Kapus kapojo liūtys. Už langų
pašoko kalvos, ir įšilęs šilas
garavo praeitim... Žemėpatis dangus
kitaip jaunų eilėraščiuose švyti.

Jau be meldimų – pakiliai, kadais.
Galbūt ir išklausyta. Atsakyta
rūsčiau negu tikėjais... Virs vardais
akivaruos nugrimzdę... Argi keista? –

rytais ledelį traiškai dubeny
prie šulinio, kur andai vyko aršios
grumtynės angelų. Ir bent
jau liovės liūtys. Ir pakito varžos.

Ruduo įsirėžė lemties žyme:
palydos įžambaus rugsėjo...
O kol prie židinio ugnelės sėdi,
tavęs mažiau pasaulyje šiame.

 

Nijolė Šaltenytė. „Jis išėjo“, ofortas, akvatinta, 2011
Nijolė Šaltenytė. „Jis išėjo“, ofortas, akvatinta, 2011