Mindaugas Kvietkauskas. Miłoszo laiptų puslapiai

Kalba, pasakyta rugsėjo 26 d. atidarant Czesławo Miłoszo laiptus Vilniuje

Czesławas Miłoszas. Butauto Barausko nuotrauka
Czesławas Miłoszas. Butauto Barausko nuotrauka

Šiandien, svarbią Vilniaus kultūrai akimirką siūlau prisiminti sakinius, kuriais baigiasi Czesławo Miłoszo knyga „Tėvynės ieškojimas“ – kaip žinia, ją, ką tik pasirodžiusią, Miłoszas atsivežė į Lietuvą 1992-aisiais sugrįždamas čia po 52-ejų emigracijos metų. „Vilnius yra vėl nepriklausomos Lietuvos sostinė, aš džiaugiuosi tuo, kadangi linkiu tam miestui gera. Jis nusipelnė, kad būtų viena iš žinomų ir gražių Europos sostinių. Vilniaus dangus, jo debesys, jo architektūra apipavidalins daugelį žmogiškojo proto kūrinių, kadangi, nepai­sant mano mėginimų kai ką paaiškinti, reikia pripažinti, jog viską kuria pati šio miesto dvasia.“

Noriu tikėti, kad Miłoszo laiptų atsiradimas taip pat yra susijęs su Vilniaus dvasios veikimu, kad jie yra ženklas, jog tas veikimas nenutrūksta, o tęsiasi per žmonių ryšius, sutapimus, grandis ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp išėjusiųjų. Kad vilnies formą turinti šio miesto dvasia toliau sklinda per skirtingų kartų ir tautų jo žmones leisdama jiems pajusti, jog atskiras žodis ar veiksmas tiktai dar viena aukštyn kylančių laiptų pakopa. Man šį nematomą poveikį įrodo ir tai, jog Miłoszo laiptų kūrimas vyko tarsi savaime susitinkant ir susipažįstant skirtingiems žmonėms – žurnalistei Ramunei Sakalauskaitei, eseistui Pranui Morkui, skulptoriui Jonui Gencevičiui, architektui Taurui Budziui, literatūrologei Małgorzatai Kasner ir jos įpėdiniui Lenkijos institute Marcinui Lapczyńskiui, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos ir Lenkijos kultūros ministerijų vadovams. Dar gegužę, kai per „Poezijos pavasarį“ ant laiptų vyko Miłoszo skaitymai, nebuvome tikri, ar sumanymas iš tiesų pavyks – beveik neturėjome pinigų šiam projektui. Tuomet dainininkė Marija Krupoves netgi planavo rinkti iš vilniečių aukas laiptams per savo labdaros koncertą. Kažkuo pasikliaudama R. Sakalauskaitė darė itin rizikingą statymą –­ birželį, pritarus savivaldybei, ryžosi užsakyti laiptų realizavimo darbus turėdama vos septintadalį tam reikalingų lėšų. Kažkuo pasikliaudamas poeto sūnus Antonis Miłoszas visiškai lengvai patikėjo šia idėja ir kaip tėvo autorių teisių paveldėtojas patvirtino mūsų atrinktas jo poezijos citatas. Turbūt visi šie žmonės kliovėsi tuo, ką jaučia lyg šio miesto dvasią, genius loci, ir kartu patys savo veiksmais ją kūrė.

Vieta, kurioje įamžintos Miłoszo poe­zijos eilutės, yra be galo jungli. Kaip tik nuo Bokšto gatvės vaikystėje prasidėjo Miłoszo pažintis su Vilniumi. Tai toji gatvė, o dar tiksliau – joje esančio Römerių namo kiemas, kur būsimasis poetas apsistojo su tėvais pirmąkart atvykęs į Vilnių arkliais iš Šetenių (tai jis prisimena savajame „Vilniaus gatvių žodyne“). Nuo Bokšto gatvės Miłoszo laiptai veda žemyn Onos Šimaitės gatve, tad čia susijungia dviejų Pasaulio tautų teisuolių, žydų gelbėtojų, vardai. Belieka priminti, kad Šimaitė buvo tas žmogus, kuris 7 dešimtmetyje iš Pary­žiaus savo laiškuose į Lietuvą slapta persiuntė ką tik pasirodžiusią Miłoszo knygą „Gimtoji Europa“ dėdama į voką ar siuntinį po porą atskirų puslapių taip, kad jų nerastų sovietinių laikų korespondencijos tikrintojai. Taip šią esminę Vidurio Europos tapatybei Miłoszo knygą Vilniuje perskaitė disidentas Juozas Tumelis, o vėliau – Tomas Venclova. Taigi Miłoszo laiptus supanti erdvė simboliškai sujungia vardus tų, kurie kovojo su mūsų miestą naikinusiomis aklomis jėgomis.

Šiandien galime oriai pasakyti: tai pirmasis pasaulyje didelis Nobelio premijos laureato Cz. Miłoszo įamžinimo ženklas, kuris lemtingai atsiranda būtent jo jaunystės mieste Vilniuje. Ne paminklas, ne biustas, bet laiptai be jokios pompastiškos didybės. Netgi priešingai, kai kurios čia iškaltos poe­zijos eilutės prabyla praeiviui su humoru, autoironija, saiko linkėjimu, kai kurios jų kalba apie žemiškus malonumus ir kūnišką erosą, o svarbiausia – apie išlikusią per visą poeto gyvenimą meilę tikrovei, iš kurios kyla ir dvasinė išmintis. Nuo šiol Miłoszo žodžiai yra įrašyti Vilniaus akmenyse, jo grindinyje, tampa pačia tikriausia jo gatvių žodyno dalimi, ir tai galbūt labiausiai liudija poeto sugrįžimą į miestą, kurio jis pats sakosi niekada negalėjęs palikti – „nigdy od ciebie, miasto, nie mogłem odjechać“. Būtent tobuloje šio miesto bibliotekoje, absoliučiame Strašūno antikvariate, Miłoszas regėjo išliksiant savo knygas, kaip rašo poemoje „Miestas be vardo“: „położony tam jestem na zawsze pomiędzy swojskie imię i imię“ – „ten esu paguldytas amžiams tarp čionykščio vardo ir vardo“. Beje, žydų poetas Moišė Kulbakas poemoje „Vilnius“ miesto dvasią taip pat įsivaizdavo tarsi erdvėje atsiskleidusią knygą: „Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo –­­ šventas raštas, / išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia.“ Man regis, kad šie laiptai kaip tik ir įkūnija mintį, jog Vilnius yra daugybės kartų rašoma knyga, o jų pakopos – tai atverstas Miłoszo poe­zijos rinkinys, dabartiniams ir ateities miestiečiams praskleisti jo puslapiai.

Tikėkime, kad Miłoszo eilutės čia yra suguldytos amžiams, kaip jo paties buvo nujausta, ir kad jokia ranka nedrįs jų išjudinti ar ištrinti. Vilnius garsėja pasaulinio masto poetais. Tad norisi viltis, kad kada nors šiais laiptais kops ir būsimo didelio Vilniaus poeto, kuris stos į Sarbievijaus, Mickevičiaus, Miłoszo gretas, pėdos. Didieji tampa laiptais kitiems, tai jų nuostabi lemtis. Miłoszo laiptai veda iš upės slėnio į Bokšto gatvę. Iš tiesų nuo jų viršaus bokštų matyti ne vienas – ir barokinių varpinių, ir Vilniaus kalvų keterų. Bažnyčių bokštai pasiekia debesis, o kalvų keteros pavasarį pražysta alyvų debesimis. Bet kartu šie laiptai skirti kasdieniam miesto gyvenimui, žmonėms eiti, susisiekti ir susitikti. Tegu Miłoszo laiptai jungia Vilniaus slėnį, jo bokštus, debesis ir vilniečius, visų tautų ir kartų žmones, į amžiną šio miesto dvasios audinį.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai