Labiausiai įsiminė susitikimas su poe­tu Jonu Strielkūnu apie 1971 m., kai jis dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Būtent jis paruošė publikuoti mano pirmą apsakymą, skirtą prieškario dailininkei grafikei Marcei Katiliūtei. Būdamas jaunas, choleriško charakterio, nemokėjau bendrauti su mažakalbiais flegmatikais, koks buvo J. Strielkūnas. Aš, kaip kulkosvaidis, pasakydavau iš karto dešimt sakinių, o jis –­ tik vieną žodį arba linktelėdavo galva ir žydromis akimis ramiai žvelgdavo į judrų tipelį.

Po šito literatūrinio debiuto į redakciją atsinešiau rimtą butelį. Galvoju: gal paragavus velnio lašų mūsų pokalbis būsiąs sklandesnis. Tačiau paaiškėjo, kad labai klydau. Poetas vis vien atrodė nekalbus, susimąstęs. Tiktai paraudo jo veidas, kuriame atsirado ironiška šypsenėlė.

Vėliau supratau, jog dėl J. Strielkūno geranoriškumo minėtas apsakymas su mano nuotrauka atsirado „Literatūros ir meno“ puslapyje. Dar labai trūko literatūrinės patirties, didesnio reiklumo sau.

Kai J. Strielkūno literatūrinis vakaras įvyko Klaipėdoje, pažįstamas literatas man skundėsi, kad jam poetas pasirodęs neįdomus, nemokantis net skaityti savo eilėraščių. Bandžiau diskutuoti, tačiau jis nepakeitė nuomonės.

Be abejo, J. Strielkūnas niekada nevaidino nei redakcijoje, nei literatūriniuose vakaruose, nemokėjo atrodyti kitoks, koks buvo. O jis atrodė tylus, kaip ir poetas Paulius Drevinis, prozininkas Antanas Ramonas, dažnai apsilankydavęs „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Šios asmenybės mėgo bendrauti be žodžių arba tų žodžių reikėjo labai nedaug. Todėl J. Strielkūno eilės man primena aukštaičių lyrines dainas ir lygumas. Čia ne futuristų ar keturvėjininkų „tarškalynės“, siekusios žodžiais nustebinti skaitytoją.

* * *

Kartą „Literatūroje ir mene“ skaitydamas vienos kino kritikės mintis, kad, anot jos, lenkų beletristika yra žymiai stipresnė nei lietuvių, ironiškai pagalvojau... Gerbiamoji, šiuo požiūriu mūsų beletristikos neįmanoma lyginti su tomis V. Europos literatūromis, kurios turėjo auksines sąlygas istorijos panoramoje. „Literatūra ir menas“ visada stengėsi ginti lietuvių literatūros prestižą ir mūsų savimonę.

O tokių dejuojančių, norinčių atrodyti orakulais, pasitaiko ne vienas, nes jie turbūt nė karto nesusimąstė, kad lietuvių tautą galėjo ištikti prūsų likimas. Tiesiog mums fantastiškai pasisekė... Todėl „Literatūrai ir menui“ palinkėsiu publikacijų, kurias perskaičius pakiltų kraujospūdis.

 lm_600.jpg