Viktorija Daujotytė. Rytas – jau be Leonido Donskio

Leonidas Donskis (1962 08 13 – 2016 09 21). Remio Ščerbausko nuotrauka
Leonidas Donskis (1962 08 13 – 2016 09 21). Remio Ščerbausko nuotrauka

Žinia, užgriuvusi iš pat ryto: staiga mirė Leonidas Donskis. Nežinau jo mirties aplinkybių, nenoriu dabar į jas ir gilintis, turiu labai nedaug laiko šiam atsisveikinimo žodžiui, skamba ausyse tik aerouostas, Ukraina ar kažkas panašaus; taip, pasaulio žmonės, o jų nedaug tėra iš Lietuvos, bet vis dėlto yra, užbaigia savo žemišką kelionę šaukiami pasaulio, turimos atlikti pareigos nes jos akivaizdoje gyvena, dirba, kuria. Ir kitaip negali, nes toks yra jų pašaukimas, tokia lemtis, tokia gyvenimo programa.

Rašyti atsisveikinimo žodį daug jaunesniam ir, tebus leista pasakyti, daug talentingesniam sunki pareiga. Bet pareigos yra stipresnės už mus, ne mes jas, o jos mus pasirenka. Ir pirmoji dabar aiškiai apčiuopiama mintis yra labai paprasta, – 2016 metų rugsėjo 21-osios rytas yra rytas jau be Leonido Donskio. Jau nebus greitų ir emocionalių jo reakcijų į įvykius, kurie keičia vienas kitą ir kuriuos žmogaus sąmonė vis dar siekia suvokti. Nebebus plataus akiračio disputų ir pokalbių su pasaulio autoritetais, to guodžiančio jausmo, jog turime žmonių, galinčių ir su aukščiausio lygio intelektualais kalbėtis kaip lygūs su lygiais. Leonidas Donskis buvo daugelio mūsų pokalbininkas, girdimas ir matomas, galėjome nesutikti, galėjome ginčytis ar net piktai komentuoti, bet negalėjome jo apeiti. Negalėjome neįrašyti jo vardo prie pačių įtakingiausių. Ir suteikėme jam galimybę pasvarstyti, ką Lietuvoje reiškia turėti įtaką – liūdnokas tas pasvarstymas, tokio lygio humanitaras, koks buvo Leonidas, negalėjo turėti didelio įtakos Lietuvos valstybei ir visuomenei entuziazmo. Tačiau ir be didelio entuziazmo dirbti ir veikti visuomenės labui jam buvo privaloma. Negana to, gyventi ir kalbėtis be pykčio – ši programinė Leonido ištartis iš jo pasaulėžiūros, iš įsitikinimų, iš pačių pamatų. Turėtume ją apmąstyti, turėtume ja labiau pasitikėti – ir pasiremdami Leonido Donskio nuostatomis.

Leonidas Donskis priklausė ir priklausys filosofų klasei, buvo filosofas su aiškiu sociologo, visuomenės tyrėjo atspalviu. Vytauto Kavolio, žymiausio lietuvių sociologo ir lyginamosios civilizacijos mokslo autoriteto, mokinys, nuolat tą pabrėždavęs. Vytautas Kavolis, Dickinsono koledžas, kuriame Leonidas klausė akademinių kursų ir pats juos skaitė, suteikė jam tarsi proveržio į pasaulį, į pasaulio universitetus startą. Leonidas, kaip mokslininkas, turėjo bruožų, dėl kurių šiuolaikiniam akademiniam pasauliui jis buvo priimtinas ir suprantamas: lengvai perėmė modernias ar tokiomis laikomas idėjas, lengvai jas interpretavo, pritaikė, mokėjo kalbų, lengvai bendravo, laikėsi tolerancijos principų. Buvo šiuolaikinis, modernus žmogus ir mokslininkas, kartu ir visuomenės veikėjas, politikas, eseistas, kuriam svarbi buvo ir jo paties individualioji patirtis. Lietuvoje daugiau uždaresnio tipo mokslininkų, labiau apsiribojančių savo srities interesais, juos gilinančių, labiau vertinančių mąstymo savitumą ir net sunkumą negu interpretacinį prieinamumą bei lengvumą. Leonidas Donskis ne visada galėjo atitikti jų kriterijus. Bet jis pats puikiausiai skyrė, kas tikra, o kas ne. Aktyviai dalyvaudamas Arvydo Šliogerio septyniasdešimtmečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje Leonidas perskaitė itin įžvalgų pranešimą apie Šliogerio filosofiją, pripažino tos filosofijos poveikį savo paties mąstymui. Būti tokio aukšto rango akademinės visuomenės atstovu, užimti aukštus postus ir gražiai pripažinti savo mokytojus, jiems nusilenkti –­ tai retas asmens bruožas. Leonidas jį turėjo. Negana to, atrodė, jog jam smagu pripažinti tai, kas aukščiau už jį patį, –­ jo tėvai, jo gimtoji aplinka, vaikystė, jo bičiuliai, mylimieji, mokytojai. Jis turėjo gyvenimo džiaugsmo, pats jį ir kūrė, dosniai su kitais dalijosi.

Pirmą sykį Leonidą, dar studentą, pamačiau prie jūros pionierių stovykloje kaip paauglių grupės vadovą. Padarė įspūdį. Gražus, garbanotas, su gitara. Supratau, kad labai muzikalus, kad jo prigimtyje slypi savitų improvizacinių gebėjimų. Jis laisvai džiazavo, dainavo pritardamas gitara, greitai pereidavo į kalbą jungdamas savo būrį, bendraudamas. Mačiau, kad vadovas tiems jau paaugusiems „pionieriams“ daro įspūdį, kad jie mielai juo seka, eina paskui. Lyderis dar labai jaunas, o jau lyderis. Įsidėmėjau jo vardą ir pavardę, pradėjau matyti straipsnius „Kultūros baruose“, kartu vieną sykį buvom redakcijos premijuoti, tad susitikome. Improvizacija ir prigimtinė lyderystė – bruožai, kurie Leonido asmenyje tvirtėjo, skleidėsi įgydami naujų spalvų ir pavidalų. Prigimtinis eruditas – negalima to nepaminėti. Daugelio meno sričių žinovas, subtilus vertintojas. Enciklopedistas, galėjęs apstulbinti vardais, datomis, faktais, pavadinimais.

Lietuvos žmogus – pirmiausia. Bet ir pasaulio. Lietuvis, giliausiai sugėręs geriausius žydų tautos bruožus. Žydas, kuris negalėjo nei suvokti, nei pasakyti savęs be Lietuvos, be jūros ir miškų, be Klaipėdos, Gargždų, Kauno, Vilniaus, be lietuvių kalbos, be kultūros. Ar reikia sakyti, kad šis dvigubas įsipilietinimas buvo ir lieka neįkainojamos vertės, kad tik iš čia, kad tik iš šitų žmonių mus dar gali pasiekti teisiųjų šviesa.

Parašiau šiuos atsisveikinimo žodžius Leonidui Donskiui, eruditui, knygų žmogui, neatsivertusi jokios knygos ir jokio žinyno. Neturėjau laiko, Leonidai. Žurnalas jau laukė. Ir išgirdau antrą šio ryto mintį – ateina toks laikas, kai laiko jau turime. Tik jis mūsų, mirtingųjų, nebepaguodžia.

 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai