Jurgis Gimberis. Taip sakant – esė. p. s., arba atsišaukimas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

TAIP SAKANT – ESĖ

Aš turiu glaudes, apatinukes, trumpikes, galiausiai šortus, galiu visa tai mautis, vilktis, vilkėti, dėvėti, ale ne – užsidedu triusikus ir nešioju. Kodėl? O velniai žino. Kažkodėl važiuoju „mikruškėm“, o ne „mikriukais“, žiūriu „multikus“, o ne „mulčiukus“, „teliką“, o ne „teliuką“, kramtau „kramtuškę“ ir „naglai“ braunuosi pro „plytą“ ant troleibuso durų. Šitaip šneku, matyt, traukia kalbėti lotyniškai. O gal todėl, kad mano gimtoji kalba pati savęs nekuria? Ir tie menki, per didelį vargą išstenėti sutvėrimai – pavyzdžiui, „suokalbis“, „susimildamas“ – kalbos valdininkų su velniais ir perkūnais iš kalbos ujami. Neapsiverčia liežuvis vadinti juos lingvistais. Neva tie žodžiai sutverti ne pagal taisykles. Neteisėtai gimę benkartai. Nedrąsu priminti, bet reikia: taisyklės atsirado iš kalbos, o ne atvirkščiai – kalba iš taisyklių. Kad ir tas smagus ištiktukas „pyst“. Įteisintas kaip vartotinas, nes ekspedicija žemaičiuose užrašiusi taip šnekunt: „Pyst, ir atnešė pensiją.“ Artūras pasakoja, kad kadaise, kai žiauriai populiarus ansamblis „Alergija“ buvo bent penkis kartus apkeliavęs visą Lietuvą, atvažiavo į vieną Žemaitijos didmiestį. Sustojo aikštėje. Vidur aikštės, prie klombos, stypsojęs vienišas 10–12 metų žemaitis ir iš padilbų žiūrėjęs į atvykėlius. Ar nepasakytum, žmogau, kur čia jūsų kultūros rūmai, paklausęs Artūras tojo žemaičio. „Ak tu nakuj“, – atsakęs žemaitis nusisuko ir nukreipė žvilgsnį tik į jam matomus tolimus horizontus, į ateitį. Nuo tada bent kiek užkodavęs tą ištiktuką ar jaustuką įteisinau savo žodyne. „Akunaku, – sakau, – ir vėl gavau pensiją.“ Pensija, žinoma, yra didis gėris, todėl abu jaustukai ar ištiktukai, be abejo, vartotini. Tačiau mėginkim brautis toliau. Girdėjau, kad mūsų bendrinės kalbos pagrindu laikytina suvalkiečių tarmė. Suvalkiečiai net nesumirksėję sako „ma-čia-biskį-nedašunta“. Iš viso to tik „čia“ atlaiko iki šiol galiojusias taisykles. Apie žmogų suvalkiečiai gali pasakyti „tas tai su cveku galvoj“. Arba „šutyk iš čia“, prasme „šutink“. Tie suvalkiečiai... Manding, jų tarmė jau sklinda po platųjį pasaulį. Informacijos ir depiliacijos amžiuje net škotai, ang­lai, amerikonai ir kiti ne žemaičiai bei suvalkiečiai savo kompiuteriuose ėmė rašyti „šuting(k) daun!“ „Daun“ čia, matyt, tas su cveku galvoj.

Žinoma, naglai spekuliuoju „pagrindu“. Mano išsilavinimas – du aukštieji ir abu nepradėti, todėl putojau sau vienas ir laukiau, kada gi labiau išprusę kolegos sukils prieš tokį kalbos „puoselėjimą“ ir jos „globą“. Viename susirinkime girdėjau man už nugaros besišnibždančias sertifikuotas kelių redakcijų vertėjas ir kalbos redaktores: „Tas dabartinis dalies kilmininko vartojimas...“, ir užteko tik jų tono suprasti, jog „dabartinis“ dalies kilmininko vartojimas dreskia ausį ir žeidžia dūšią. O paklausykit vakarais, kai per rimčiausias ir įdomiausias laidas į eterį braunasi reklama: „Perkant bulvių, jums priklauso prizų...“ O pasiskaitykit vaistų vartojimo instrukcijų: „Jeigu jūs vartojate kitų vaistų...“ Informuoju: jeigu aš vartoju kitus vaistus, jų pavadinimai ir dozės yra konkretūs, gydytojų nustatyti, o visų, esančių farmacijos pasaulyje, aš nevartoju. Jeigu atsitiktinai kažkokių pavartoju, man chana. „Chana“ – lotyniškai, žemaitiškai – „vamzdėc“, suvalkietiškai – žinau, bet nesierzinsiu.

Kai tiedu linksmi italai, lietuvių kulinarijos vertintojai, televizoriuje sako „man labai skaniausi cepelinai“ arba „netikras kiškis“ – beje, „kiškis“ lietuviškiau biškį nei „zuikis“ –­ man gražu ir juokinga, o kai tikras lietuvis sako „rinkau grybų“ arba „perkant bulvių“, tai už tokius derinius jam galima duoti tik vieną prizą – kuolą. Pakankamai atsakingas kalbos priežiūros asmuo kartą atsainiai prasitarė, kad dėl kai kurių vis dar (ar vis jau) pasitaikančių redagavimo riktų kalti pernelyg uolūs redaktoriai. Kur tau jie nebus uolūs! Etatinė leidyklos redaktorė Asta sako, jeigu jie grasina baudomis ir gali išmesti mane iš darbo, žinoma, paklusiu tiems reikalavimams, bet aš myliu lietuvių kalbą ir pati kalbėsiu lietuviškai. Minėti italai lyg ir kalba lietuvių kalba, bet ne lietuviškai. Štai kur, kaip Aleksas sako, kebeknė. Atsakingojo asmens pati, paklausta, kas kadaise puoselėjo kalbą, atsakius – aristokratai. O dabar, –­­ mandagiai pasiteiravęs laidos vedėjas, –­ kai tos aristokratijos kaip ir nėra? Jūs, –­ buvo žaviai atsakyta, –­ žiniasklaida. Vadinasi, kalbos puoselėjimas atiduotas į rašytinės ir sakytinės visų redakcijų, leidyklų, studijų ir portalų redaktorių rankas. Apie aristokratiją atskira kalba, bet, šiaip ar taip, galima smarkiai abejoti, kad vergai, baudžiauninkai ar, geriausiu atveju, samdiniai pajėgūs pakeisti aristokratiją. Aristokratai bent jau nebijojo, kad bus apdėti baudomis ar išvaryti šunims šėko pjauti. Visa ta aristokratijos pakaitalų armija pariš­ta trumpu pavadžiu, kai kurie purkštauja, bet klauso, o kai kurie iškart atsidavė ir uoliai „puoselėja“.

Nežinau, kam ačiū, bet beletristikos rašytojams leista (cha cha cha) rašyti, kaip į galvą šauna. Kartais, kaip mano Balandėlė sako, ir pataiko. Todėl ir darkausi – ačiū darsyk. Ačiū Danutei ir Birutei, parašiusioms paskutiniąsias knygas smagia kalba, ačiū už barbarizmų žodyną „Marantos“ paraštėse, ačiū Laimantui už išrastą ar iš nebūties atkastą „taip nesakant“.

Dar keli žodžiai apie kirčiavimą... Suvalkiečiai suvalkiečiais, bet mes, kad ir kiek besistengtumėm-mėmėmė-mėmės, prancūzais netapsim. Girdėjau bandymus rūpestingai, tiesiog per kančias daugiaskiemeniuose žodžiuose kelti kirtį į paskutinius skiemenis. O tas, žaltys, vis taikosi išsprūsti. Bet po atkaklių kvėpavimo bei dvasios sutvirtinimo pratybų triukas gali pavykti. Aiman, vis tiek ne prancūzai... Ir tuščia jų, kai pagalvoji, tačiau teko klausytis ir taisyklingai sukirčiuotą Binkį deklamuojant. Tai košmaras. Bene supratau, kodėl afekto būsenoj (įtariu, jog pasakiau netaisyklingai, galbūt net rusiškai) artimas artimą ima ir papjauna. Poetas artistą, artistas poetą, kalbininkas politiką, ideologas filologą.

Taigi, tuomsyk, kaip atsisveikindamas sako vienas knygos ir kalbos bičiulis, pasiliekam geruoju. Nenoriu vadinti žmonių pavardėmis ir pareigybėmis, nes ir „jie“, ir „mes“ tik aplinkybių įkaitai. Anot gangsterių – nieko asmeniško. Kadangi viena ausim esu nugirdęs, jog kultūros fronto valdininkams esu nežinomas autorius, tai ir pats, kaip paprastai, pasirašysiu slapyvardžiu –­ Jurgis Gimberis.

 

P. S., ARBA ATSIŠAUKIMAS

Pasigirsiu – sutvėriau pasiutusiai smagų kalambūrą: „Įsileisk Komisiją į daržą, ir kalbai – šakės!“
Je, būtų labai juokinga, jei nebūtų graudu, nes vėl prasideda griūtis. Tuoj pat prisimeni lyg Pilypą iš kanapių iššokusį „polinksnį“, kuris panašus į būrio prielinksnių ir „priešlinksnių“ našlaitį, jam pavymui išvarytas iš vietos „maždaug“ (kas gali paneigti, kad „maždaug prieš dvidešimt“ yra patogiau ištarti nei „prieš maždaug dvidešimt“), o paskui juos iš tamsių, gūdžių girių su velniais, raganomis, kaukais bei pinčiukais tiesiai į elektronikos tankmes, per pelkes, raistus ir kūlgrindas atgūrina „programišius“, vedinas vilkišium su kuoka ant peties (tas programišius), su kompiuteriu po pažasčia, dairosi... O bliamba, kur aš čia papuoliau?! Akunaku, koki blynai... Išsitraukia iš nudobto krikščionio privatizuotą rožančių, ogi tas –­ rožinis! Nauja pora kaliošų. Tai gal ir bažnyčia jau „Dievnamis“, gal „božnica“ – „Dievo buveinė“? O gal ir ne, supaisysi čia Sutvėrėją, bėdinas žmogau... Nebėr, prog­ramišiau, Sutvėrėjo – ataidi nuo debesų – nebėr „tverti“, „tvartų“, „tvorų“, vieni kūrėjai aplinkui, menininkai, toks vaizdas, kaip sako Alfredas (ne Bumblauskas), kad susimaišė viskas –­ filologija su ideologija, debesys su koše, gyvenimas su projektais taip susipjovė, kad ir susirgti galima. Tik nemėgink, vėl perspėja Kūrėjas, tavęs tose įstaigose nauja kalbos kūrėjų pasala laukia – prapuolė medicinos seserys, pavirto „bendrosios praktikos slaugytojomis“, o buvusios slaugės –­ „bendrosios praktikos slaugytojų padėjėjomis“.

Jau neimant galvon, kad medicinos seserys, lietuviškai šnekant, nėra slaugytojos, įdomu būtų išgirsti, kaip tos „bendrosios praktikos slaugytojos“ ir jų padėjėjos turėtų vadintis būtent praktiškai, grubiai kalbant, gyvenime. Kaip jas turėtų vadinti kolegos, kviestis pacientai, kaip jos kreiptųsi viena į kitą. Kol kas, kaip patyriau, liko „seselės“ ir „slaugutės“.

Taigi susikuria, susitveria, susidaro, atsiranda įspūdis, kad kalbos priežiūros darbininkai, atlėkę į tarnybą, greit puola prie žodynų, braukia pirštu nuo vakar paliktos vietos ir ieško, ką čia dar ištrynus, uždraudus, pervadinus ir perkirčiavus. Kalba, kaip jau ne pirmą kartą bandau vaizdingai pasakyti, ne numelioruotos, nudrenuotos, taisyklingais kanalų kvadratais išraižytos žemės naudmenos, o pelkė, raistas, šabakštynai ir tuo ji žavinga. Ne dailiai supakuotas lego kaladėlių arba, jei norit, trinkelių, rinkinys, o molis ir plastilinas. Žinia, viešosios informacijos priemonėms barbarizmai ir net poetizmai ne prie veido, tai ir taisykit. Nesakykit „ilgapirščiai“ vietoje „vagys“, „neploninkit“ mano piniginės, o „apiplėškit“, negailėkit milijonieriaus, kuris už automobilį „suplojo“ šimtą tūkstančių, tai aš už anūkės vežimą suplojau pusės metų pensiją. O kaip kirčiuoti „procentai“ ir „docentai“, gal ir nėra esminė kalbos problema. Sakyčiau, priklauso nuo konteksto. Tai muzika.

Dievaži, it koks kaimo durnelis vapu tyruose. „Labai smarkiausiai“ išprusę kalbos daktarai ir bendrosios praktikos slaugytojos bei slaugytojai susimildami stokit atviron diskusijon, tyliosios rezistencijos laikai praėjo. Čia juk ne tas pat, kas žemės grąžinimo įstatymas, kai su jo padariniais jau dvidešimt penkeri metai galima kautis dalgiais ir šakėm, čia – mokslas, konferencijos, argumentai ir kontrargumentai, lia lia lia ir panašiai, žmonėms su didelėmis kuokomis čia ne vieta, atiduokim vėzdus politikams ir ideologams. Ogi dabar, žėlėk Dieve, kai paslapčia nuo savo bobų balandėlių su Romu susitariam padaryti po šimtą gramų, nėr kur dėtis –­ suokalbį uždraudė. Per tokį vargą tas nabagas prasibrovė pro „skalbiankes“, „mikruškes“, „maudymkes“, „šlapiankes“, „bukvaliai“ sakant, pro visą tą sintetiką, ir nėr jam „parankiniui“ vietos kalboje. Kodėl toji sintetika kalboje atsiranda ir kaip, anot rusų, su ja kovoti, štai klausimas. O mudu su Romu juk ne sąmokslininkai, ar ne? Sakysi – alkoholikai? Prilaikyk arklius, komisare, antraip mano Balandėlė tau akis išdraskys. Todėl pasiliekam geruoju.

Pasirašau slapyvardžiu, kam man ta šlovė – Jurgis Gimberis.

Komentarai  

 
+1 #4 Jonas 2016-10-15 08:26
ritariu šimtu procentų ir žaviuosiu gerb. Jurgiu.
Vertėjas Jonas
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-3 #3 Marija 2016-10-11 17:53
Na, žmogau, esi patyręs kitus durnint, o save kelti. Tas rašliavas skaitant jaučiasi kanapių dūmelis , o gal ir visas dūmas ... Gyvenime nieko nepasiekęs nori bent tuo sublizgėti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #2 Giedrius 2016-10-11 09:52
Miela skaityti. Daugiau tokių tekstų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 vitalija 2016-10-07 00:01
Puikiai,linksma buo skaityt(nevisad a).Visai nemoku kalbos gramatikos,bet po Jusu parasymo,noriu rasyt.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai