Jūratė Visockaitė. Eglė naujagimių skyriuje

Regis, pastatas Vilniuje, Radvilų g. 5, netrukus bus nugriautas ir Raudonojo Kryžiaus ligoninės Akušerijos ir naujagimių skyrius susilygins su žeme. Bet kol kas, tarpuvaldžiu, pastato trys aukštai su daugybe palatų ir koridorių užleido vietą spektakliui-akcijai „Eglė žalčių karalienė“ (LNDT ir OKT).

„Eglė žalčių karalienė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Eglė žalčių karalienė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Totaliai tragiškas lietuvių mitas ir austrų rašytojos E. Jelinek šviežias kūrinėlis „Prašytojai“ apie pabėgėlius, trumpam okupavusius Vienos bažnyčią, o dar lietuvių internautų atsiliepimai laukiant savųjų žalčių pabėgėlių – visa tai režisierius O. Koršunovas vadina pagrindu, į kurį atsispyręs jis išreiškia savo, ES piliečio, poziciją ir drauge skatina žiūrovus galvoti naujoviškai, keisti senus kaip pasaulis savisaugos instinktus.

Man asmeniškai pusantros valandos spektaklyje, keistoje palatų vizitacijoje, įdomiausia buvo „scena“ – realią aurą turėjusio ir dabar paklusniai suakmenėjusio namo viduriai. Daugelyje kambarėlių dar išlikę apsilaupę tarybinės ir potarybinės akušerijos ženklai, kurie paprastai moterims įstringa į atmintį visam gyvenimui. Ir jeigu pirmąsyk čia apsilankiusio režisieriaus vaizduotėje ištuštėjusio namo kadrai staiga būtų pajudėję atgal ir atgaivinę ankstesnes vietinės reikšmės dramas, tai spektaklis būtų gimęs kitas. Manau, net su kitokia statytojo ideologija.

Dabar gi – pernelyg įsijautus kariaujama toliau. Juk mūsų teatras, kuris trokšta būti adekvatus gyvenimo tirščiams, o ne gyvenimo tėkmei, nuolat aktualizuojamas. Užmirštant, kad šiandien visur veikia kameros, kad kasdienių žinių įtaigos joks teatras neperspjaus. Plačiai ištransliuojamas gyvenimo teatras yra paveikesnis už meną.

Televizija jau seniai kuria panašų „teatrą“, vadinamąją vaidybinę dokumentiką, kurioje be skrupulų permaišo žanrus ir, pavyzdžiui, į šūsnį archyvinės medžiagos įstumia gyvą aktorių, kuris prieblandoje suvaidina Freudą ar Newtoną. Tokį kiną išgudrėjęs žiūrovas stebi patogiai atsilošęs. Ir visai kitaip jis žiūri ISIS kadrus su žmonėmis, kurie vilki oranžinius drabužius ir eina vorele...

Koršunovo „Eglės“ sukarpyti epizo­dai primena Š. Saukos tapybą, prancū­zų prancūzams bjauriai atsirūgusias ka­ri­katūras ir dar kažką. Ligoninės prozektoriume už stiklo ant stalo guli nuoga mergina, jos „lavoną“ seselė varto ir plauna, o mes atvipusia lūpa praeidami įvertinam. Tai vienas iš kelių dešimčių spektaklio epizodų, kurį dar šiaip taip galima prilipdyti jei ne prie pabėgėlių temos, tai prie šios vietos užkulisių. Tačiau kodėl staiga patenku į „rezistencinę“ palatą, kurios sienos nukabinėtos partizanų šautuvais – jie irgi laukė amerikonų pagalbos? Koks kinas montuojamas iš dar vienos nuogalės, kuri lėtai nusirengia ir atidengia papus pornografinei kamerai, iš vyro, žirgliojančio tarp tuščių butelių, ar nuotakos, besiblaškančios tarp rūgščiai prakvipusių šampano butelių? Juos norisi iškirpti ir idėjos pardavimo spektaklyje-akcijoje palikti gal tik guminę valtį su dviem irkluotojais naktyje; prie geležinių praustuvų palinkusias ir vandenį į publiką taškančias moteris su hidžabais; klaustrofobišką palatą su transparantais „Lietuva lietuviams!“; dėvėtų drabužių kalną, malkas, anglį, lagaminus ir tiesiog tuščią tamsų kambarį, žinoma, mergužėlę su kasytėmis ir tautiniu kostiumu koridoriuje, Vergilijų, vis kartojantį: „Lėtai ir atsargiai sekite mano pėdomis.“

O dabar teorinis sumanymo nugarkau­lis –­ Jūra, Miškas, Kraujas – neapčiuopiamas, tik perskaitomas programėlėje. Pernelyg akivaizdus, tiesmukas spektaklio atlikimas padaro mus glušiais, tipenančiais tokia viena Amsterdamo gatvele, spoksančiais į vitrinas su gyvom lėlėm, o paskui einančiais į konferenciją už moterų išlaisvinimą. Beje, pulkas aktorių merginų, kurios, OK panorėjus ir paliepus, laiptinėje pilsto kibirais vandenį, šliaužia pilvais cementiniais laiptais žemyn ir daro tai tik dėl grožio, su Amsterdamu rimuojasi. Nei juoktis, nei verkti, nebent tuščiai politikuoti.

Paraleliai su „Eglės“ premjera kitoje akcijoje – Vengrijos referendume –­ buvo balsuojama prieš pabėgėlių įsileidimą į savo namus. Argi Lietuvoje ir Austrijoje būtų kitaip? O jeigu staiga kitaip, tai kur tai nuvestų? „Juoda kraujo puta“ švartuojasi prie kiekvieno kranto. Nemeluoja tik „Didvyrių aikštės“ variantas.

 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai