Umberto Eco. „Nr. 0“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2015.

b_300_433_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-30_nr._3583_eko.jpg

Naujausias ir paskutinis „Fuko švytuoklės“ genijaus romanas skirtas lokalizuoti ir atverti žiniasklaidos, medijų virtuvės paslaptis. Simboliška, bet turėjusios tapti pirmosiomis, mano galva, geriausio jo romano eilutėmis, atsirado paskutiniajame: Epizodu su iš čiaupo nebėgančiu vandeniu turėjo prasidėti romanas „Fuko švytuoklė“. Draugas, kuriuo pasitikiu, perskaitė rankraštį, ir galiausiai pašalinau šią sceną. Visada apgailestavau tai padaręs, nes mintis apie iš čiaupo nebėgantį vandenį man patiko. Todėl nusprendęs rašyti „Nr.0“ nuėjau į rūsį ir senose dėžėse suradau tą seną tekstą, ir truputį jį paredagavau. Kaip tik to man reikėjo lėtai pradžiai, nes ji perteikė tą lėtumą, su kuriuo pradėjau rašyti romaną.1 Taigi pradžia nematomais ryšiais susiejo geriausią ir paskutinį romanus. Tiesa, panašumų esama ir daugiau, nors ir skirtumai gana ryškūs.

„Nr. 0“, nors daugelio ir nuvertintas, kaip gana neįdomus, išlaiko Eco mėgstamas temines linijas. Ir čia esama slapto gyvenimo, žmonių, žinančių ką nors, ko nežino kiti, todėl atsiduriančių kitose barikadų pusėse ir lemiančių daugumos gyvenimą. Šįkart Eco sumodeliavo įsivaizduojamo laikraščio leidybos procesą į redakciją surinkęs įvairius nenusisekėlius idealistus, kurie dega idėja dirbti, bet nelabai žino kaip, todėl negali tapti norima visuma. Kaip sukurti patrauklią naujieną? Kaip valdyti masės nuomonę? Kaip pateikti žinią, kad ji taptų sensacija?

Apie viską yra kalbamasi redakcijoje, pateikiant apibrėžtis. Tos apibrėžtys, manau, yra labai vertingos. Nes Eco –­­ itin įžvalgus, savalaikis mąstytojas, gebėjęs numatyti ir jungti dabartį su žiniomis iš praeities, todėl, atrodytų, futuristinės istorijos išsiveržia iš žanrinių rėmų ir tampa tikrovišku alegoriniu pasakojimu apie čia ir dabar.

Tiesa, apie tokią žiniasklaidą panašiai rašė ir Peteris Pomerantsevas knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Apie ją rašiau: „Būtent žiniasklaidos virtuvė, įtakos formavimas pasitelkiant žiniasklaidos priemones bei vadinamoji reikiama tiesa, mano galva, yra svarbiausia, vertingiausia knygos dalis.“2 Tačiau skirtumas tas, jog Eco knyga yra grožinė ir apmąsto, kas būtų, jeigu būtų (laikraštis taip ir neišleidžiamas), o Pomerantsevas aprašo patyrimus, kaip yra, kai jau yra. Kiek kurioje knygoje yra tiesos, o kiek grožinio pasakojimo, galima pasiginčyti, bet abi kalba apie propagandinę žiniasklaidą, kuri tarnauja paskirų asmenų idėjoms ir mažai yra susijusi su informavimu apie įvykius.

Gana hiperbolizuotais charakteriais Eco atskleidžia rašančiųjų bendruomenėje dažniausiai sutinkamus tipažus. Pagrindinis veikėjas rašo dėl rašymo, nesiekia nešti žinią, vaikosi materialinės naudos. Jis daug svajoja, mažai daro, nedrįsta rizikuoti ir ką nors gyvenime išmėginti savo kailiu. Jis nori tapti didis, bet gurgiantis pilvas primena apie didų maisto kąsnį, kurį reikėtų jam pamėtėti. Resursai tušti, talento ne tiek ir daug, pasiteisinimų – milijonas, ir štai jums puikus personažas, kuris viena deklaruoja, antra daro. Šiuo atveju jis imasi kuruoti niekada taip ir nepasirodysiantį laikraštį.

Kiti charakteriai knygoje ne mažiau spalvingi. Yra ir tyrėjų fanatikų, ir pernelyg įžvalgių sąmokslo teoretikų, ir infantili protinguolė, kuriai emocinio intelekto stygius trukdo atsiverti kaip tiriamosios žurnalistikos analitikei, todėl belieka bulvaro skiltis apie meilę, bučinius ir slaptą romaną, žinoma, tik po to, kai surašai dienos horoskopą: Paskaitinėkit horoskopus laikraščiuose ir žurnaluose ir apmeskit kelias pasikartojančias schemas. Apsiribokit optimistinėm prognozėm, žmonėms nepatinka išgirsti, kad kitą mėnesį mirs nuo vėžio. Parenkit horoskopus, kurie tiktų kiekvienam, noriu pasakyti, šešiasdešimtmetė skaitytoja tikrai nesitikės sutikti savo gyvenimo jaunuolio, rašykit, tarkim, kad netrukus Ožiaragiui nutiks tai, kas padarys jį laimingą, tinka visiems (p. 49).

Kultūros laikraštyje nebus: Neverta per daug dėmesio skirti kultūrai, mūsų skaitytojai neskaito knygų (...) Bet sutinku, laikraštis negali apsieiti be gal ne kultūrai, bet, tarkim, kultūrai ir estradai skirto puslapio. Interviu su autorium būna taikus, juk nė vienas autorius nepeiks savo knygos, todėl ir mūsų skaitytojai bus apsaugoti nuo įžeidžiamo, paniekinamo susidorojimo su juo. (...) Padarykit iš tos nelemtos knygos ką nors žmoniško, kad suprastų ir namų šeimininkė ir nesigraužtų neperskaičiusi. Kita vertus, kas skaito laikraščiuose apžvelgiamas knygas? Dažniausiai nė pats apžvalgininkas, visa laimė, jei ją bus perskaitęs pats autorius, nes pavarčius kai kurias knygas atrodo, kad ne (p. 51–52).

Čia žiniasklaida turi daryti įtaką, o ne šviesti ir skatinti sąmoningumą. Svarbu nepykdyti skaitytojo, nesuteikti jam jokių naujienų, nes skaitytojas nemėgsta būti provokuojamas. Jam patinka tik tai, ką jis jau senokai žino ir kas patvirtina jo žinojimą. Taip sukuriama vertybės iliuzija. Žiniasklaidos turinį kuria ne profesionalai, o nesėkmingi žmonės, besivaikantys nežinia ko. Kokybės matu tampa tik gaunamas atlygis. Personažai viena ausimi yra girdėję, kad žurnalistika yra faktai, bet jiems faktus sukuria nuomonės. Romane išsamiai aptariamos manipuliacijos faktais, tekstu, kalba. Šiuo aspektu recenzijoje „Apie laikraštį, kuris taip niekada ir nepasirodė“ knygą plačiai analizavo Donatas Puslys3.

Istorinį kontekstą kuria ir Silvio Berlusconi valdymo priešaušris, 1992-ieji. Ir Italijos pokaris, vaizduojamas su detektyviniu prieskoniu, tarsi atsvara pirmosios linijos naiviam groteskui. Ir, žinoma, koks romanas be meilės linijos? Yra ir ji. Lengvutė ir be peri­petijų.

Knygoje gausu sarkastiškų minčių, kurias norisi persirašyti: Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas yra skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko (p. 17).

Eco kūrybos gerbėjams šis romanas sukelia dvejopus jausmus: viena vertus, apima nusivylimas, kad taip ir neišeita iš komforto zonos, neieškota naujų kelių, – ir vėl apie žodžius, ir vėl apie sąmokslą, kita vertus, medijų apmąstymas koncentruotas ir stilistiškai spalvingas. Lengvutė knyga, ne itin sudėtingo turinio, tačiau su išraiškingais charakteriais. Istorijos daugiabalsiškumas sukuria autentišką pokalbį apie žiniasklaidos virtuvę.

 

1 www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-16-umberto-eco-visada-domejausi-kvailybe/138633.

2 Dainora Kaniavienė. „Posttikrovė: trajektorijos, vizijos ir trūkinėjanti tiesa“, Literatūra ir menas, 2016-05-13.

3 www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-27-donatas-puslys-apie-laikrasti-kuris-taip-niekada-ir-nepasirode/138932.