Arsenij Tarkovskij

Arsenijus Tarkovskis (1907–1989) buvo ir bus tarp Rusijos monumentaliųjų XX a. poetų – Achmatovos, Pasternako, Cvetajevos, Mandelštamo... Mane prie Tarkovskio kūrybos tiesiog kalte prikalė dvi eilutės, išgirstos jo sūnaus Andrejaus, tarptautinio garso režisieriaus, viename filme: Kada likimas lyg beprotis sekė su rankoje sugniaužtu skustuvu... Ir paties A. Tarkovskio eilėraštis be pavadinimo praėjusiame tūkstantmetyje išleistame rusų poezijos almanache: Aš nuojautų nevertinu ir nebijau išties / Ženklų slapties. Nuodai nei apkalbos neveikia – / Manęs neparklupdys. Pasaulis be mirties. / Visi čia nemirtingi. Ir nereikia / Mirties bijot jaunyste atvira / Nė senatve. Tik gaudžia esaties šviesusis tvanas. / Mirties tamsos pasauly šiam nėra. / Mes esame pakrantėj okeano. / Esu iš tų, kurie užmes tinklus, / Kada nemirtingumo sūkuriai atplūs –

A. Tarkovskis gimė Ukrainoje, Elizavetgrade. Tėvas – banko tarnautojas, motina – mokytoja. 1920 m. jis buvo areštuotas už nepagarbiai minimą Lenino vardą. Pasisekus pabėgti, klajojo po Krymą ir Ukrainą, dirbo avalynės taisykloje ir žvejų artelėje. 1923 m. apsigyveno Maskvoje, vadovavo darbininkų laikraščio GUDOK feljetonų skyriui. 1928 m. baigė Aukštuosius valstybinius literatūrinius kursus Maskvoje. Pirmieji eilėraščiai paskelbti 1926 m. studentų kūrybos almanache.

Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo kautynėse Maskvos, Briansko ir kituose frontuose. Sunkiai sužeistas neišvengė negailestingos amputacijos. Išėjo atsargon gavęs kapitono laipsnį. Už paskutinį eilėraščių rinkinį „Nuo jaunystės iki senatvės“ („От юности до старости“) poetui po mirties skirta SSRS valstybinė premija.

Dažnai cituojamas jo tylus prisipažinimas: jeigu būtina tiesą ištart – aš tik užpečkio esu svirplelis. Kažkodėl nutylimas kitas jo pareiškimas: tiesą sakant, mes esame erdvės ir laiko kalbėjimas. Šį pareiškimą papildau paties poeto pastaba: eilėraštis – gyvenimo vaikas, ir niekados – tiktai gyvenimo kopija.

Vertėjas

Levo Gornungo nuotrauka
Levo Gornungo nuotrauka

 

* * *
Aš sniego patalą paklojau
Ir galvas gojams nukirtau, ir pievoms.
Liepiau prie tavo kojų glaustis tiemus,
Kur dvelkė laurų saldumu ir apynojais.

Tačiau balandis kovo nepakeis
Sargyboj teisių, parašėlių.
Paminklą didį tam iškėliau
Žemyne ašaringame – juokeis.

Toks šaltas skliautas debesų.
Greta – nepavergti baltieji
Kalnagūbriai tavi aukštieji.
Vienišius – pats sau svetimas esu
Juodu apsiaustu, atsišliejęs
Į rojų – tavo ateitį, kur nebaisu.

 

Prie Azovo

Stotelėje aš išlipau. Ketus ilsėjosi 24
Stambiais kamuoliais tepaluoto garo. Jis buvo
Asirų karalius po kekėm banguojančių sruogom plaukų.
Stepė atsivėrė ir savin kaip vėjovirpa
Mano sielą įtraukė. Jau užnugary
Nesimatė iš molio krėstų namelių. Aplink
Virpėjo mėnesienos stulpai ir smego smėlin
Iki žemės krašto.
Naktis ringavosi iš ertmės į ertmę –
Patvarus audinys, kietai suringuotas.

Mano jaunystė apleido mane, ir maišas
Kūprino mano pečius. Virveles atmezgiau,
Duoną druska pabarsčiau, stepę pašėriau,
Pasotinau septynias dalis savo kantraus kūno.
Miegojau, kol galvūgaly aušo
Pelenai karalių, vergų ir stovėjo kojūgaly
Vaza, lygmatai privarvėjus švininių
Azovo ašarų –

Sapnavau viską, kas man nutiks ateity.
Rytą nubudęs, žemę įvardijau žeme.

 

* * *
Šešėlį palydėjau rytą vangų
Kelionėn paskutinėn prie paskutinės angos.
Ir du sparnai šešėlio už pečių
Kaip spinduliai du ėmė ir nublanko.

Prabėgo metų ratas šalimais.
Žiema triukšmauja proskynoj su šiekštom ir kelmais.
Ir nedarniu skambėjimu atsako ragui
Pušų šerkšnotų ošesys balsais žemais.

O jeigu atmintis, laisva nuo žemiškumo,
Bejėgė dieną prisišaukt nakty suglumo –
Neranda žody amžinybės? Tu, širdie, kenti,
Bet nemeluok, tik kraujo gurkštelėk sūrumo
Ir aušrą laiminki, sutviskusią arti.

 

* * *
Regis, vėl ne laiku
Dingo vasaros juokas.
Prieš saulutę jauku,
Tiktai to man mažoka.

Kas man skirta suvis,
Lyg lapu žalčialankio
Man ant delno nukris,
Tiktai jo neužtenka.

Anei blogis, sakei,
Anei gėris nesenka,
Viskas degė smagiai,
Bet mums vis nepakanka.

Lają drėks ne šalna,
Dar viršūnės nedingo.
Lyg krištolas diena,
Bet man dar kažko stinga.

 

* * *
Gyveno tas, o ta kaip lapas
Nukrito. O anų neklaus,
Ar dar gyvi. Tas pat jų kapas
Visus numirusius priglaus.

Nei stiklas žemė. Ar matai
Ten veidą to, kurį nužudė,
Ir žudė kas: ant dulkių būti
Turėtų gėrio – blogio atspaudai.

Virš žemės blaškosi šešėliai
Kartų, nugrimzdusių į žemę. Vėlės
Iš ten negrįžta niekados. Gyvieji
Juos sergsti nuo saviplakos. Ir spėji,
Ar tąpat nuosprendį kaltieji
Patirs, pavirtę neramiais šešėliais.

 

* * *
Vaikystėj susirgau
Nuo bado ir nuo baimės. Plutelę, prie burnos
Prikepusią, nudraskęs aplaižiau – atsimenu
Vėsoką ir sūroką skonį.
Ir vis einu, einu, einu...
Ant laiptų, prie paradinių prisėdęs, šildaus.
Einu klejodamas lyg sekdamas fleitisto
Iš miesto išvedamas žiurkes, atsisėdu – šildaus
Ant laiptų, krečia drebulys vos juntamas arba nuožmus.
O motina man priešais moja, regis, netolies,
Bet priartėti neįstengiu.
Vos priartėju – už žingsnių septynių ji stovi
Ir moja, prieinu – ji laukia
Už žingsnių septynių ir moja

 

Karštis

Tiesiog dusina, atsegu apykaklę, atsigulu –
Staiga sugriaudėjo trimitai, šviesa
Atrodo, perplėšė akių vokus, kanopos dunda, motina
Virš tilto sklendžia – ranka pamoja
Ir nutolsta...

Dar šiandien man sapnuojas ta vieta –
Po obelim ligoninė balta.
Balta, vėsi paklodė po smakru,
Ir žvilgsniai į mane baltųjų daktarų,
Kojūgaly seselė su vata
Ant virpančių sparnų. Visi drauge.
O motina priėjo, pamojo
Ir nuskrido – –

 

* * *
Kada po lajomis pušų manoji siela – vergė, ji neskriaus
Nė dulkės, nešė kūną suniokotą,
Dar skriejo priešais Žemė erdvėje miglotoj
Ir siuvo paukščiai, baidomi žvengimo atkaraus.

Spygliai pajuodę ir žievės žvynai man liepsną mena
Ir kraują po kanopom bruknienojuos – kiek tik užmatai.
Akių vokus aš atplėšiu piktai,
Ir kūnas geidžia dar gyvent – nejaugi mano?

Nejaugi aš išdeginta burna ieškosiu tos
Sausos šaknų pynės laikų gaisuos raudonuos?
Ir žemė springs krauju, ir sesers Faetono
Pasikeičia – ir gintarais raudos.

 

* * *
Per paskutinį mėnesį rudens laike
Apkartusio gyvenimo,
Paskendęs liūdesy aš įžengiau
Į neturinčią vardo ir belapę girią.
Ji buvo lyg viršūnių apvožta
Baltu lyg pienas
Ūkanos stiklu. Pražilusiom šakom
Varvėjo tyros ašaros, kuriom
Tik medžiai verkia, priartėjus
Žiemai, naikinančiai visas spalvas.

Staiga stebuklas atsivėrė – per saulėlydį
Nušvito debesynuose mėlynė,
Ir tyras spindulys praslydo kaip biržely,
Ir tyliai verkė medžių šakos žalios
Ir būsimų dienų manojoj praeity –
Kilnių darbų ir šventinio dosnumo,
Ir sūkuriuose viesulų mėlynėje skliautų.

Ir šoko sniegenos birželio krūmuos,
Kaip rankos – pianino skambančiais klavišais
Nuo žemumų iki gaidų aukštų.

 

Iš rusų kalbos vertė Robertas Keturakis

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai