Simonas Reynoldsas: „Naujoves pakeitėme tobulumu“

Simonas Reynoldsas – britų kultūros kritikas, muzikos žurnalistas, rašantis „The Guardian“, „The New York Times“, „The Rolling Stone“ ir kitur. 2005 m. pasirodė jo knyga „Rip It Up and Start Again: Postpunk 1978–1984“ („Suplėšyk ir pradėk iš naujo: postpankas 1978–1984 m.“), 2011 m. – „Retromania: Pop Culture’s Addiction to Its Own Past“ („Retromanija: Popkultūros priklausomybė nuo praeities“). SIMONĄ REYNOLDSĄ kalbino Maxas Thollas.

A. Rodčenkos plakatas (1925)
A. Rodčenkos plakatas (1925)

Ar galima sakyti, kad kultūrine prasme pastarųjų 15 metų nebuvo?

Kaip pažiūrėsim. Bet galima sakyti, kad muzikoje neatsirado nieko labai reikšminga. Jokio visiškai naujo skambesio ar subkultūros. Tik plėtojama tai, kas seniai sukurta. Atsirado įvairesnių krypčių buvusiuose žanruose, bet jokio naujo elgesio modelio, skambesio ar aprangos stiliaus.

Nė mažiausios naujovės kibirkšties?

Arčiausiai to turbūt buvo – ar yra –­ dabstepas1. Kai kuriuos jo elementus galima apibūdinti kaip naujus, XXI amžiaus garsus. Bet kultūriškai tai tėra 9 dešimtmečio pabaigos reivo kultūros tęsinys. Tas pats galioja ir kitiems muzikos stiliams ar madai. Pasikeitė vienintelis dalykas – kultūros sklaida ir tarpininkai. „YouTube“ ir „Spotify“ padarė milžinišką įtaką. Taigi pasikeitė formos, bet ne turinys.

Knygoje „Retromania“ netgi teigiate, kad „iPod“ yra svarbiausias dalykas, nutikęs šio amžiaus muzikoje.

Gali būti, kad „YouTube“ – dar svarbesnis, nes jis leido žmonėms raustis po praeitį. Jame susiduria praeitis ir dabartis.

Anksčiau popkultūra dievino dabartį ir ateitį. O dabar sutapo su savo pačios praeitimi – išsivystė tai, ką pavadinote retromanija. Kas lėmė šį pokytį?

Daug kas. Retromanija būdinga ne tik muzikai, bet ir menui, kinui, madai. Antroje XX a. pusėje popkultūrai labai greitai nusibosdavo bet kokia idėja, jos liko tarsi neužbaigtos, tad dabar galime prie jų sugrįžti. Kiekvieni 7 dešimtmečio metai buvo gausūs kultūrinių pokyčių, kuriuos dabar galime gilinti ar plėtoti kurdami muziką, filmus ta konkrečia maniera. Šiandien bet kuris menininkas gali įrašyti grupės „New Order“ albumą – ir tai labai vilioja. Be to, dar niekad nebuvo taip paprasta pasiekti archyvinę medžiagą. Šiandienė kultūra veikia kaip „idėjų lenta“2.

Ką turite galvoje?

Idėjų lentoje surenki įvairiausius fragmentus ir sukuri kažką, ką laikai visiškai nauja idėja. Bet iš tiesų ta idėja paremta labai konkrečiomis senomis idėjomis. Arba galima ką nors ištraukti iš ankstesnio konteksto. Vienas keistas pavyzdys: daug grafikos dizainerių šiandien naudoja tokį seną sovietinį Aleksandro Rodčenkos sukurtą plakatą, vaizduojantį Liliją Brik, kalbančią apie darbininkų švietimą. Dabar dažniausiai šis vaizdas naudojamas visiškai priešingai bolševizmo dvasiai ir idėjoms. Pakeitę žinutę reklamai jį naudoja vers­lo konsultantai ir prabangaus nekilnojamojo turto agentai, – tai absurdas. Seni „Vogue“ žurnalai dabar kainuoja didelius pinigus, nes šiuolaikiniai dizaineriai perka juos ieškodami įkvėpimo naujiems stiliams. Manau, dėl to daugelis kultūros sričių dabar artimesnės amatui nei menui.

Nes menas reiškia naujovę, o amatas –­ įgūdžius?

Būtent. XX a. buvo sukurta tiek meno, dizaino bei muzikos, kad sunku atsispirti pagundai grįžti ir truputį pakeičiant juos pamėgdžioti.

Tai gana keista, nes XXI a. jau patyrėme daug politinių ir technologinių perversmų, kurie dažniausiai neatsiejami nuo kultūrinių.

Žmonės tiesiog vis dažniau pamiršta apie ateitį, nes ji neatrodo labai šviesi. Dabar daug politinės sumaišties, bet dabartinės problemos, tarkim, terorizmas ar Vidurio Rytų konfliktai, iš esmės nėra naujos. Tokias pačias žmonės sprendė ir 8 dešimtmetyje. Jos vis dar skausmingos ir mes vis dar neradome išeities. Nepaisant pažangos kai kuriose srityse, pavyzdžiui, homoseksualų teisių, neapleidžia aklavietės pojūtis.

Nors problemos ateina iš praeities, bet dabar dėl interneto mes daug geriau apie jas informuoti. Gal kultūrinę inerciją lemia informacijos perteklius?

Greičiausiai tai susiję. Nostalgijos gudrybė ta, kad gali mėgautis praeities kultūra be to meto politinio ar socialinio konteksto. Gauni tik tai, kas buvo gera. Gali mėgautis 4 dešimtmečio mada ir muzika negalvodamas apie tuomečius linčo teismus ar ekonominį sunkmetį. Neigiamus dalykus tiesiog užtušuoji. Bet šiandienos kultūra akivaizdžiai susijusi su visomis dabarties problemomis.

Gal todėl mes ir romantizuojame buvusias epochas – nes jos rodosi labiau idiliškos ir stabilesnės nei dabartis?

Didele dalimi taip. Kitas dalykas –­ idealizmas. Seniau žmonės iš tiesų tikėjo, jog viskas gali pagerėti. Bet kurios subkultūros jaunosios kartos darbams būdinga gyva energija ir savita magija. Mes to ilgimės. Tačiau grįždamas prie šių kūrinių dažnai prieš­tarauji jų dvasiai, nes ištrauki juos iš konteksto.

Grupės „Mike + The Mechanics“ albumo viršelis  (1991)
Grupės „Mike + The Mechanics“ albumo viršelis (1991)

Ankstesniems dešimtmečiams būdingos stambios subkultūros ir kryptys, o per pastaruosius 15 metų, rodos, susiformavo nebent mikrožanrai ir jokių išties naujų judėjimų. Kodėl?

Internetas čia atliko esminį vaidmenį. Jis leidžia nišinių žanrų gerbėjams surasti vienam kitą ir bendrauti, kur jie begyventų. Internetas suteikia platesnes bendravimo galimybes, bet drauge ir fragmentuoja. Pasirodo daug smulkių kontrkultūrėlių, bet ne viena, bendra kontrkultūra. Internete gerokai kiečiau yra nepritarti žmonėms. Todėl sunyko visuotinio sutarimo galimybė: beveik nebeliko muzikos grupių ar filmų, dėl kurių sutartų ar su kuriais tapatintųsi didžiulis skaičius žmonių. Pasakęs, kad „Kanye Westas yra jėga“, nelabai išsiskirsi.

Kitas dalykas – ironija. Pasidarė sudėtinga suprasti, ar žmogui kažkas išties patinka, ar jis tik apsimeta.

Tiesa. Geras pavyzdys – grupė „Queen“. Aš augau su pankroku ir postpanku, o „Queen“ mums visiems atrodė tiesiog siaubinga grupė. Dabar aš juos visai mėgstu, iš dalies dėl to, kad primena senus gerus laikus.

Tas pats ir dėl drabužių: mes dėvime rūbus, iš kurių šaipomės, bet tai netampa juokinga, tai – ironiška.

Išsisuksi kone su bet kuo, jei tik sakysi, kad tai ironiška.

Bet ar įmanoma pažanga, jei tiek daug ironijos?

Anksčiau ironiją vertinau grynai neigiamai. Net rašiau apie „ironijos vėžį“. Bet tiesa tokia: į ironiją aš linkęs ne mažiau nei visi kiti. Ironija yra atsiribojimo būdas: į viską reaguojama nepilnai. Galime dalykus vertinti iš saugaus atstumo. Bet kultūroje ironija yra trūkumas. Darai kažką iki galo netikėdamas, visiškai neatsiduodamas. Svarbiausiems pakilimams muzikos istorijoje nebūdinga ironija. Pankų ar reivo kultūros nebuvo itin ironiškos. Gal buvo kiek naivoka manyti, jog gali pakeisti pasaulį, bet pankai ir reiveriai vis tiek tuo tikėjo. Žaviuosi kultūra, kuri yra nuoširdi –­ net jei ir naiviai. Gebėjimas daryti tai, kas atrodo kvaila, visada yra radikalus ir skatina naujoves.

Ar mums išvis reikia tų naujovių? Gal nieko bloga, jei visi mėgaujasi retro muzika ir puikuojasi retro mada?

Geras klausimas. Manau, mes naujoves pakeitėme tobulumu. Mes ne atnaujinam dabartį, o tobulinam praeitį. Tarkim, tokios grupės kaip „The Black Keys“ ar tokie dainininkai kaip Jackas White’as. Jie nedaro revoliucijos muzikoje, bet tobulina senąjį bliuzroką, pakelia jį į naują lygmenį. Tai lyg konst­ruoti kėdę.

Kokia prasme?

Sukonstruoti kėdę galima įvairiausiais būdais, bet mes žinome, kad joje turi būti tam tikri privalomi elementai, tam tikra struktūra, kitaip ant jos tiesiog bus neįmanoma sėdėti. Tokie menininkai kaip White’as ištobulino bliuzroką, bet jų muzika vis tiek yra paremta tuo, kas buvo sukurta anksčiau.

Ironiška, kad White’as yra dirbęs baldų apmušėju.

Tikrai! Jis puikus muzikantas, bet mane asmeniškai labiau žavi, kai mėginama sukurti naują baldą, o ne pagerinti senas kėdes. Žinoma, teisingas gali būti ir priešingas požiūris, kai tiesiog dirbama su tuo, ką paliko ankstesnės kartos.

Taigi muzika, mada tapo labiau brikoliažu nei naujovių paieška?

Pavyzdžiui, muzikos kūrėjas Ariel Pink. Tai, ką jis daro, yra tiesiog nuostabu. Iš senų garsų ir idėjų jis sukuria visiškai naujus ir smagius dalykus. Tai daro su žiupsniu ironijos ar humoro, bet vis tiek skamba nuostabiai.

Dėl šios kombinacijos jį galima laikyti tobulu mūsų dienų menininku.

Visiškai. Jis embleminis kūrėjas ir kažkuo labai naujoviškas. Tai lyg kulinarija: molekulinė gastronomija kuria maistą, kurį valgyti yra iššūkis –­ keistos putos ir panašiai; priešingybė jam būtų „nusiraminimo maistas“3. Tas pats ir muzikoje: White’as atstovautų nusiraminimui, o Ariel Pink –­ fusion virtuvei, jungiančiai įvairiausias kulinarines tradicijas. Dažniausiai tai daug įdomiau negu bet koks molekulinės gastronomijos muzikinis atitikmuo.

Grupės „Franz Ferdinand“ albumo viršelis (2005)
Grupės „Franz Ferdinand“ albumo viršelis (2005)

Kaip manot, ar dabartinė kultūra kada nors sulauks savo atgaivinimo?

Tai viena problemų, keltų mano knygoje: ką tie žmonės gaivins? Kas jiems atrodys esminiai XXI amžiaus elementai? Sudėtingas klausimas, bet, manau, yra dėmesio vertų smulkių elementų, tarkim, autotune ar kitos balsą keičiančios popmuzikos technologijos. Juokinga, kaip lengvai mes priėmėm kompiuterinius balsus lyg absoliučiai žmogiškus.

Autotune bus skiriamasis mūsų laikų bruožas?

Tai maža kvaila gudrybė, ir labai dažnai įsimenamos kaip tik tokios. Kadangi nėra specifinio žanro, galinčio apibrėžti pastaruosius 15 metų, galbūt žmonės atsimins tam tikrą skambesį.

Tas pats galioja ir madai. Vaikščiodamas Berlyno centre nesi tikras, ar tai 2015-ieji, ar 1915-ieji.
Lyg aidų serijos. Kirpėja man sakė, kad į madą grįžo 10 dešimtmetis, o merginos laksto atrodydamos kaip Courtney Love. Mada taip ir veikia: visad gali atsigręžti atgal ir panaudoti senus elementus. Šiame kratinyje nematyti vieno konkretaus stiliaus.

Dabar tiek daug įvairovės ir drauge –­ vienodumo, nes visi dėvi vintažą.

Šitai yra nauja. Dabar įvairovė kuria vienodumą, o 7 dešimtmetyje būta tikro vienodumo, nes visi sekė keliais apibrėžtais stiliais.

 

1 Dubstep – elektroninės šokių muzikos žanras, Didžiojoje Britanijoje paplitęs 2006 m. Būdinga tamsi nuotaika, minorinis skambesys, žemi dažniai, kitų muzikos kūrinių citatos.

2 Daugiausia dizaino srityje naudojamas idėjų generavimo būdas, kai virtualioje ar materialioje lentoje koliažo principu gretinami įvairūs vaizdai ar teksto fragmentai.

3 Comfort food – nesunkiai paruošiamas maistas, vartotojo mėgstamas dėl sentimentų (pvz., tokį vaikystėje gamindavo mama).

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The European“, 2015-07-24

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai