Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Fragmentai

„Knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies, – apie sovietų karą Afganistane. Apie šį karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies. Tatai jau kitas karas, ir žmogus jame jau kitoks. Vėliau išvysime jį įsiplieskus naujiems karams – Jugoslavijoje, Čečėnijoje, Kalnų Karabache...

Manęs neretai klausia: ir kam tiek daug knygų apie karą? Jūs juk moteris, o apie karą dažniausiai rašo vyrai? O todėl, kad mes neturėjom kitos istorijos, visa mūsų istorija – karų istorija. Mes arba kariaujame, arba ruošiamės karui. Ir kitaip niekada negyvenome. Mes nė neįtarėme, jog esame iš esmės karo žmonės. Kariški mūsų herojai, mūsų idealai, mūsų gyvenimo samprata. Štai kodėl buvusios imperijos žemėse taip laisvai liejasi kraujas...“

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič

(vertė Irena Ramoškaitė)

 

* * *

– Jau pailsėjau nuo karo, atitolau... Kaip perteikti visa, kas buvo?

Tą drebulį visame kūne, tą įniršį... Kaip? Prieš armiją baigiau autotransporto technikumą, tad mane paskyrė bataliono vado vairuotoju. Nesiskundžiau tarnyba. Bet mums pradėjo įkyriai kalbėti apie ribotą sovietų karių kontingentą Afganistane, nė viena politinė valandėlė neapsiėjo be šios informacijos: mūsų daliniai akylai saugo Tėvynės sienas, padeda draugiškai liaudžiai. Pradėjome nerimauti – gali išsiųsti į karą. Kaip dabar suprantu, nusprendė mus apgauti...

Iškviečia pas dalinio vadą ir klausia:

– Vaikinai, ar norite vairuoti naujutėles mašinas?

Savaime suprantama, atsakydavome visi kaip vienas:

– Taip! Svajojame.

Toliau sekė:

– Bet pirmiausia turėsite vykti į plėšinius1 padėti nuimti derlių.

Visi sutikome.

Lėktuve atsitiktinai nugirdome iš pilotų, kad skrendame į Taškentą. Aš nevalingai sudvejojau: ar į plėšinius mes skrendame? Nusileidome tikrai Taškente. Rikiuote mus nuvedė į spygliuota viela aptvertą teritoriją greta oro uosto. Sėdime. Vadai vaikšto kažkokie susijaudinę, šnabždasi tarpusavyje. Netruko ateiti pietų metas, prie mūsų aikštelės vieną po kitos atitempia dėžes su degtine.

– Į koloną po du, sto-o-o-o-t!

Išrikiavo ir pranešė, kad, esą, po kelių valandų mūsų paimti atskris lėktuvas – esame nukreipiami į Afganistano Respubliką atlikti savo karinės pareigos. Priesaikos.

Kas čia prasidėjo! Baimė, panika žmones pavertė gyvuliais, vienus – tyliais, kitus – įsiutusiais. Kažkas verkė iš apmaudo, kažkas tiesiog žado neteko, pasinėrė į transo būseną nuo tokios neįtikėtinos, niekingos apgaulės. Štai dėl ko, pasirodo, buvo atnešta degtinės. Nes taip lengviau ir paprasčiau su mumis susitarti. Išgėrus degtinės, dar ir svaiguliui tvojus į galvas, kai kurie kareiviai bandė pabėgti, puolė muštis su karininkais. Bet stovyklą apsupo automatais ginkluoti kareiviai ir ėmė mus visus stumti prie lėktuvo. Į lėktuvą mus krovė kaip dėžes –­ mėtė į tuščią metalinį pilvą.

Štai taip mes atsidūrėme Afganistane... Netrukus pamatėme sužeistų, žuvusių, išgirdome žodžius „žvalgyba“, „mūšis“, „operacija“. Man atrodo... Kaip dabar suprantu, mane buvo ištikęs šokas... Aš pradėjau atsigauti, aiškiai suvokti supančią aplinką tik po keleto mėnesių.

Kai mano žmona paklausė: „Kaip vyras pateko į Afganistaną?“, jai buvo atsakyta: „Jis pats pareiškė norą.“ Tokius atsakymus gavo visos mūsų motinos ir žmonos. Jei mano gyvybė, mano kraujas būtų reikalingi kilniam tikslui, aš pats sakyčiau: „Užrašykite mane savanoriu!“ Tačiau mane apgavo du kartus: pasiuntė į karą ir nepasakė tiesos, koks tai karas, – tiesą aš sužinojau tik po aštuonerių metų. Kapuose guli mano draugai ir nežino, kaip juos apgavo dėl šio šlykštaus karo. Aš jiems retsykiais net pavydžiu: jie to niekada nesužinos. Ir niekas jų jau nebeapgaus.

Eilinis, vairuotojas

* * *

– Bijau pradėti pasakoti. Vėl užgrius tie šešėliai...

Kasdien... Kasdien sau ten kartojau: „Kvailė aš, kvailė. Kodėl tai padariau?“ Tokios mintys kamuodavo ypač naktį, kai nedirbdavau, o dieną – kitos: kaip visiems padėti? Žaizdos siaubingos... Mane sukrėtė: kam tokie šoviniai? Kas juos sugalvojo? Argi žmogus juos sugalvojo? Įėjimo vieta – mažytė, tačiau viduje – žarnos, kepenys, blužnis –­ viskas buvo sukapota, sudraskyta. Negana nužudyti, sužeisti, dar reikėjo priversti taip kentėti... Jie vis šaukdavo: „Mama!“ – kai skaudėdavo... Kitų žodžių negirdėjau...

Iš tikrųjų aš norėjau išvykti iš Leningrado. Metams ar dviem, bet išvykti. Mirė vaikas, paskui mirė vyras. Niekas manęs nebelaikė šiame mieste. Priešingai, viskas tik žadino prisiminimus, persekiojo.

Ten mes su juo susitikome... Čia pirmą kartą pasibučiavome... Šiuose gimdymo namuose aš gimdžiau...

Iškvietė vyriausiasis gydytojas:

– Vyksite į Afganistaną?

– Vyksiu.

Turėjau matyti, jog kitiems yra blogiau negu man. Ir aš tai pamačiau.

Karas, kalbėjo mums, yra teisingas, mes padedame afganų liaudžiai nusikratyti feodalizmo ir kurti laimingą socialistinę visuomenę. Apie tai, kad mūsų vaikinai žūsta, kažkaip buvo nutylima, susidarėme įspūdį, jog ten buvo daug infekcinių ligų: maliarija, vidurių šiltinė, hepatitas... Devintasis dešimtmetis... Pradžia... Atskridome į Kabulą... Ligoninei atidavė senas anglų arklides. Nebuvo nieko... Vienas švirkštas visiems... Karininkai išgerdavo spiritą, žaizdas valydavome benzinu. Žaizdos gijo blogai... Pagelbėjo saulė. Ryškūs saulės spinduliai užmuša mikrobus. Pirmuosius sužeistuosius pamačiau su apatiniais rūbais ir auliniais batais. Be pižamų. Pižamos pasirodė negreitai. Šlepetės taip pat. Ir antklodės... Vienam berniukui... Pamenu tą berniuką: jo kūnas liūliavo į visas puses, lyg be kaulų, kojos tabalavo lyg virvės. Dvi dešimtis skeveldrų iš jo ištraukė.

Visą kovo mėnesį čia pat, prie palapinių, vertė amputuotas rankas, kojas. Lavonai... Jie gulėjo atskiroje palapinėje... Pusnuogiai, išbadytomis akimis, vienas buvo su išpjauta ant pilvo žvaigžde... Tokių dalykų kitados buvau mačiusi filmuose apie pilietinį karą. Cinko karstų dar nebuvo, dar neparuošė.

Netrukus pradėjome po truputį susimąstyti: kas gi mes? Mūsų dvejonės valdžiai nepatiko. Šlepečių ir pižamų dar nebuvo, bet jau visur iškabinėjo atsivežtus lozungus, šūkius, plakatus. O šių lozungų fone – sulysę, prislėgti mūsų vaikinų veidai. Jie įsirėžė į mano atmintį amžiams... Du kartus per savaitę – politiniai mokymai. Visą laiką mus mokė: šventa pareiga, sienos turi būti uždaros. Pats nemaloniausias dalykas armijoje – tai skundimas, įsakymas skųsti. Apie kiekvieną smulkmeną. Apie kiekvieną sužeistąjį, ligonį. Tai buvo vadinama „žinoti nuotaikas“. Armija turi būti sveika... Privalu buvo „stukačinti“ apie visus. Be gailesčio. Bet mes gailėjome, gailestingumas mums padėjo laikytis...

Mes važiavome... gelbėti, padėti, mylėti. To mes važiavome... Praeina kiek nors laiko, ir pagaunu save galvojančią, kad nekenčiu. Nekenčiu to smulkaus ir lengvo smėlio, deginančio it ugnis. Nekenčiu šių kalnų. Nekenčiu šių žemastogių kišlakų, iš kurių bet kada galėjo būti paleisti šūviai. Nekenčiu praeivio afgano, nešančio melionų krepšį ar tiesiog stovinčio prie savo namo. Kas žino, kur jis buvo ir ką darė praėjusią naktį? Nužudė pažįstamą karininką, kuris neseniai gydėsi ligoninėje, išskerdė dvi palapines kareivių... Kitur buvo užnuodytas vanduo... Kažkas pakėlė gražų žiebtuvėlį, šis sprogo rankose... Juk šitaip žūdavo mūsų berniukai. Savi berniukai. Reikia tai suprasti... Jūs nematėte apdegusio žmogaus? Nematėte. Veido nėra, akių nėra, kūno nėra... Kažkas surukusio, padengto geltona pluta... Ne šauksmas, bet riaumojimas iš po tos plutos...

Ten gyvenome neapykanta, išgyvendavome neapykanta. O kaltės jausmas? Jis atėjo ne ten, o čia, kai jau iš šalies į visa tai pažvelgiau. Už vieną žuvusį pas mus, mes, būdavo, išžudydavome visą kišlaką. Ten man tai atrodė teisinga, o čia pasibaisėjau prisiminusi mažą mergaitę, gulėjusią dulkėse be kojų, be rankų... Kaip išnarinta lėlė. Po mūsų bombardavimo... O mes dar stebėdavomės, kad jie mūsų nemėgsta. Jie gydėsi mūsų ligoninėje... Duodi moteriai vaistų, o ji akių nepakelia į tave, ji niekada tau nenusišypso. Tai net žeisdavo. Ten žeisdavo, čia – ne. Čia tu jau normalus žmogus, tau grįžo visi jausmai.

Mano profesija kilni – gelbėti, ji mane ir išgelbėjo. Aš galiu pasiteisinti: mūsų ten reikėjo. Ne visus išgelbėjome, ką galėjome išgelbėti, – štai kas visų baisiausia. Galėjau išgelbėti –­ nebuvo reikalingų vaistų. Galėjau išgelbėti – per vėlai atgabeno. (Kas buvo medicinos kuopose? – Prastai paruošti kareiviai, išmokę tik perrišti.) Galėjau išgelbėti – nesugebėjau pažadinti girto chirurgo. Galėjau išgelbėti... Netgi pranešime apie žūtį mes negalėdavome parašyti tiesos. Vaikinai susprogdavo ant minų. Dažnai iš žmogaus likdavo tik puskibiris mėsos... O mes rašėme: žuvo automobilio avarijoje, įkrito į prarają, apsinuodijo maistu. Kai juos pradėjome skaičiuoti tūkstančiais, mums leido artimiesiems pranešti tiesą. Prie lavonų aš pripratau. Bet jie tokie jaunučiai, artimi, mieli, – su tuo neįmanoma susitaikyti.

Atvežė sužeistąjį. Kaip tik aš budėjau. Jis atsimerkė, pažvelgė į mane:

– Baigta.

Ir mirė.

Tris paras ieškojo jo kalnuose. Rado. Atvežė. Jis kliedėjo: „Gydytoją! Gydytoją!“ Pamatė baltą chalatą, pagalvojo –­ išgelbėtas! O žaizda buvo nesuderinama su gyvenimu. Aš tik ten sužinojau, ką reiškia žaizda smegeninėje... Mano atmintyje savos kapinės, sava portretų galerija. Juoduose rėmeliuose.
Netgi mirę jie nesusilygindavo. Kažkodėl tų, kurie žuvo mūšyje, buvo gailima labiau. Mirusių ligoninėje – mažiau. Kartais jie šaukė mirdami... Taip šaukė! Prisimenu, kaip reanimacinėje merdėjo majoras. Karinis patarėjas. Pas jį atėjo žmona. Jis mirė jos akivaizdoje... Ir ji pradėjo baisiai klykti... Žvėriškai... Norėjosi uždaryti visas duris, kad niekas negirdėtų... Nes greta merdėjo kareiviai... Berniukai... Ir nebuvo kam jų apraudoti... Jie merdėjo vieni. Tarp mūsų ji buvo svetima...

– Mama! Mama!

– Aš čia, sūneli, – sakai, meluoji.

Mes tapdavome jų mamomis, seserimis. Ir visada norėjome pateisinti šį pasitikėjimą.

Atveža kareiviai sužeistąjį. Perduoda ir neišeina:

– Merginos, mums nieko nereikia. Ar galime tiesiog truputį pasėdėti pas jus?

O čia, namuose... Jie turi savo mamas, seseris. Žmonas. Čia mes jiems nereikalingos. Ten jie mums patikėdavo apie save dalykų, kurių šiame gyvenime niekam nepasakotų. Tu pavogei iš draugo saldainių ir suvalgei. Čia tai –­ menkniekis. O ten – baisus nusivylimas pačiu savimi. Tomis sąlygomis žmogus tampa permatomas. Jei bailys, tai greitai tampa akivaizdu – bailys, jei skundikas, tai iš karto matyti – skundikas. Jei mergišius, visi žinojo – mergišius. Nesu tikra, ar prisipažintų čia kas nors, o ten ne iš vieno girdėjau: žudyti gali patikti, žudymas – malonumas. Tai stiprus jausmas. Pažįstamas praporščikas, grįžtantis į Sovietų Sąjungą, neslėpė: „Kaip aš dabar gyvensiu, man gi žudyti norisi?“ Greičiausiai čia irgi aist­ra: apie tai jie ramiai kalbėdavo. Berniukai –­­ susižavėję! – pasakojo, kaip sudegino kišlaką, kaip viską ištrypė. Jie gi neišprotėję? Kiek jų tokių grįžo... Užmušti žmogų jiems nieko nereiškia. Kartą pas mus į svečius atėjo vienas karininkas, jis atvyko iš Kandaharo rajono. Vakare reikia atsisveikinti, o jis užsidarė tuščiame kambaryje ir nusišovė. Kalbėjo, girtas buvo, nežinau. Sunku. Sunku išgyventi vieną dieną. Berniukas nusišovė eidamas sargybą. Trys valandos ant saulės. Berniukas – naminukas, neatlaikė. Daug išprotėjusių buvo. Iš pradžių jie gulėdavo bendrose palatose, vėliau guldė atskirai. Jie bandydavo pabėgti, grotos jiems kėlė baimę. Kartu su visais jie jausdavosi geriau. Vieną ypač įsiminiau:

– Prisėsk... Aš tau padainuosiu dembelio2 dainą.

Dainuoja, dainuoja ir užsnūsta. Prasnūdęs:

– Namo! Namo! Pas mamą... Man čia karšta...

Visą laiką prašėsi namo.

Daugelis rūkė. Anašą, marihuaną... Kas ką galėjo gauti... Aiškindavo, kad tampi stiprus, laisvas nuo visko. Visų pirma nuo savo kūno. Lyg eitum ant pirštų galų, stulbinamai lengva kiekvienoje ląstelėje, jauti kiekvieną raumenį. Norisi skristi. Lyg sklandytum! Nesulaikomas džiaugsmas. Viskas patinka, juokiesi iš bet kokios nesąmonės. Geriau girdi, geriau matai. Skiri daugiau kvapų, daugiau garsų... Tokios būsenos lengviau žudyti – tu nusijautrinai. Nebėra gailesčio. Lengva numirti – dingsta baimė. Jausmas, lyg būtum su neperšaunama liemene, kad tu esi šarvuotas. Aš mokėjau jų klausytis... Du kartus... Aš pati... Du kartus aš pati rūkiau. Abu kartus, kai psichiškai ir fiziškai neišlaikiau. Dirbau infekcinių lygų skyriuje. Numatyta trisdešimt lovų, o ligonių paguldyta trys šimtai. Vidurių šiltinė, maliarija... Jiems išduodavo paklodes, antklodes, o gulėdavo jie ant savo milinių, ant plikos žemės. Vienomis trumpikėmis. Plikai nuskusti, o nuo jų byra utėlės... Drabužinės... Galvinės... Tokios galybės utėlių negalėjau įsivaizduoti... O visai šalia, kišlakuose, afganai vaikščiojo vilkėdami mūsų ligoninės pižamas, su mūsų paklodėmis ant galvų vietoje turbanų. Taip, mūsų berniukai viską parduodavo. Aš jų nesmerkiu... Ne... Dažniausiai nesmerkiu. Jie mirdavo už tris rublius per mėnesį –­ mūsų karys gaudavo aštuonis čekius3 per mėnesį. Tris rublius... Juos maitino kirmėlėta mėsa, pašvinkusia žuvimi... Visi sirgome skorbutu, man iškrito visi kandžiai. Jie parduodavo savo apklotus ir pirkdavo marihuanos. Ko nors saldaus. Niekučių... Ten tokios spindinčios krautuvėlės, tose krautuvėlėse tiek daug patrauklių dalykėlių... Pas mus... Sąjungoje viso to nėra, jie to nematę. Jie pardavinėjo ginklus, šovinius, kad vėliau juos tais pačiais automatais ir šoviniais žudytų. Už tai pirko šokolado... Pyragėlių...

Po visko pergyvento ten aš kitomis akimis pradėjau matyti savo šalį. Vyzdys tapo kitoks, jis padidėjo...

Bijojau čia grįžti. Kažkaip keista. Lyg man gyvai būtų nudirę odą. Visąlaik verkiau. Nieko negalėjau matyti, išskyrus tuos, kurie ten buvo. Su jais galėčiau likti dieną ir naktį. Kitų pokalbiai atrodė tuštybė, kažkokie niekalai. Taip tęsėsi pusmetį. O dabar pati eilėse prie mėsos riejuosi. Stengiuosi gyventi normalų gyvenimą, kaip gyvenau „iki“. Bet nesiseka. Tapau abejinga sau pačiai, savo gyvenimui. Gyvenimas baigtas, jame nieko daugiau nebebus. O vyrams šie išgyvenimai dar skausmingesni. Moteris gali laikytis dėl savo vaiko, o jie neturi į ką įsikibti. Jie grįžta, įsimyli, gimsta vaikų, tačiau Afganistanas jiems svarbiausias. Man pačiai norėtųsi supras­ti, kodėl taip. Kam visa tai buvo? Kodėl tai mane taip veikia? Tenai viską užgniaužėm savyje, čia – viskas išsiveržė.

Reikia jų gailėti, gailėti visų, kurie ten buvo. Aš suaugusi, man buvo trisdešimt metų, ir vis tiek koks sukrėtimas. O jie – jaunučiai, jie nieko nesuprato. Juos paėmė iš namų, įdavė ginklą į rankas. Jiems kalbėjo: tarnaujate šventam tikslui, Tėvynė jūsų neužmirš. Dabar nuo jų suka žvilgsnį, bando užmiršti šitą karą. Visi! Ir pirmiausia tie, kurie mus ten pasiuntė. Net ir mes patys susitikę vis rečiau kalbame apie karą. Šio karo niekas nemėgsta. Nors aš iki šiol pravirkstu išgirdusi Afganistano himną. Pamėgau visą afganų muziką. Tai kaip narkotikas.

Neseniai autobuse sutikau kareivį. Mes jį gydėme. Jis liko be dešinės rankos. Gerai tai pamenu, jis irgi leningradietis.

– Gal tau, Serioža, pagalbos reikia?

O jis piktai:

– Eik tu!..

Aš žinau, jis mane susiras, paprašys atleisti. O kas jo paprašys? Ir visų tų, kurie ten buvo? Kuriuos sulaužė, suluošino. Jau nekalbant apie neįgaliuosius. Kaip reikia nemylėti savo tautos, kad siųstum ją į tokias vietas. Dabar ne tik visų karų, bet ir paauglių peštynių nekenčiu. Ir tik nesakykit man, jog šis karas baigėsi. Vasarą kvėpuoja įkaitusiomis dulkėmis, blizga stovinčio vandens žiedas, aitrus sudžiuvusių gėlių kvapas... Lyg smūgis į smilkinį...

Tai persekios mane visą gyvenimą.

Medicinos sesuo

 

1 Plėšiniai – ilgai ar visai nedirbami žemės plotai, Sovietų Sąjungoje pradėti naudoti 1954–1960 m. Kazachijoje, Vakarų ir Šiaurės Sibire, Pavolgyje ir Urale. (Vert. past.)

2 Dembelis (žarg.) – tarnybą baigiantis kareivis. (Vert. past.)

3 Užsienio prekybos banko čekiais 1964–1988 m. būdavo išmokamas atlyginimas Sovietų Sąjungos piliečiams, dirbantiems ar tarnaujantiems užsienyje.

Iš rusų ir prancūzų kalbų vertė Gerdenis Grickevičius ir Aidas Žandaris

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai