Gintarė Adomaitytė. „Dangus dar niekada nebuvo toks“

Šis rašinio pavadinimas – iš Timo K. Mukkos knygos „Balandis ir aguona“. Keistoka, beveik absurdiška, bet ir patraukli mintis – dangus kiekvieną akimirką kitoks, štai kodėl jis dangus, pažadėtasis, išsvajotasis.

Ne vienas, o net keli dangūs mainosi, veriasi visose trijose knygose, kurias šį kartą minėsiu. Savaip giminingose. Gamtiškose. Rūsčiose. Keistose. Itin lengvai ir greitai perskaitomose. Šiaurietiškose. Jei nekenčiate peizažų aprašymų, šios knygos ne jums. Nei knygos, nei mano pasakojimas apie jas.

 

Timo K. Mukka. „Balandis ir aguona“. Iš suomių kalbos vertė Urtė Lieponiūtė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

b_200_302_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-07_nr._3584_Mukka_balandis.jpg

Dangus dar niekada nebuvo toks, kaip tomis dienomis – gal dėl to žodžiai pridžiūva prie lūpų ir siaubas sukausto liežuvį.

Dieną, saulei patekėjus pietryčiuose ir nusiritus į pietus, dangus nusidažė pilkšvai geltona spalva ir debesys plaukė it juodi laivai –­ po vieną ar po du, bet niekada daugiau –­ ir kai saulė nusileido, dangus tapo tamsus, kone rudas, jei iškart po saulėlydžio šiaurėje nematytum plonų raudonų gijų. (p. 77)

Tiesą sakant, ir manieji žodžiai šiek tiek džiūva prie lūpų: nuo ko pradėti pasakojimą apie knygą, kurioje esama ir pompastikos, ir sentimentų, ir pasikartojimų, o kiek nutylėjimų... Sakytum, parašyta taip, kaip rašyti nederėtų – lyg ir nevikriai, lyg persistengiant. Nederėtų negabiam, o šį kartą – tikrai talentingo rašytojo knyga. Ačiū vertėjai Urtei Lieponiūtei. Ne tik už vertimą, spėju, pareikalavusį daug pastangų. Ačiū ir už pasakojimą apie rašytoją, to meto Suomiją, apleistą jos dalį Laplandiją. Rašytojas mirė sulaukęs dvidešimt aštuonerių, ši knyga (1970) – devintoji ir paskutinė. Kritikų buvo ujamas. Dabar, po daugybės metų tylos jau atrastas ir beveik garbinamas.

Knygos naratorius gerokai vyresnis, nei jo mirštąs autorius: Piečiui trisdešimt septyneri, jo mylimoji Darja tik septyniolikos. Pietis jaučiasi susidėvėjęs, jis tūno nuošaliame kaime pas tėvą; reklamos vers­las, kelionės po užsienio šalis, nuotykiai su moterimis ir vaikinais – prasmegusi praeitis. Loterija –­ štai kas jam liko. Nėra čia perkeltinės prasmės. Jis tikrai be perstojo perka bilietus, kartais laimi.

Visą vasarą nieko neveikiau, tik gulėjau ir žiūrėjau į ežerą; porą kartų nuėjau į kaimą, bet jis buvo keistai ištuštėjęs, nebebuvo nei parduotuvės, nei mokyklos (...). Iš trisdešimties namų bent dešimt stovėjo tušti, ir vaikų buvo mažai – dauguma šeimų išsikraustė į Švediją. (p. 41)

Tokia Laplandija 1968 metais. Ji priverčia savo pavargusį gyventoją Pietį bandyti žudytis (to nedrįsta) ir... žudyti. Ašaringasis personažas – žudikas, bet... gal perkeltine prasme? Gal visa tai, kas vyksta knygos pabaigoje, galime suvokti ne kaip realybę, o kaip begalinį rašytojo norą papasakoti mums apie pasaulio sielvartą ir neviltį?

Apkiautęs. Apsileidęs. Tinginys. Ego­istas. Štai žodžiai, kuriuos galime pažerti skaitydami apie iš senos Kolstriomo giminės kilusį nelaimingąjį. Jis –­ aguona, suomių dainose įkūnijanti tamsią jėgą. Jo Darja – balandis, suprantama, šviesos ir švelnumo įsikūnijimas.

Neįtikėtina: niūri knyga, bet švyti. Kartais svajoju apie didelius kambarius, kuriuos jungia ilgi aidintys koridoriai ir į kuriuos pro didelius langus iš kažkur toli krinta šviesa: sienas juosia sidabrinės rožių girliandos, o bronziniai satyrai pašėlusiai šoka palei lubas... (p. 81)

 

Kazimiera Kazijevaitė. „Septynios kar­tos“. – V.: „Gelmės“, 2016.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-07_nr._3584_septynios.jpg

„Pirmais šio laiško žodžiais noriu...“ –­ taip pradėdavo laiškus kadaise mūsų senoliai. Net ir dabar kai kurie žmonės taip pradeda. Atitardama anoms kartoms, drįsiu rašyti archajiškai: pirmais šios apžvalgos žodžiais noriu atkreipti skaitančiųjų dėmesį – debiutas! Sėkmingas. Laimei ar nelaimei, nė kiek nerėksmingas, kol kas kuklus, nelabai pastebėtas. Būtų smagu, jei kolegos plačiau atmerktų akis ir šią knygą aptartų: turėčiau su kuo ir dėl ko diskutuoti.

Sakmė – taip apibūdinu knygos žanrą. Manau, daugelis mane taisytų: maginis realizmas. Kiti sakytų: baladė. Gal taip, gal kitaip, bet knygoje vis kuris nors veikėjas ar veikėja nuskrenda, nuplaukia, išgaruoja, išnyksta. Gal atsiras, o gal ne.

Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, Mykolo Slucko „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ – štai trys pirmiausia į galvą šaunančios knygos, prie kurių dera glausti „Septynias kartas“, pai­sančias tradicijos, o kartu – originalias. Stilistiškai bendras – pasakojimas sklandus ir lakus, teka kaip upė.

Veiksmo vietos dvi: Kaimas ir Miestas. Anaiptol ne kaip gėris ir blogis. Tik galimybė atsitraukti, pasislėpti ir galbūt grįžti. Atsitraukti būtina: visi aprašomieji ar perkūno trenkti, ar laumių palikti, ar kaip kitaip žmonėms neįtikę. Net artimiausiems. Lengva būtų sakyti, kad tarp vaikų ir tėvų tvyro šaltis. Jei tik... Vyresnieji arba pernelyg kišasi į jaunosios kartos gyvenimą, arba visiškai nepastebi, jog namuose radosi ir auga vaikas.

Kazimieros Kazijevaitės plunksna tie­siog žeria istorijas – vieną po kitos, vieną po kitos, lyg ir nutrūkstančias, bet tarpusavyje susipinančias, skaitančiojo nė kiek nevarginančias. Esama griežtos struktūros. Linkėdama savo keistiesiems personažams laisvės pati autorė juos valdo griežta, įgudusios literatės ranka. Juk vertėja, į pasaulį palydėjusi ne vieną knygą. Ir poetė, neseniai savo eilėraščius publikavusi svetainėje menobangos.lt.

Amatai – štai kas svarbu šioje knygoje. Siuvėjai, batsiuviai, kepėjai reikalingi ir Kaimui, ir Miestui. Jie paskęsta amatuose lyg kartais kai kurie žmonės menuose. Jie dirbo taip karštligiškai, tarsi iš paskutiniųjų stengdamiesi susiūti savo suplėšytą gyvenimą. (p. 34)

O laikas? Kada visa tai vyksta? Tiksli data tik sugriautų sakmę, bet laikas nuspėjamas: tai buvo tada, kai žmonės dar avėjo karnų vyžas, kinkė arklius, bet jau turėjo technikos stebuklą – siuvimo mašinas. Kai jų vardai buvo onos, barboros, magdės, petrai, steponai, jurgiai.

Apie Barborą, Magdės motiną: Ir štai regėjimas baigiasi, ji vėl pasijunta sėdinti ant upelio kranto – sena, pavargus moteriškė. Ko gero, viską tik įsivaizdavo... Tad apmaudžiai kresteli galvą, keliasi ir skuba tolyn į mišką, bet kur ten – niekur nebegali nuo savęs pasislėpti. Kur tik stato koją –­ žolė ima sparčiau augti, kur pažvelgia – sulapoja medžiai. (...) Išsikvatojusi, kiek širdis geidžia, lėtai leidžiasi per mišką ton pusėn, kur žino esant gimtąją sodybą, ir pati savęs klausia, kokios gi bus kitos septynios kartos. Na, žinoma, jei Magdė vis dėlto liko gyva. Bet net jeigu ir taip, tai jau visai kita istorija. (p. 141)

Matyt, Kazimiera istorijų dar pažers.

 

Rūta Mataitytė. „Jos vardas Magija“. –­ V.: „Tyto alba“, 2016.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-07_nr._3584_jos_vardas.jpg

Ar jau laikas kalbėti apie Kalėdas? Taip. Ne tik todėl, kad knyga, apie kurią pasakosiu, itin žiemiška, snieguota. Ir todėl, kad jau rudenį imu ieškoti knygų, kurias dovanosiu giminaičiams. Nieko kito iš manęs giminė ir nelaukia, bet... Kaip rasti tinkamą knygą? Ne banalybių rinkinį? Tačiau ir nutylėjimai, teksto mįslės, potekstės netinka. Ar tikrai visi žmonės privalo (gali, nori) juos suvokti?

Knygą Kalėdoms radau – „Jos vardas Magija“. Meluočiau, jei sakyčiau, jog mane vilioja toks tiesmukas pavadinimas. Tikrai keista ir gaila, kad pagrindinė veikėja apdovanota neįprastu vardu. Kita vertus, žinau, joig Lietuvoje auga dar keistesniais vardais apdovanota karta.

Ta Magija auga ne Lietuvoje. Ji auga Norvegijoje, ir beveik visas veiksmas vyksta toje šiaurės šalyje. Lietuva – tik vienas kitas štrichas ar potėpis. Subtilus, nevarginantis, nei šlovinantis autorės tėvynę, nei menkinantis. Žinome, kad Magijos mama iš Lietuvos. Galėtų būti iš Estijos, Latvijos ar... Slovėnijos –­­ jokių esminių pokyčių tekste neįvyktų.

Rūta Mataitytė įdomi ne tik tuo, jog gyvena Norvegijoje, yra studijavusi ir filologiją, ir architektūrą, dirba vertėja. Ji įdomi ir todėl, kad yra gera pasakotoja. Skaitydama jutau kai kurias teksto ydas. Nepaisant to, skaičiau nesustodama, godžiai. Ar todėl, kad esu ne Pietų, o Šiaurės gerbėja? Galbūt. Ledynai, sniegynai, dangūs, pavojai – jais alsuojama.

Ligų istorija – ir taip galėtume vadinti knygą. Ligų, mirčių, žūčių, o dar skyrybų knygoje gal daugoka. Kaip ir epizodinių personažų. Bandžiau būti atidi, bet jų gyvenimuose susipainiojau.

Esama raiškių detalių: Pašnekovė nieko nebesakydama prisiartina ir savo putliais pirštais paliečia jo rankas. „Šviežios duonos kepalas“, – šitaip Kenis slapta pašiepdavo storus žmones, jis niekada nemėgo į įprastus rėmus nebetelpančius žmogaus formų; tačiau šalia buvo ir kita nepaaiškinama paslaptis – būtent tokie duonos kepalai ant šiluma kvepiančių savo rankų jam atnešdavo ramybę, kai niekas kitas paguosti nebegalėdavo. (p. 126)

Abejoju, ar šiluma nešama ant rankų, bet apkūnaus žmogaus apibūdinimas – puikus, taiklus.

Kenis Ravnas – medikas, mokslininkas. Jo dukra Magija paveldėjo mirusios žmonos Linos negalias. Itin savarankiška, savaip mąstanti ir besielgianti Magija. Jos keistybė, silpnybė, o gal ir yda – basos kojos. Visada. Bet kokiu oru. Ką manytumėte apie vienišą, senyvą tėvą, leidžiantį vaikui bėgioti po sniegynus basam?

Knyga tartum lūžta į dvi dalis. Pirmoji –­ Oslas, didmiesčio orumas ir ydos. Antroji – Svalbardas, atoki šiaurė, nuošalus miestelis. Stereotipų esama ir mieste, ir miestelyje. Beje, kaip ir magijos –­ mažąja raide. Arba žiaurumo: kaimo virėja nenori suvokti, kad ligotai Magijai tinka ne viskas, ji mano, kad ta mergaitė išlepinta, tad pasmerkia ją tris dienas badauti. Glumina, pritrenkia Oslo mokyklos detalė. Kai miršta jauna mokytoja, į klasę pasikalbėti su vaikais ateina velionės mama. Kalbėtis jai nesiseka...

Nesu uoli veidaknygės dalyvė. Labiau stebėtoja. Žvelgiu į ją ne kiekvieną dieną. To gana, kad suvokčiau: Rūta Mataitytė (g. 1972) yra itin svarbi Europos lietuviams. Man regis, šiuo metu, kai rašau, ji keliauja iš savo pamiltos Norvegijos į... atleiskite, jau nepamenu, į kurią šalį, lyg į Vokietiją? Pamenu, kad yra laukiama. Ir ji, ir jos knygos. Ne skaitalas, tikrai ne. Skaitymas.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai