Kai pasakiau, kad žiemai saloje neliksiu, prasidėjo lyg niekada nesimačiusių giminių balius, kuriame svarbu ne tiek vienam kitą geriau pažinti, kiek pasirodyti. Džed vežėsi į bendruomenės turgų, ten pirko pyragus, uogienes ir namie gamintus sušius, Sandra ir Nensė palydėjo į vienišiaus žvakių gamyklėlę, kur Kevinas, įsikūręs vienos iš kalvų papėdėje, kurios nerasi be vedlio, žvakes gamina jau dešimtmetį. Mums demonstruoja ką tik pagamintą pusės metro ilgio žvakę vestuvėms su kiek negrabiai ties viduriu išrėžtu angelu.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

Čia taip pat sezonas artėjo į pabaigą, sako, ekskursijų daugiau nebeveda, bet mums padaro išimtį. Apeiname akmeninio namo kambarius, kuriuose pagal šeimininkui aiškią ir darbo našumui netrukdančią sistemą išstumdyti gamybos rakandai. Visur ženklai, kad fotografuoti negalima, tad tik paslapčia nutraukiu giliose plastiko dėžėse surūšiuotus skirtingų spalvų vaško kvadratėlius. Namo pirmajame kambaryje įrengta parduotuvė, lentynose pagal spalvas ir kvapus išdėliotos įvairių dydžių ir formų žvakės. Kol mano gidės domisi jomis, aš uostinėju ant prekystalio į kuopą sustumtus eterinius aliejus. Dabar Kevinas ims ruoštis Kalėdų laikotarpiui, kai žvakes žmonės užsakinės dėžėmis. Prekiauja jomis savo internetinėje parduotuvėje, užsakymus siunčia net australams. Imu galvoti, kad gal reikėtų likti ir įsiprašyti jam padėti, kaip gizelei (nuo gizelis, ne nuo gazelės) išmokti amato, išgarsėti, rašyti paskui istorijas apie gyvenimą saloje lydant žvakes... Mano daydreamingą išblaško Nensė, ėmusi vėl plakti mane keiksmais, taip neva įkalbinėdama nusipirkti žvakių:

– Kokio velnio mes čia tave atsivežėm? Kad pauostytum aliejukų?

Neatstojo ir visą kelią namo, nes nepirkau net aliejuko – gavau iš Kevino dovanų, kai pasiskundžiau, kad žvakės man netilps į jau sukrautą lagaminą.

Paskutinį vakarą saloje Sandros vaikinas stalius Robis kviečia praleisti jo laive kepant blynus. Nensė atsisako iškart, Džed pasimuisto, jog netilps į kajutę, o aš išpažįstu itin žemišką savo prigimtį: keliskart pakartoju, jog mane supykina net keliantis keltu į salą. Sandra užsispiria ir sutartą vakarą, orui bjūrant tiesiog akyse, pirma lekia prieplaukos link vis atsigręždama į mus su Džed ir ragindama paskubėti, kol neprapliupo lyti. Džed lėtai linguoja, o jos plaukų stagarai, vėjo iš nugaros nulenkti į jūrą, rodo kryptį ir mes greitai prisivejame Sandrą, prie vieno iš laivų mostaguojančią rankomis. Nors jau matau Robį ant denio, bet ji ten nežiūri – rodo į gretimą laivę, smulkesnę, prišvartuotą čia pat.

– Mano, – sako išdidžiai, – laikausi teises.

Mane jau vien nuo minties apie plaukimą atviroje jūroje ima supti.

Viduje erdviau, nei tikėjausi: dvi skirtingo dydžio kamarėlės, perskirtos medine siena. Iškart įėjus – per vidurį stalas ir raudona dirbtine oda apmušti suoleliai šonuose. Kampe prie įėjimo –­ kaitlentė, mažytė kriauklė. Robis, susodinęs mus, ima lieti keptuvėje blynus. Aš tvirtai įsikimbu į savo suolelį. Sandra pažvelgia į mane klausiamai, aš linkteliu, prisiverčiu nusišypsoti ir atsilošti. Vėjas taip vėdina ir draiko mano vestibulinį aparatą, kad kiekvieną laivo siūbtelėjimą ant vandens jaučiu kepenimis. Džed vis juokiasi, pasakoja apie savo skyrybas su psichiatru psycho litvaku vyru (Kristinos Sabaliauskaitės knyga apie žydišką Vilnių dovanų nebuvo pats protingiausias mano sprendimas, švelniai tariant). Abi su Sandra prisimena šios viešnagę Amerikoje, tada pažinties su Robiu pradžią, tada jo kelionę laivu aplink pasaulį, jo tėčio kelionę laivu aplink pasaulį, tada dar daugybę visokių dalykų, kurių negirdėjau, nes smilkiniuose tvinksėjo vienas viską užgožiantis visų organų skleidžiamas žemas tonas, lyg indėnų karo būgnas, įspėjantis apie artėjantį pavojų, iš pačių kūno gelmių kylančią rūgščią magmą...

Pašoku iš vietos, sakau, man reikia išeiti laukan pakvėpuoti grynu oru. Robis įspėja, jog lauke siaučia škvalas. Nesvarbu, sakau, noriu ant žemės. Prisimerkiu instinktyviai, nes gal mažiau visko matant, pasidarys lengviau. Sand­ra ir Džed vikriai pakyla, rengiamės, kapitonas atveria duris ir aš išstumiama pirmoji lauk ant denio. Robio paliepta laikausi už kažko kaire ranka, aplink –­ it voleliu nudažyta lygi tamsa. Galiausiai viena po kitos išsirikiuojame ant prieplaukos ir iškart permirkstame. Sandra bando išskleisti skėtį, bet vėjas jį tik išlenkia į kitą pusę ir lyg rūšiuojamą plastikinį butelį suglamžo mums virš galvų ore. Įsikimbu Džed į ranką ir laikausi jos kaip inkaro. Iki namų nėra nė kilometro, bet atstumą įveikiame kankinamai lėtai, beveik ropodamos. Aš senu įpročiu nervams nuraminti imu melstis, kaip mantrą kartoti sveikamarijamalonėspilnoji. Beveik giedu progiesmiu, kai priartėjame prie namo durų, Viešpats su tavimi, lenkiu durų rankeną. Ir su tavimi.

Visą naktį blaškausi jūroje, mane skalauja bangos. Galiausiai įsisiūbavusi trenkiu per miegus galvą į sieną ir atsipeikėju. Nueinu į tualetą ir stovėdama ilgai žiūriu į unitazą.

Devinta ryto. Keltas po valandos, tada dar pusvalandis ir aš jau vėl sėdėsiu autobuse, kuris mane veš į Kilarnį, iš kurio turėsiu persėsti traukinin į Korką. Nuo vakar burnoje dar jaučiu blynų skonį. Tingiai apeinu namus, surankioju ir į lagaminą sukišu paskutinius mažmožius. Tada per pagarbų atstumą atsisveikinu su Styvenu, įkliūvu į Nensės glėbį, Sandrai ir Robiui palieku laiškus, nes šiedu anksti ryte išplaukė porai dienų į jūrą, Džed užrašau savo namų adresą Lietuvoje, kai ji mane išleidžia Kahersevyno stotyje. Pakviečia ją aplankyti Kalifornijoje ir nuvažiuoja.

Beveik visą kelią iki Korko prasnūduriuoju. Autopilotu keičiu transporto priemones. Verčiu save būdrauti, nes vis dar kankina baimė pramiegoti reikiamas stotis. Korką apeinu visur iš paskos vilkdama raudonskruostį kaprizingą kaip trimetis lagaminą, vis užkliūvantį už akmeninio grindinio briaunų ir krintantį ant žemės. Pavargusi ilgai sėdžiu kavinėje ir spoksau pro langą. Lėktuvas tik šeštą ryto, nenoriu per anksti nuvykti į oro uostą. Ten prieš vidurnaktį nuvažiuoju paskutiniu autobusu.

Prieš užmigdama ant jau uždarytos oro uosto kavinės sofos, suvokiu, jog neturiu nieko, tik šią varginančią, kvailą, negrabiai sudėliotą kelionę be tikslo. Pasijuntu turtinga ir, svajodama apie laukiančius vargus ir nuotykius, porai valandų užsnūstu. Pabundu nuo triukšmo, keliamo į kavinę plūstančių žmonių. Sustumti paakiai, skruostuose įsirėžęs megztinio-pagalvės raštas, nugulėti plaukai – iš oro uosto tualeto veidrodžio į mane pažvelgė mano tikroji aš. Dvidešimt septynerius metus nesimatėme, todėl vos tik pakišau veidą po tekančiu šaltu vandeniu, ji vėl droviai pasislėpė.

Lėktuvu nusileidžiu Indijoje. O gal Karibuose? Apdujusi iš nuovargio negaliu iškart suprasti. Birmingamo oro uoste mane pralenkia vyrai, dėvintys ilgas baltas tunikas, vyrai su turbanais, languotomis skaromis, juodu raiščiu sujuostomis ant galvos, ilgomis barzdomis ar dar ilgesniais dredais, paslėptais po spalvotomis megztomis kepurėmis ar surištais į didelį mazgą viršugalvyje. Moterys dėvi hidžabus, sarius, aladino kelnes. Lėtai su saujele vaikų išėjimo link juda juodaodės, sultingus kūnus kietai suvijusios į margaspalvius audinius. Jų tankūs, man vaikystės kaltūnus primenantys plaukai susukti į aukštus bokštus, apvytus derančiomis skaromis.
Taip, tai Anglija.

Greit randu autobusą į Lesterį, pilnutėlis, todėl apsidžiaugiu pamačiusi vietą šalia malonaus veido moters. Linkteliu, paklausiu, ar neužimta. Linkteli atgal, neužimta. Įsitaisau ir vos autobusui pajudėjus giliai įmingu. Prieš pat smigdama tik pajuntu, kaip kūnas ištęžta ir suglemba kėdėje. Nenoriu sulaukti tų laikų, kai keliausime telepatiškai. Miegas kelyje yra malonumas, kurį norėčiau nusinešti ir į paskutinę kelionę.

Pabundu likus pusvalandžiui kelionės. Apsidairau, malonioji moteriškė linkteli ir klausia:

– Pavargot po naktinės pamainos?

Skubu teisintis, ne, aš nedirbu, sakau, pas draugę atvažiavau. Ne, nežinau, kiek užtruksiu. Ne, neturiu planų. Pakeleivė, sutrikdyta tokio mano lengvabūdiškumo, ėmė ir pasuko kalbą patogesnių dalykų link. Pasmoltokinom apie mėgstamas košes pusryčiams, ir pusvalandis kelio ištirpo. Lesteryje atsisveikinu, išlipu, ištraukiu savo kaprizingą mažylį HEAVY iš autobuso bagažinės ir imu dairytis. Vėl neaišku, kur atvykau... Viskas beveik kaip Birmingamo oro uoste, –­ spalvų, žmonių ir kultūrų maišalynė, – tik labiau nutrinta ir sunešiota, tapę sava, bet ne suvienodėję. Lesteris, kaip ir Birmingamas, –­­ vienas multikultūriškiausių Anglijos miestų. Gatvėse girdėti kalbant Gujarati, Punjabi, Hindu, Bengali, arabiškai, turkiškai, lenkiškai... Gyvendama čia net išgirdau legendą, neva Britanijos karalienė padovanojo šiuos du miestus Indijos žmonėms kaip kompensaciją už kolonizaciją. Net ir neradusi jokių patikimų šaltinių šiai legendai pagrįsti, patikėjau ja iš karto.