„Tik nenešk gėlių“, – rašo man Raimondas, pasidomėjęs, ar atvyksiu į jo parodą. „Gerai“, – atsakau ir jau mintyse bandau spėti, kokius menininko kūrinius pamatysiu.

Raimondo Gailiūno, manyčiau, pristatinėti nė nereikėtų, tačiau dėl viso pikto keletą faktų, nusakančių kūrybinę biografiją, paminėti verta. Menininkas, kaip pats sako, priverstas žmonos, baigė Vilniaus dailės akademiją, nuo 1997 m. dalyvauja parodose, o jeigu jau reikėtų suskaičiuoti keliose dešimtyse parodų dalyvavo – būtų sunku ir jam pačiam. Taip pat Gailiūnas yra menininkų grupės „Angis“ narys. Galbūt vienas svarbiausių faktų, kurio tik pats tapytojas labai nesureikšmina („Tokie laimėjimai sujaukia protą.“*), geriausio Lietuvos menininko nominacija 2013-aisiais. Tačiau čia jo kūryba nesustoja – tai kuo puikiausiai iliustruoja tapybos darbų paroda, beje, pirmą kartą taip plačiai pristatoma sostinėje.

Raimondas Gailiūnas. „Regėjimų vilionės – II“, drobė, aliejus, 2015
Raimondas Gailiūnas. „Regėjimų vilionės – II“, drobė, aliejus, 2015

Parodą ėmėsi rengti net du kuratoriai – Vidas Poškus, jau ne pirmą kartą dirbantis su šiuo menininku, ir Vilma Mačianskaitė. Iš pradžių buvo sumanyta pristatyti menininko kūrybos retro­spektyvą, tačiau šios idėjos atsisakyta (tai labai sveikintina), todėl parodoje regimi tik patys naujausi kūriniai. Kodėl sveikintinas retrospektyvos atsisakymas? Tapytojui, kūrybiniame kelyje perėjusiam daugybę etapų, būtų sunku išsitekti „Titaniko“ erdvėje. O pristatyti po kelis darbus, žyminčius kiekvieną etapą, atrodytų pernelyg paviršutiniška.

Pastaruosius metus susidomėjusi sekiau Gailiūno veiklą – vis paklausdavau jo paties apie kūrybinį procesą, naujus sumanymus ir senų idėjų vystymą. Todėl, pagaliau gyvai išvydus naujausius kūrinius, pirma kilusi mintis – menininkas grįžta prie savo ištakų. Tačiau toks grįžimas jaučiamas labiau iš techninės pusės: koloritas primena 1995–2002 m. kūrinius. Jeigu ankstyvojoje kūryboje spalva itin užgoždavo kuriamą siužetą ir dėmesys (būtent per spalvą) buvo skiriamas subjektyviai emocijai –­ dažniausiai skausmingai – tai naujausiuose darbuose spalva, vis dar taip pat besidraskanti, jau kalba apie žmogaus gyvenimą lydinčius elementus. Šie elementai, esminės gyvenimo struktūros gali būti nurodomi kaip žmogaus kultūrinis, socialinis, politinis ir ekonominis kontekstai, kaip jų aspektų įtaka nuolat besiformuojančiai būtybei.

Per parodos atidarymą menininkas paminėjo kertinius akmenis, sudarančius jo kūrybos uolą. Pabūsime gemologais ir aptarsime juos.

Pirmas akmuo: patirtys veržiasi būti išreikštos

Viskas, kas yra matoma, jaučiama, trumpai tariant, visos patirtys – nuo ankstyvos vaikystės iki pat šios akimirkos – nusėda mūsų galvose. Nusėda jos ir Gailiūno galvoje, tačiau perkoštos per įvairius apmąstymų ir permąstymų mechanizmus. Kaip plakamas pienas pavirsta į sviestą, taip ir menininko mintys išsidriekia drobėje. Prie tų pačių motyvų menininkas vis grįžta. Konvertuoja, kol galiausiai rezultatas kabo pa­rodinėje erdvėje. Nors ir tie jau, rodos, baigti darbai, menininko požiūriu, retai kada bus iki galo atlikti.

Kalbant apie patirtis, verta paminėti pačios parodos sukonstravimą, sustatymą. Atrinkdami kūrinius kuratoriai stengėsi paliesti pagrindines menininko kūrybos temas: Gyvulys (gyvuliškumas kaip energija ir natūralumas), Freudas (anot psichoanalitiko, asmenybėje slypi ir gyvenimą moderuoja gyvulio bei vaiko pradai), Prievarta (dedamas lygybės ženklas tarp agresijos ir malonumo) bei Autorius (menininko savęs įvaizdinimai drobėse, simbolizuojantys žmogaus egzistavimą). Temos ir trumpos jų plėtotės buvo vizualiai pateiktos ant „Titaniko“ sienų, t. y. kiekvienai sienai skirta po keturis kūrinius. Kadangi pavadintos itin aiškiai, buvo nesunku suprasti, kuri kūrinių grupė kurią temą atspindi. Tačiau šie „keturi Raimondo Gailiūno kampai“, gal dėl per menko kūrinių kiekio, o gal dėl pernelyg akivaizdžiai į konkrečią temą šaunančių kūrinių, taip ir liko paliesti tik pirštų galiukais.

Patirtys, kurios veržiasi būti išreiškiamos, gerai atsispindi Freudo tematikoje: pasąmonėje nusėdę vaizdai iš naujo grįžta į mūsų gyvenimus sublimuotais vaizdais ir poelgiais.

Antras akmuo: iš reiškinių kuriamos istorijos

Šis akmuo, galima sakyti, samanoja šalia pirmojo. Samanoja itin glaudžiai, nes pasąmonėje yra išlikusios patirtys iš įvairių aplinkų, kuriose vyko įvairūs reiškiniai. Tie reiškiniai Gailiūno kūryboje įvaizdina socialinius, politinius ir religinius įvykius. Tai žinant, visai nekeista drobėje „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ matyti popiežių, pankiškai rodantį liežuvį, ar „Nepriekaištingų pastangų vaisiai“ – šalia paties autoriaus sėdintį Budą, nors ir aplojamą šuns, tačiau smagiai kikenantį. Ką jau kalbėti apie „Regėjimų vilionės – II“: vyras rankose laiko stambias moters krūtis, o krūtų savininkė bedieviškai patenkinta tokiu dėmesiu. Tapytojas stebi savo parapijos (viso pasaulio, kiek tai įmanoma) gyventojus, pats būdamas tylus ir nesistengiantis nieko keisti. Jis atsuka veidrodį ir parodo mūsų visų gyvenimo vulgarumus, pigumus ir apsėstus tikėjimus, atspindyje dažnai išnirdamas ir pats. Bandant ieškoti, kuris iš „keturių Raimondo Gailiūno kampų“ tiktų šiam akmeniui, galbūt artimiausia būtų Prievartos tematika. Reiškiniai, iš kurių kuriamos istorijos, menininko kūryboje dažnai įtraukia agresiją ir malonumą.

Trečias akmuo: patirties ir fakto lydinys pagimdo paveikslą

Pasaulis yra patiriamas tiesiogiai jį stebint savo akimis ir iš dramblio kaulo bokšto (įvairiausių faktų). Lydinys-kūrinys tėra samplaika to, kas buvo patirta, ir to, kas apie tą patyrimą buvo žinoma bokšto gyventojų. Tai tampa savotiška racionalumo ir iracionalumo sąjunga, kur iracionalumas atlieka gerokai stipresnį vaidmenį ir tampa vakaro žvaigžde. Jis nėra nuo nieko priklausomas, išskyrus pagimdžiusį žmogų. O racionalumas yra „išgimdytas“ visuomenės, todėl dažnai labai jautrus, opus ir išpopintas, neturintis nė lašo savarankiškumo: suformuotas visų, todėl ir priklausantis visiems. Gailiūnas sako, jog faktus kiekvienas interpretuoja pagal savo patirtis – iš tos interpretacijos susidaro lydinys, o iš lydinio –­ jo paties paveiks­lai. Pagal „keturis Raimondo Gailiūno kampus“ čia vėlgi artima Freudo tema: iracionalumas, nardant psichoanalizėje, yra racionalumo blogasis brolis dvynys.

Ketvirtas akmuo: paveikslas nebūtinai skirtas puošybai, bet būtinai pasidalyti

Iš tiesų ne kiekvienas norėtų svetainę ar jaukų miegamąjį puošti Gailiūno darbais. Per parodos atidarymą tapytojas buvo pavadintas kraujaleidžiu dėl ryškių raudonos, rožinės, oranžinės spalvų naudojimo. Darbai rėkia ir draskosi, tas tiesa. Tačiau jų paviršiuje prisagstyta be galo daug kabliukų, tave pagaunančių lyg išbadėjusią žuvį ir tempiančių gilyn į vandenyno dugną. Menininkas nesitaiksto su masės skoniu ir nešoka taip, kad visi girtų grakščius judesius. Jis savo drobėmis sukuria visiškai kitokią muziką, kurios galima klausytis vėl ir vėl, o poveikis sunkiai suvokiamas. Darbais menininkas dalijasi. Save įvaizdina drobėse it veidrodyje. Autorius čia dalijasi besijuokiančia, pypkę rūkančia ar savistabia patirtimi, ją perkeldamas į kūrinius. Iš keturių kampų geriausiai šiam akmeniui įsikurti tinka Autoriaus tema.

Akmenys, išskirti Gailiūno, tai tos pačios vienos kiekvieną menininką jungiančios uolos liekanos. Uola – tai visas menas ir visa kūryba. Todėl ir ramybės reikia visiems palinkėti, kad uolos akmenimis nebūtume užmėtyti ir neužmėtytume kitų.

* Neringa Krikščiūnaitė. „Tapytojas R. Gailiūnas: „Laviruoju ant visumos ir jos sugriuvimo ribos“: www.kamane.lt/layout/set/print/Kamanes-tekstai/2015-metai/Kovas/Daile/Tapytojas-R.-Gailiunas-Laviruoju-ant-visumos-ir-jos-sugriuvimo-ribos.