Jūratė Visockaitė. Pirmieji rugsėjo lapai

Jeigu Vilniaus Odminių gatvės teatras dažniausiai įvaro neviltį, tai Ašmenos krypties OKT sužadina viltį. Nesenstantis mūsų Oskaras, pradėjęs 18-tą sezoną, atrodo, tik prieina, mosteli rankele ir tame siaurame „grabe“ sušmėžuoja gyvybė. Duok jam taburetę – ir ant jos pastatys teatrą. (Nors – nežinau, nežinau – kaip O. Koršunovui pasisektų, pavyzdžiui, Panevėžyje? Ar išgriebtų jis į tą Maestro, matyt, užkeiktą sceną ką nors esmiškai teatriško, jei L. Zaikauskas pasiūlytų milijoną?)

„Vestuvės“. Nuotrauka iš OKT archyvo
„Vestuvės“. Nuotrauka iš OKT archyvo

O kol kas – pradžia su vienaveiksme B. Brechto pjese „Miesčioniškos vestuvės“ (1918), kurią jis parašė būdamas 21 metų. Dabar, vos ne po šimto metų, „Vestuves“ vaidina tokie pat jauni vakarykščiai režisieriaus studentai, laimingai įsilieję į OKT. Ir šiandien Brechto tekstas su visais jo baliaus patiekalais – šviežias. Baltoji mišrainė nepaseno.

Kita vertus, snobams teatralams pernelyg atpažįstama, tipažinė aplinka nesukelia virpulio. Teatralai žiūri įtariai. Čia nesunku paslysti ant kokios nors banalios banano žievės. Tačiau režisierius išlaiko komedijos pusiausvyrą, vestuvių stalo staltiesės nė vienam aktoriui neleidžiama traukti į save. Gal tik patyrusi kurso žvaigždė G. Petrovskytė gali pašokinėti ilgiau, kol gauna per galvą ir apsunksta kaip jos vyresnioji sesuo –­ nuotaka.

Vieninteliu spektaklio riktu pavadinčiau... stalą ir kėdes. Baldams neužteko repeticijų laiko, ir jie tiesiog daužomi kumščiu ir siūbuojami, kad nugriūtų reikiamą minutę. O iškalbingesnė nature morte galėjo pagražinti vestuves –­ tiesa, tam reikalui atsivedamas kažkieno vargšas gyvas haskis, bet gyvulį teisingai priderinti scenoje ar ekrane, kaip žinome, reikia dar daugiau laiko.

Jaunoji ir Jaunasis, Tėvas ir Motina, Vyras ir Žmona bei kiti „iki skausmo pažįstami“ Brechto personažai nuryjami mūsų ne kaip svetimi biurgeriai –­ žinome, kad atsidarę delfius ir lrytus pamatysime kiek brangesnio sukirpimo, bet tuos pačius modelius. Taigi mūsų dramaturgui M. Nastaravičiui yra ką veikti.

*

Kultinis Jimo Thompsono romanas „The Killer Inside Me“ (1958) buvo kelis kartus ekranizuotas (2011-aisiais režisieriaus M. Winterbottomo). Pirmąkart inscenizavo jį mažajai scenai, monospektakliui ir herojui ne vyrui, o moteriai bebaimis Saulius Drunga (filmo „Anarchija Žirmūnuose“ autorius). Žiūrėdama OKT spektaklį „Žudikas manyje“ kankinausi, nes nesupratau, už ko čia kalbamame tekste užsikabinti, kad įeitum į vidų. Tarsi megztą beretę erzino daugybė užsienietiškų vardų – na, jau geriau Pilyponis, Mackonytė ir Stoma visus kartu sudėjus. Tačiau keistos nuosėdos graužė ir vis dėlto traukė nepretenzingą pastatymą į viršų.

„Žudikas manyje“. Igno Miškinio nuotrauka
„Žudikas manyje“. Igno Miškinio nuotrauka

Manau, pirmiausia dėl man mažai pažįstamos aktorės Miglės Polikevičiūtės. Mažo miestelio šerifo pavaduotoja nulieta kaubojaus apranga (ne teroristės, tačiau...) įsikimba į savo mirusio tėvo nuotrauką, pliušinius ir sekso žaislus, sprogdinimo stiklainius (kurių, deja, traukinukas su fejerverku nepateisino) – keršijanti, lėtai akmenėjanti, pažeista iš vidaus, iš šešėlinės praeities, nepaleidžiančios nė minutei. Netgi sakyčiau –­ hičkokiška, neatsidengianti.

Taip pat traukė nauju režisierės bei scenografės vardu – Neli Walker po kelionių ir mokslų (pas R. Tuminą, K. Serebrenikovą) grįžo namo. Ir ėmėsi itin netradicinės scenai literatūros.

Šita literatūra lieka tarsi užkulisiuose, ji reikiamai neperskaityta, bet ir tai, kas pasakyta užuominomis, veikia lyg tyliai nutiesta bikfordo virvelė. (Taip veikia ir pastaruoju metu įsismaginusios – reikia nereikia – mieste kaukti 112 sirenos...)

*

Nemėgstu šiuolaikinės skandinavų literatūros, kurią ten rašo visi, kas netingi, bet neseniai perskaitytas norvego K. O. Knausgårdo romanas „Anapus pasaulio“ tą rašymo vajų reabilitavo, ir dabar laukiu nesulaukiu E. Išganaitytės verstos jo keliatomės autobiografinės epopėjos „Mano kova“.

„Lukas“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka
„Lukas“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka

Deja, per Jaunimo teatro premjerą išklausyta islando G. Steinssono pjesė „Lukas“ (1975) vėl užliūliavo savo žavinga grafomanija, kuri gerovės šalyse, atrodo, yra natūrali, bet dėl to ten niekas nesijaudina: tu tik kurk ir klestėk!

Taigi politikas Lukas (akt. T. Kizelis), sekmadieniais užeinantis pietauti pas savo tėvukus ir juos išmaniai terorizuojantis, yra toks naujų laikų iškrypėlis statytojas Solnesas, buitinis diktatorius, matyt, seniai išmestas iš partijos ir dabar karaliaujantis savo namų valdoje.

Žinoma, publikos avių galvelėse tuoj turi susiformuoti giliamintiškos išvados: tokį Hitlerį reikėjo nužudyti dar vaikystėje; tokius lyderius formuoja buka minia ir bukai mylintys tėvai; priešrinkiminėje kampanijoje tokių drakoniukų – oi, oi, oi – būkite budrūs!..

Tačiau, kai užsimerkdavau ir klausydavausi spektaklio lyg radijo pjesės (nes tik trys personažai), reikalai pagerėdavo. Vadinasi, atsakomybę reikia perkelti ant režisieriaus Algirdo Latėno pečių, kuris po „Luko“ tos atsakomybės Jaunimo teatro reikalais kaip meno vadovas visai nusikrato (vadovaus teatrui A. Liuga –­ vos nepasakiau naujas Lukas...).

Jei valdžios tema yra „užkoduota šeimos kontekste“, tai režisierius jos neatkodavo. Įdomus eksperimentas su perkusija, paslėpta stalo viduriuose, stepo metalinėmis plokštelėmis ant Luko batų, su keistai jaunais tėvais (vaidina studentai R. Sirgėdaitė ir M. Dirginčius) ir juos iš lizdo išstumiančiu senu išplerusiu sūnumi Luku nesivysto ir kažkur pakelėje užgęsta; vaizdo projekcija – niekinė; na, paprastai ir jausmingai meilės scenoje nuo moters kojos nuvyniojamas puanto kaspinas... Tiesą sakant, scena dažnai būna esmiškai tuščia ir akys pavargsta į ją žiūrėti. Ir neparašyta, ir nesuveržta, ir neišspausta.

Tik pedagoginiam eksperimentui su dviem antrakursiais – riebus pliusas, jie dirba it raketos kosmodrome. Teatro vadovas per ilgus 20 metų buvo itin demokratiškas ir į sceną įsileido daug norinčių kurti ir leisti raketas. O paties Latėno intensyviai statyti Šekspyras ir Čechovas leido sublizgėti ir tikriems artistams, ir buvo pakankamai profesionalūs (jei manote kitaip, tai gal galite paminėti už jį profesionalesnį aktorių-režisierių?).

Taigi ačiū Latėnui, ir tegyvuoja naujas drakonas!

*

Šiandien, ankstų rytą po bohemiečiųe-Carmen“ premjeros, pirma mintis, atėjusi į galvą: kadaise kino teatre „Lietuva“ girdėta ir matyta operos orgija „XYZ“ buvo labiau svaiginanti kompozitoriaus Marijaus Adomaičio viršūnė. Iki šios dienos atsimenu mirštančio pastato viduriuose staiga supulsavusį šiltą ir gaivinantį Verdi / Basanov-Adomaičio kraują!

„e-Carmen“. Martyno Aleksos nuotrauka
„e-Carmen“. Martyno Aleksos nuotrauka

„e-Carmen“ viršūnėje, „Compensos“ salėje, visą laiką jaučiausi esanti už estetiškos stiklo sienos, pro kurią gali tik dozuotai laižyti šįkart juodą Karmen egzistencijos ir mirties kraują. Na, kalbant pakilia operine kalba. (Taip pat prie šio kritikos pasažo kaip vaizdinė medžiaga labai tiktų „Compensos“ fojė eksponuojami ir net leidžiami paliesti ledo luitai su užšaldytais meno inkliuzais.)

Stiklo sieną storino mikrofonų itin sustiprinti solistų balsai, plonino R. Šumilos diriguojamas aštuonių styginių ansamblis. Pirmąją dalį išmanieji prožektoriai apšvietė šiltomis, antrąją –­ šaltomis spalvomis, jie protingai užpildė sceną ir žiūrovų salę, kurių erdvė kelis kartus viršija Kongresų rūmų dėžutę (šviesos – E. Sabaliausko).

Atstumą taip pat didino, sakyčiau, egiptietiška vaizdinė stilistika. Pradedant nuo Karmen pritaikyto Kleopatros galvos apdangalo, baigiant sulėtinta, išilginta visų herojų plastika – ji labai įdomi, elektronikos „ištempta“, egzotiška, skulptūriška, nuo Egipto vazų nužengusi (plius plačios metalo apyrankės ir kiti aksesuarai). Tūrinė elektronika tai gali viens du sukurti –­­ keletą šviesmečių atgal, o gal ir pirmyn?.. Tokie kaustantys prisiminimai apie ateitį.

Naujoji mūsų „Carmen“ - abstrakti. Tai ją ir išryškina, ir niveliuoja. Teisingai pasielgta atsisakius subtitrų. Antrojo plano laiko ir vietos koordinatės plaukioja dūmų rūkelyje. Kodėl gi ne?! Nors labiau konkretizuotų vaidybinių scenų (kaip žaidimo kortomis) iš režisierės Dalios Ibelhauptaitės norėjosi daugiau. Kokio nors baleto solisto drąsus žybtelėjimas ant pastolių abstrakčiam piešiniui būtų labai tikęs. Ir minichoras neveiksnus! Anose patalpose skųstasi, kad nėra vietos, o čia jos – per daug, ir neužtenka raivytis it nebyliojo kino žvaigždėms. Į eliminuojamas ar aptrintas fabriko, kareivinių, koridos nišas reikia ne tik spindulį nukreipti, bet ir daugiau režisūrinių užuominų pamėtyti, cigaretės ir butelio mažoka. (Kur vėliau dingo spindinti stiklinė gėlelė Chosė rankose? Maniau, ji sublizgės ant durklo. Kodėl Mikaela tokia varguolė iš senovinės operos?)

Vis tiek Justinos Gringytės išgyventa Karmen – gyva rožė, kurios kvapą pajunti iš tolo. Automatika, kurią diktuoja elektronika, ištirpusi, suvaldyta, perlieta į naują indą. Prieš mus ne raudona, o juoda įnoringa laukinė rožė, neegzistuojanti gamtoje, bet vis dėlto galinti ją tobulai papildyti.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai