Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė: „Tik peržengus diskomforto zoną, įmanoma patirti kažką neįprasta“

Su Niujorke gyvenančia kompozitore Žibuokle Martinaityte susirašinėjome kone pusmetį. Be jokios ypatingos dingsties ar progos. O ir man pačiam kalbinti žmogų „kažkokia“ proga visada atrodydavo keista ir dirbtina. Daug kalbėjomės ir apie orą... Niujorke sniegai, Vilniuj šlapdriba, Niujorkas apsipylęs žiedais, Vilniuje žydi hortenzijos, hiacintai ir moterys...

Kas pasakė, kad apie orą kalbama tik tada, kai nėra ką pasakyti? Įstabus lėtas laikas. Taip gimė šis pokalbis. Susirašinėjant paaiškėjo, jog progos vis dėlto esama – spalio 6 d. Vilniuje, „Piano.lt“ koncertų salėje, – Ž. Martinaitytės kūrinio „Grožio beieškant“ („In Search of Beauty“) premjera.

Žibuoklė Martinaitytė. Ugnės Žilytės piešinys
Žibuoklė Martinaitytė. Ugnės Žilytės piešinys

Noriu pradėti nuo pačių pradžių. Susipažinęs su žmogumi visada bandau išsiaiškinti, iš kur jis, kokia jo kilmė? Man tai daug ką paaiškina, daug daugiau nei tai, ką jis skaitė, ką mokėsi ar dirbo, lengviau įeiti į žmogų. Žibuokle, kas tau yra gimtinė? Kur ji? O gal toks klausimas yra anachronizmas? Visko gali būti... Gal ji net ne fizinė? Sau esu suformulavęs tokią mintį, jog gimtinė yra tam, kad turėtum kur numirti. Kai tai supratau – man viskas pasidarė daug aiškiau, ramiau...

Atsakymas dingtelėjo beplaukiojant baseine... Nuolatinis gimtinės ieškojimas ir jos ilgesys lydėjo mane nuo pat vaikystės. Gimtinė buvo kažkas neapčiuopiama, tolima ir nepasiekiama. Gimiau Rusijoje, anuometiniame Leningrade, kur patekau į dvikalbę aplinką. Visi kalbėjo rusiškai, o namuose skambėjo tik lietuvių kalba. Nuolatinis persijungimas iš vienos kalbos į kitą kėlė nemažą vidinę sumaištį ir tam tikrą tapatybės dualumą. Kiek daugiau harmonijos radosi grįžus gyventi į Lietuvą, tačiau tam tikras atskirtumo jausmas išliko.

Geografinės vietos pavadinti gimtine negaliu, nes ji keitėsi tiesiog akyse. Vienokią Lietuvą prisimenu iš vaikystės, t. y. sovietinių laikų, ir visai kitokia ji dabar – gerokai komercializuota ir pasikeitusi. Tiek išore, tiek ir mentalitetu. Gimtoji kalba atrodė kiek patikimesnė, tačiau ir jos ilgainiui netekau. Ištekėjusi už amerikiečio vėlgi atsidūriau dvikalbėje aplinkoje. Tik muzika liko tuo ištikimu atskaitos tašku ir vidine gimtine – be jos sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą. Muzika lyg tikrieji namai, į kuriuos vis sugrįžtu, o tiksliau – jų niekuomet nepalieku, juose jaučiuosi savimi, autentiškiausia.

Kita vertus, atrodo, gimtinės sąvoką nuolat perkuriu. Ji yra pradinis atskaitos taškas, formuojantis nuolat besiplečiantį tapatybės kontekstą. Nuo geografinės vietos, kalbos ir muzikos jis galiausiai pasiekia visų šių dalykų bendrą vardiklį –­ patį suvokėją. Vienintelė gimtinė yra mūsų pačių viduje. Tą supratau pradėjusi praktikuoti budizmą, čia yra sąvoka „protas“ – mūsų sąmoningumas, gebėjimas viską suvokti ir patirti. Šis gebėjimas būti sąmoningam lydi mus nuo pat gimimo, nepriklausomai nuo to, kas vyksta. Kur bevažiuotum, kur begyventum, kokia kalba bekalbėtum –­ sąmoningumas išlieka nekintamas ir patikimas atskaitos taškas.

Ž. Martinaitytė prie „didžiojo“ stalo
Ž. Martinaitytė prie „didžiojo“ stalo

O kur tavo muzikos gimtinė, iš kur ji ateina? Tai labai intuityvu? Kiek joje matematikos?

Muzika visada yra šalia, ji persmelkia viską aplinkui. Tereikia visa tai išgirsti. Lengviau tą padaryti, jei esi „gerai suderintas“ instrumentas, t. y. kasdien dirbi ar kažkaip kitaip tarpsti muzikoje. Jos atsiradimas ar greičiau apčiuopimas –­ labiau intuityvus nei matematinis procesas. Tiesa, turiu prisipažinti, jog matematiką mėgstu ir kartais kūryboje ją taikau. Būna, kad pradinėje kūrinio stadijoje susižaviu matematiniais modeliais, struktūromis ir schemomis, teikiančiomis estetinį pasitenkinimą, o vėliau imu viską keisti ir deformuoti, kol galiausiai paslepiu akivaizdų tų modelių egzistavimą.

Visi menai – šiaip ar taip, labai egoistiniai užsiėmimai... Iliuzijų mugė. Ko tu pati iš muzikos nori, ko ji pareikalauja iš tavęs kaip kompozitorės?

Meno kūriniai parodo žmonėms pasaulius, kurių jie anksčiau nepažino ir galbūt nebūtų kitaip pažinę. Menininko funkcija – praplėsti suvokimo ribas, parodyti naujus horizontus. Vis dėlto klausimas yra istoriškai pagrįstas –­ menininkai dažnai demonstruoja egocentristinį požiūrį. Kaip ir kitose profesijose, viskas priklauso nuo kūrėjo motyvacijos, jo vidinės nuostatos. Jei tikslas yra išgarsėti, daug uždirbti ar išsiskirti iš kitų, tai kūrėjas savo valia įkliūva į paties paspęstus spąstus ir tampa iliuzijų mugės dalyviu. Kita vertus, jei siekiama sukurti ką nors kitų žmonių labui, t. y. jei motyvacija nesavanaudiška, o labiau orientuota į patį meną bei reikalingumą kitiems, tuomet kūryba tampa idealizmo ir altruizmo išraiška.

Norisi, kad mano muzika jaudintų, kad pakviestų į netikėtą emocinę kelionę ir įtrauktų į save leisdama pamiršti viską aplinkui. Muzika turi galią sužadinti sapnų, prisiminimų, išgyvenimų fragmentus ir juos įprasminti susiedama į vientisą, naują darinį. Pastebiu, jog patirtos emocinės būsenos muzikoje įgauna universalią išraišką. Iš manęs, kaip kompozitorės, visų pirma reikalaujama atvirumo sau pačiai ir drąsos, kurios prireikia susidūrus su kūrybine nežinia, neišvengiamai lydinčia pradinę kūrybinio proceso stadiją. Anot vieno budistų lamos, reikia išdrįsti „žvelgti emocijų tigrui į nasrus ir užuot jo išsigandus – išmokti juo jodinėti“.

Kada sąmoningai suvokei save, kaip galinčią ir turinčią kurti?

Suvokimas, jog galiu kurti muziką, aplankė kiek netikėtai. Studijavau muziką nuo ankstyvos vaikystės, tik kažkodėl nežinojau, kad ji kuriama ir šiais laikais. Atrodė, visi kompozitoriai gyveno labai seniai. Būdama 13-kos metų išgyvenau stiprų emocinį sukrėtimą ir staiga paėmusi natų popieriaus lapą pradėjau rašyti. Pati nesupratau, ką darau ir kodėl, bet nustebau atradusi, jog muziką gali kurti ir gyvieji! Rodės, prisiliečiau prie kažko didelio, pranokstančio mane ir iki tol pažintą pasaulį. Nauja patirtis kiek baugino ir kūrybos vėl imtis išdrįsau tik sutikusi savo pirmąjį kompozicijos mokytoją Algirdą Brilių, kurio dėka pavyko nugalėti visas baimes.

„Grožio beieškant“ partitūros fragmentas
„Grožio beieškant“ partitūros fragmentas

Ką reiškia būti kompozitore, tarkim, Vilniuje ir Niujorke?

Vilniuje lengviau pajusti savo išskirtinumą, priklausomybę tam tikram intelektualiniam sluoksniui. Nors pačiai kūrybai tai ir neturi poveikio, bet pakinta kasdienė jausena ir vaidmuo visuomenėje. Niujorke maksimaliai sustiprėja išlikimo instinktas, nes susiniveliuoji ir paskęsti milžiniškoje anonimiškoje žmonių masėje. Niujorke yra begalė menininkų, pasijunti mažu, nereikšmingu sraigteliu, kuris privalo puikiai funkcionuoti, kitaip jo vietą užims kitas – išradingesnis ir pažangesnis. Suvokus savo kūrybinės egzistencijos „neišskirtinumą“, telieka būti ištikimu muzikos tarnu ir pernelyg savęs nevarginti klausimais apie asmeninę tokio atsidavimo naudą.

Į kokią vietą visada norisi grįžti, kurioje esi sava, jauti pilnatvę, esi čia ir dabar?

Yra tik viena vieta, į kurią nuolat sugrįžtu tikrovėje ir sapnuose – tai senelių sodyba prie Tauragno ežero. Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų čia praleisdavau visas vasaras. Man tai – atskaitos taškas, kuriame „išsikraunu“ ir kartu „pasikraunu“ kažkokio viską persmelkiančio paprastumo. Prieš keletą metų mama suremontavo vieną iš sodybos pastatų, ten dabar yra mano studija, pavadinta „Mėlynuoju laumžirgiu“. Rašau prie milžiniško stalo, padaryto iš kadaise mano senelio pagamintos medinės aruodo pertvaros, esu apsupta pažįstamų kvapų, garsų bei vaizdų –­ pro studijos langą matau nuo vaikystės laikų išlikusias obelis. Tai sukuria ypatingą saugumo pojūtį, labai praverčiantį klaidžiojant po kūrybinius labirintus.

Studijuodamas klausiau D. Kat­kaus muzikos istorijos kurso. Padarė įspūdį paprasta mintis, gal ne tiek pati mintis, kiek įsisąmoninimas, jog viskas yra garsai, garsynas, muzika, kad, tarkim, ilgesys (pats jausmas) yra niekas kitas, kaip nutrauktas ritmas... O noriu tavęs klausti apie atsakomybę. Muzika – toks instrumentas, kuriuo žmogų gali veikti tiesiogiai, jo jausmus, net fiziką, be jokių tarpininkų, net ir užsikimšus ausis veikia vibracijos etc. Kitaip tariant, kompozitorius gali žmogumi manipuliuoti, daryti su juo ką tik išmanydamas... Kokia kompozitoriaus atsakomybė visame šiame kontekste?

Tarp kompozitoriaus ir klausytojo būtinas pasitikėjimas. Iš vienos pusės –­ tai kūrėjo motyvacija, t. y. ko jis siekia ir ką savuoju menu bando trans­liuoti. O klausytojui vertėtų iš anksto ir, sakyčiau, aklai pasitikėti autoriumi ir atsiverti naujoms garsinėms patirtims. Jos nebūtinai bus malonios ir patogios. Šiuolaikinė muzika daugeliu atveju tokia nėra, bet tikėtina, jog ji pakvies į savitą autentišką emocinę patirtį, kurios klausytojas pats savaime galbūt nesusikurtų ir nepatirtų. Tik peržengus pradinę diskomforto zoną, neabejotinai lydinčią nepažįstamus ir naujus reiškinius, įmanoma patirti kažką neįprasta. Pažįstami garsų deriniai ir ypač jų kartotė, nors ir teikia savotišką malonumą, tačiau nepraplečia suvokimo ribų. Iš tiesų, giliau apmąsčius tavo klausimą, gali pasirodyti, kad kompozitoriaus rankose yra galingas ir pavojingas ginklas, kuriuo įmanoma piktnaudžiauti arba, atvirkščiai – atskleisti naujus prasminius klodus. Esama kompozitorių, kuriuos galima apkaltinti savotišku publikos prievartavimu ar manipuliavimu. Tarkime, austrų kompozitorius G. F. Haasas styginių kvartete Nr. 3 palieka klausytojus visiškoje tamsoje, o tai nėra itin saugi būsena. Taip eliminuojant vienus pojūčius, susitelkiama vien tik į garsus. Tiesa, jei kompozitoriai planuoja tiesioginiu ir fiziologiniu būdu paveikti klausytojus naudodami tam tikrų dažnių garsus, galinčius turėti nenumatytą neigiamą fiziologinį poveikį žmogaus organizmui, jie apie tai iš anksto perspėja. O visos kitos manipuliacijos vyksta daug subtilesniu emocijų ar intelekto lygiu, kuriame jas tikrai galima ištverti, kad ir kokios prieštaringos ar nepriimtinos jos pasirodytų iš pirmo žvilgsnio.

Nesu melomanas ar kažkaip išskirtinai besidomintis muzika, nors man ji svarbi... Tavo pačios garsynas man tinka, jis eina iš dugno, gana chtoniškas, netgi, sakyčiau, lietuviškas, jei galima taip pavadinti...

Šitaip vadinamo garsyno sąmoningai nesirenku. Egzistuoja savotiška tam tikrų harmonijų ir garsų gravitacinė trauka. Matyt, visos pasaulio vietos turi joms vienoms būdingą harmonijos ar garsyno genetinį kodą, nes, žvelgiant iš šalies, tą galima gana lengvai atpažinti. Galbūt tam įtakos turi kalbos intonacijos, folkloras ir gimtos aplinkos garsai – vietinių paukščių balsai ar vyraujančių orų keliami triukšmai. Visi šie aplinkoje girdimi dalykai, net to nesuvokiant, formuoja ir stipriai paveikia harmonijos supratimą ir nuspalvina mus tam tikru prigimtiniu garsynu. Žinoma, prisideda ir išgyventų asmeninių patirčių sluoksnis, lemiantis tą nevalingą būties lengvumo ar sunkio išraišką, trauką prie prarajos ar skrydžio aukštyn.

„Mėlynasis laumžirgis“. Nuotraukos iš asmeninio Ž. Martinaitytės archyvo
„Mėlynasis laumžirgis“. Nuotraukos iš asmeninio Ž. Martinaitytės archyvo

Spalio 6 d. „Piano.lt“ salėje bus tavo kūrinio „Prarasto grožio beieškant“ premjera. Dabar esi pačiame kūrybiniame įkarštyje, kūrinys tik gimsta. Koks tai kūrinys, kas jį inspiravo ir ar tikrai tas grožis prarastas? Ar pavyksta jį rasti ir atrasti? Kas jis tau? Koks kūrinio kontekstas? Kokio grožio ieškai?

Tiesa, darbinis kūrinio pavadinimas buvo „Prarasto grožio beieškant“, atsiradęs kaip aliuzija į Marcelio Prousto veikalą „Prarasto laiko beieškant“. Jau parašiusi kūrinį supratau, jog žodžio „prarastas“ teks atsisakyti. Pavadinimas, nors ir poetiškas, regis, bylojo apie jau nesamą ar prarastą grožį, o iš tiesų jo apraiškų dabartyje apstu, ne mažiau nei praeityje.

„Grožio beieškant“ – tai valandos trukmės kūrinys fortepijonui, smuikui ir violončelei su videoprojekcijom ir elektronika. Norėjosi peržengti sau įprastus laiko matmenis ir pereiti į kitą laiko dimensiją, kur nėra skubėjimo, laikas sulėtėja. Pasak to paties Prousto, „norint panirti giliau, reikia laiko“. Kūrinį sudaro atskiros dalys, kai kurios jų – anksčiau parašytos kompozicijos. Tarkim, „Ramybės diptikai“ smuikui, elektronikai ir fotografijos diptikams ar „Apgyvendintos tylos“ fortepijoniniam trio įpinami į vientisą dramaturginį audinį. Kiekviena kūrinio dalis – audiovizualinė meditacija grožio tema. Kūrinio dalių pavadinimais – „Mėlyna“, „Efemeriška“, „Atminties šešėliai“, „Nuolat nerimstantys ilgesiai“ – tarsi bandžiau įkūnyti patį grožį... Kūrinyje nėra jokios istorijos ar naratyvo, tai greičiau kvietimas sustoti ir nekasdieniškai pažvelgti į įprastus daiktus, reiškinius.

Šis projektas gimė tarsi prieštara vis labiau skubančiai technologijų amžiaus kultūrai ir kasdienybei. Atėję į muziejus pažiūrėti meno žmonės stabteli vos kelioms sekundėms, idant nusifotografuotų prie šedevro. O žvelgti ir atkreipti dėmesį į patį meno kūrinį lyg ir nebelieka kada. Tas pats vyksta ir gamtoje –­ pamatę kokį įstabų gamtos reiškinį dažnai neskiriame jam pakankamai dėmesio, nes rūpinamės tik tuo, kaip jį užfiksuoti. Savęs net nevarginame klausimu, ar turėsime laiko vėliau pažvelgti į visą sukauptą dokumentuotų akimirkų archyvą. Tad šios „grožio paieškos“ tarsi priverstinai stabdo mūsų kasdienybę ir pagreitėjusį protą, neretai funkcionuojantį automatiškai. Tikriausiai neatsitiktinai projekto idėja gimė Paryžiuje, per kūrybinę rezidenciją „Citè des Arts“. Apsupta estetiškai išpuoselėtos kasdienybės ir meno norėjau ilgėliau išlaikyti tą grožio pagavą ir kažkaip įkūnyti jos efemeriškumą. Vizualinėje plotmėje vienu iš įkvėpimo šaltinių tapo prancūzų impresionisto Claude’o Monet paveikslai, ypač „Vandens lelijų“ ciklas L’Orangerie muziejuje, kur didžiulėse, per visų keturių sienų horizontalę drobėse vandens atspindžių pasaulis susipina su tikrove, kur išnyksta bet kokios ribos tarp tikrų ir atspindėtų reiškinių, kur apsiverčia įprastinės sąvokos „aukštai ir žemai“, „čia ir ten“. Monet paveikslų išlavinta akis ėmė įžvelgti išsitrynusias ribas tarp realybės, atspindžių bei šešėlių. Vieną vakarą po lietaus netyčia pastebėjusi baloje atsispindinčios Paryžiaus Notre Damo katedros fragmentus, puoliau juos apžiūrinėti ir fotografuoti. Tai buvo tarsi atspindžių pasaulis, paviliojęs į tolimesnę kelionę po šią atvirkščią realybę. Rodėsi, po kojomis veriasi ištisas pasaulis, kurio anksčiau nepastebėjau, pasaulis, kurio egzistavimas dar laikinesnis už mums pažįstamą realybę. Kitaip nei Monet, kur atspindžiai ir tikrovė sudaro vientisą konkrečių ribų ir apibrėžčių neturinčią vizualinę visumą, man norėjosi susitelkti tik į atspindžius ir šešėlius, tarsi apkeičiant vietomis įprastinę regėjimo perspektyvą su atvirkštine, veidrodine.

Projekte daug eksperimentuoju –­ vi­sų pirma pasirinkdama ilgą laiko trukmę ir turėdama vos tris instrumentus. Kitas iššūkis – vizuali kūrinio dalis, kurią pirmąkart teko daryti pačiai, išskyrus vienos dalies fotografijų diptikus, kurių autorius amerikietis Philipas van Keurenas. Pasirinkti vaizdiniai yra savotiška improvizacija, tai – tik vienas iš daugybės galimų vizualaus veiksmo variantų, nesistengiančių tiesiogiai iliust­ruoti garsų, bet kuriančių savarankišką paralelinę tikrovę, polifoniškai koegzistuojančią su muzika ir pridedančią dar vieną suvokimo dimensiją.

Pabaigoje paklausiu labai paprastų dalykų: koks gėrimas, patiekalas labiausiai patinka?

Žalia arbata, vaisiai ir medus. Medus yra kažkoks nesuvokiamas dalykas. Surinktas iš skirtingų vietovių ir įvairių augalų bei žiedų medus nepaliauja stebinti skonio receptorių savo deriniais ir subtiliais pustoniais. Viename šaukštelyje, regis, paragauji visos vasaros skonio. Mėgstu visa, ką dovanoja miškas ir ežeras – uogas, grybus ir gėlo vandens žuvis.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai