Jūratė Visockaitė. Gerda supranta Gertrūdą

Gerda Jord. „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“. – K.: „Obuolys“, 2016.

b_300_426_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-16_nr._3581_gertrda.jpg

Iš visko dabar galima išspausti vašką. Sutrupinti, išlydyti, sulėtinti, vėl kaladėles sudėlioti. Holokausto istoriją A. Spiegelmanas komiksų knygoje „Maus“ išbarškina taip, kad šiurpulys eina. Iranietės M. Satrapi „Persepolis“ (minimos knygos pas mus išleistos) –­­­­ čiotkai į tūkstantį langelių sudėliota skaudi autobiografija. Į tokią veiksmingą psichoterapiją turėtų atkreipti dėmesį psichiatrai. (Beje, rašytojai, naudojęsi dar žąsies plunksnomis, rankraščių paraštėse yra palikę daugybę komiksinių piešinių ir brėžinių, kurie padėdavo pailsėti ir vėl surišti mintis.)

Gerda Jord savo dienoraštinę „Gert­rūdą“ ryžosi kurti viešumai, nes turėjo profesinį pasirengimą (filologijos ir animacijos studijos) ir patirtį (knyga „10 litų“ su M. Anušauskaite). Vis tiek, manau, autorė protarpiais pasijunta esanti „rugiuose prie bedugnės“. Trylikos skyrių romane apie tikrą Gerdą ir išgalvotą Gertrūdą tuos „bėgiojančius vaikus“ ji kartais sugauna, kartais ne.

Kadangi komiksas man atrodo tam tikra destrukcija, tai leisiu sau irgi pradėti nuo... grafinio romano pabaigos. Nuo aktualaus ir įspūdingo vesterno apie emigraciją. Bręstanti, su tėvais ne visada sutarianti ir iki šio skyriaus daugiau mąsčiusi nei veikusi Gertrūda išvažiuoja skinti braškių. Turbūt emigracijos patirtis buvusios studentės autorės nėra išgalvota, nes čia daug detalių ir situacijų, kurios it iš akies luptos. Su visais pasileidau į laukus. Žmonės lindo iš karavanų ir galvotrūkčiais bėgo ta pačia kryptimi. Turbūt atrodėme kaip laukinės katės, kurioms kažkas prie laiptinės paliko atidarytą šprotų skardinę (p. 215). Herojės drama aštrėja, nes jos, laukų debiutantės, dėžė pilnėja labai lėtai. Staiga – lyg kine – vaga pro šalį praeinantis vaikinas nieko nesakydamas apkeičia jųdviejų dėžes, ir herojė gauna šviesos impulsą. (Gaila, kad tokių knygoje ne per daugiausiai: joje iš esmės dominuoja punktyriškai vis nupiešiama juoda saulė.) Bet meilės istorija nepiktnaudžiaujama: ji gražiai, stambiu planu išsiskleidžia aviečių skynimo scenoje (p. 238–240) ir griežtai, bet teisingai nukertama, kai tas Juris ar Jura staiga kažkur išvažiuoja su savo tėvynainiais. Abudu juk nesikalbėdavo, nes Gertrūda nemokėjo rusiškai, o jis ang­liškai: Mano karta beveik nemokėjo rusų kalbos, nors tėvams ji buvo kaip gimtoji; iliust­racijoje – Eina nachui, rytoj bus gėda –­ mintyse nusikeikusi, herojė spūdina šalin (p. 227), ir belieka pridurti, kad panašių humoro inkliuzų norėjosi daugiau. Emigrantai, kai nemato prižiūrėtojai, žaidžia „zuikių slėpynes“ ir mėtosi braškėmis, visaip sukčiauja jas skindami, dažnai geria ir dainuoja tautinius hitus, išvažiavę apsipirkti stebi švarius britus ir gyvena kaip vergai. Skyriaus pabaigoje Gertrūdą netgi supakuoja policija, nes ji buvo „susigundžiusi tuo, ką čia darė visi –­ drabužių vogimu“. Gaila, autorė išsigando ir nepademonstravo mums dar vienos gal net neišgyventos, bet vis tiek girdėtos ir išoriškai dėkingos vagysčių multiplikacijos. Tiesiog praleido ją pro pirštus keliais kadrais.

Trumpas finalinis skyrius „Lietus“ moralizuoja ir visai be reikalo atsiprašo už ankstesnius autorės išsidirbinėjimus –­­ kiek dirbtinokai surišdamas Gertrūdos brendimo istorijos mazgelius į vieną kasą: nereikia kaltinti motinos, kadaise sutraukiusios giminės grandinę, geriau paprašyti jos šakočio recepto (Grandinė susideda iš daugiau nei to vieno epizodo su motina, kuriame esi įstrigusi, p. 252). Nors realiai piešiama herojės (ir tokia pati mamos) kasa yra vienas gražiausių įvaizdžio akcentų. Kažkodėl ji man susišaukė su į Gertrūdą įsikūnijančia „Eglės, žalčių karalienės“ dukra Drebule.

Yra knygoje ir truputis mistinio detektyvo – „Maldoje“ mama vis dingsta iš namų nežinoma kryptimi, tėvas nervinasi ir ją seka, Gertrūda aptinka ją sektoje, kuri bazuojasi prie parduotuvės, mėgina pati dalyvauti maldų procese, bet mama (sakyčiau, irgi svarbi užkulisinė herojė ir asmenybė) staiga nutaria trenktis į Ispaniją: Kol valstybė ir religija nuolat akcentavo šeimos svarbą, mūsiškė kaip tik pamažu byrėjo. Tėvai tiesiog nebemylėjo vienas kito, ir joks politinės ar religinės valdžios įsikišimas nebūtų padėjęs (p. 201). Šiame psichologiškai sudėtingame skyriuje itin daug paaiškinančio teksto. Nes kaipgi komikse išreikši gilius žmogaus išgyvenimų „kadrus“?! Tai mįslė autorės kūrybinei ateičiai.

„Gertrūda“, p. 161
„Gertrūda“, p. 161

Vienas sėkmingiausių (ir ilgiausių) skyrių knygoje – „Kauno klinikos“. O vienas gražiausių puslapių man –­ 161-as. Trumpai, drūtai ir ilgesingai –­ ir kiekvienas, gulėjęs ligoninėje, akimirksniu jį patvirtins: reikia į tualetą naktį, palatoje tamsu, koridoriuje apakina šviesa, burzgia šviestuvai, keistas išmatų pirštas ir „tik miegas saugus kaip namai“. Nors ir įžanga su išridenamu kilimu ir panašiai ištiesiama ranka, kurie „nuo šiol priklauso ligoninei“, nes išsyk primena kraują iš venos, ir skirtingi palatos sugulovių charakteriai, ir žiauriai naktį prie ausies teliūškuojama vandens stiklinė išjuda vos ne 24 kadrais per sekundę.

Žiauriai juodai, keliais štrichais ir beveik be žodžių perteiktas paauglės Gertrūdos grimzdimas į alkoholį – ilgakasė lietuvaitė virsta gorgona prie čiaupo su galvoje vienodai dunksinčiais žodžiais („Diskoteka“). Vyšnių skynimas („Vyšnios“) sode tiesiog persiverčia per galvą ir išsilieja į netyčia nužiūrėtą sekso sceną, kuri vėliau mergaitei neduoda ramybės, kol išrišama Komunija ir gražiu rondo apalpimu (Atgavau sąmonę jau lauke. Buvo gaivu, bažnyčios kieme žydėjo vyšnios, p. 146). Susekiau, kad dėl šitų „Vyšnių“ paaukotas ankstesnio skyriaus „Mokykla“ finalas – jame negrabiai paminimos bandelės su vyšniomis, nes norima abu skyrius sumontuoti lygiai. Deja, net kino meistrams „padaryti laiką“ nelengva.

Užtat „Nepriklausomybės“ prisiminimai užraukiami metaforiškai. Baltijos kelias ir į vandenį mėtomos vagnorkės susiveda į senelės šūksnį: Gertrūdėle, neliesk gulbių. Jos tik iš toli labai gražios, o kai prisiartini – kanda (p. 84). Skaitytojai turi mokytis skaityti komikso suaugusiesiems tarpuose.

Artėdama prie knygos pradžios ir prie vaikystės („Baltas pavasaris“), pasijuntu lyg skaityčiau... poeziją. Sumišusi realybė ir vaizduotė, senelis su savo nesėkmingu saulėgrąžų pakelių bizniu, švariai išdaužomi ir į palėpę nešami žieminiai batai, didelis garuojantis pavasarinis skalbimas, ledonešis ir baltas noršteiniškas arklys, degantis tvartas ir paskutinė tarsi šiaip numesta eilutė: Reikia patikrinti palėpę (p. 103)... Ką gi, vaikystė ir yra talentingiausiai žmogaus parašyta poezija, kuri vėliau vis cituojama, kuria atsirūgstama, į kurią atsispiriama ir pagaliau vėl įpuolama. Televizoriaus pirkimo istorijoje („Tauras“) jaunos dienelės suliniuojamos mažyčiais kadrais tik po vieną objektą (p. 34–41) – šitaip ir nugrimzta sąmonėje, laukdamos, kol suaugusi Gerda jas nupieš. Ir parašys: Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu (p. 47).

Manau, mažas vaikas, kraigaliodamas tuos savo pirmuosius genialius piešinius, irgi ieško kontakto ir susivokimo, ar jis jau yra čia ir su kuo yra. O „suvaikėjęs“ komikso žanras – tarsi paskutinis pasenusio pasaulio žmogaus bandymas susivokti, kurgi jis buvo patekęs.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai