Le ailence éternel de ces espaees infinis m’effraie – Blaise Pascal

 

Eugenijus Ališanka. manipuliacija.lt
Eugenijus Ališanka. manipuliacija.lt

Tų begalinių erdvių amžinoji tyla mane gąsdina, rašė Blaise’as Pascalis. Ar būtų galima sakyti, kad prancūzų filosofas buvo ir poetas? Be jokios abejonės. Filosofas savo vizijoje matė begalines erdves, kurios nesutampa su mums įprastomis, regimomis, iš esmės jis tas erdves sukūrė. Neįprastos jo erdvės – jose karaliauja amžinoji tyla, o tai reiškia, kad tos erdvės yra tuščios, kad jose neišgirsi vaikų šurmulio, paukščių čiulbėjimo, vėjo švilpesio. Aišku, kad tokia tyla, tos begalinės erdvės iš tiesų gąsdina, nes jos nėra žmogiškos, jos yra neapgyvendintos, tai tarsi pasaulis iki sukūrimo. Jas reikia apgyvendinti, tarsi tuščią kambarį apstatyti daiktais. Poetas pradeda nuo tuščio lapo, kuriame slypi begalinės erdvės, persmelktos tylos. Ar turiu pridurti, jog tas baltas lapas, tebūnie tai ir tuščias wordo puslapis kompiuteryje, mane visad gąsdina? Kad baisiausia yra parašyti pirmą žodį? Pradžioje buvo žodis.

Kad poetinė erdvė suskambėtų, įgautų konkretumo, reikia labai nedaug, kartais užtenka kelių daiktų, kartais net poros įvardžių – sakykim, buberiškųjų Aš ir Tu. Tie daiktai ar įvardžiai atsineša su savimi kitą svarbų elementą – laiką. Iš tiesų erdvė be laiko neįmanoma, gal tik įsivaizduojama. Išdėliojame tuos daiktus, ir štai – turime galimybę keliauti nuo vieno prie kito. Poetinėje erdvėje svarbiausias dalykas ir yra – kelionė. Todėl drįsčiau sakyti, jog pagrindinis gyvos erdvės įvaizdis man yra keliaujantis žmogus. Dar konkrečiau, pasitelkus antikinę metaforą, – Odisėjas.

Vengdamas abstrakcijų, pasitelkiu vie­ną savo eilėraštį, kuriame, man regis, savotiškai atsispindi mano poetinės erd­vės sandara ir konstravimo principai. Beje, turiu iškart pasakyti, kad eilėraščių rašymas man nėra koks nors grynai instrumentinis erdvės ar erdvėlaikio konstravimas, tos konstrukcijos išryškėja jau vėliau, kaip tekstų skaitymo ir / ar analizės pasekmė.

Štai tas eilėraštis:

 

odisėjo šešėlis

sakykim ir jaučiui leista mauroti
ne vien auksaburniui jupiteriui
čia ne roma netgi ne itakė
vienoj kaimo pusėj griaudi
gamelano lėkštės
kitoj dunda džembės būgnas
toks didelis kaimas
per vidurį pieva aukštesnė už gyvulį
vien ragai kyšo
toks gilus kaimas
kaip marianų įduba
vaikšto žmonės pačiu paviršiumi
pėdsakų nepalikdami

štai kaimynas miša neseniai praėjo
dulkėtu vieškeliu plieskiant saulei
po to grįžo užpustytom pėdom
į vieną pusę dar su lena
moteris ryšėjo skarelę slėpė pliką galvą
po chemoterapijos
atgal jau vienas apšepęs
nežinia kur paliko žmoną
toks tuščias kaimas
net nėra kapinių
miša kaimo ahasferas
greičiau odisėjo šešėlis
sustojo pasikalbėt suktinę sutraukti

kaip visad pagavęs įkvėpimą
truktelėjęs iš kokakolos buteliuko
dievų gėrimo
kalbėjo visomis babelio kalbomis
vienu metu
matka rak matka rak
beveik nė žodžio nesupratau
tik melodiją

jau antrus metus negirdžiu jo balso
toks didelis kaimas
ir be kapinių
užtat patogi geografinė vieta
vienoj pusėj rytai kitoj vakarai
toks tuščias kaimas
sako išsikraustė miša į vilnių
dabar geležiniu vilku ten kaukia

 

Leisiu sau – su šypsenėle:) – pažvelgti į šį eilėraštį iš šalies. Taigi toks tekstas.

„Šiame eilėraštyje autorius poetinę erdvę kuria tarsi brėždamas koncentrinius ratus. Pačiame erdvės – o kartu ir eilėraščio – centre piešiamas mikropasaulis, tai mažas kaimas, kurio viduryje matome pievą (ji ir būtų to mikropasaulio statinis taškas, gal net savotiška axis mundi), o to mikropasaulio varomoji jėga, suteikianti jam dinamikos, –­ klajūnas, Ahasferas, Odisėjas. Regis, autoriui rūpi ne didieji pasaulio įvykiai, bet mažosios istorijos, kurios rutuliojasi pakankamai intymioje erdvėje, šiuo atveju kaime, per kurį driekiasi dulkėtas vieškelis, metaforinis Odisėjo kelias. Tačiau autorius neapsiriboja minėta intymia erdve, jis čia pat nubrėžia ir didesnį koncentrinį ratą. Gamelano lėkštės, džembės būgnai – šie vaizdiniai išplečia erdvę horizontalia kryptimi – geografiškai ir kartu kultūriškai, šitaip mažajam pasakojimui apie girtuoklį suteikdami platesnį, universalesnį pobūdį. Kita vertus, konstruojama ir erdvės vertikalė: gilus kaimas kaip marianų įduba. Reikia pažymėti, kad šioji vertikalė iš esmės nukreipta žemyn į gylį, į gelmę, kitaip sakant, autoriui labiau rūpi chtoniškoji kultūros, gyvenimo pusė, jo „apačia“. Neatsitiktinai autorius pabrėžia, kad kaimas yra be kapinių. Tačiau galima įžiūrėti ir aukštyn nukreiptos vertikalės pėdsakus – iš užuominų apie graikų ar romėnų dievybes, bet jų pasirodymas tekste tėra kultūrinės patirties reliktai, tradicine transcendencija čia nekvepia. Ir bene plačiausias koncentrinis ratas –­­ tai beveik paskališkosios „begalinės erdvės“ punktyras: kaip rašo autorius, patogi geografinė vieta / vienoj pusėj rytai kitoj vakarai, kitaip sakant, visa ši istorija gali rutuliotis bet kurioje pasaulio vietoje. Bet ji vyksta šiame eilėraštyje, šioje poetinėje erdvėje, kuri ir įgalina visą šį kosminį poe­tinį vyksmą.“
Man, kaip autoriui, belieka sutikti su tokia interpretacija.

Tekstas skaitytas tarptautiniame poezijos festivalyje „Dichterloh“, Vienoje, 2015.