Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Net pačiai sunku patikėti, kad tai jau trečias mano ruduo Paryžiuje. Palengva slinkdama gelsvais platanų lapais it egzotiško paukščio plunksnomis nubarstytu šaligatviu, mintyse dėlioju savo kultūrinių nuotykių aritmetiką. Išmokau ne tik kantriai laukti kilometrinėse eilėse į muziejus (dabar jau net nesusierzinu prieš nosį pamačiusi informacinę lentelę su užrašu „nuo šio eilės taško preliminarus laukimo intervalas –­ 3,5 val.“), bet ir niekada nesigėdyti, kai balsu sukūkčioju per eilinį nuostabų operos ar baleto spektaklį. Šį penktadienį ir vėl nesusiturėjau per kanadietės Chrystal Pite šokio pasirodymą „The Season’s Canon“ –­ modernią Vivaldi „Metų laikų“ interpretaciją. Laimei, mano kaimynė iš dešinės – žavinga senjora, pasidabinusi elegantišku kostiumėliu ir tiesiog nuodėmingais aukštakulniais, – supratingai ištiesė nosinaitę ir kumštelėjo: „Ech, suprantu jus, aš ir pati vos susilaikau.“

Tačiau svarbiausia pamoka, kurią išmokau šiame kultūra persisotinusiame mieste –­ orientuotis į renginio kokybę, o ne kiekybę. Šis patarimas ypač praverčia nusprendus pasiduoti vienos nakties kultūrinei nemigai simboliškose spalio sutiktuvėse – projekto „Nuit Blanche“* renginiuose. Projekto koncepcija labai artima mūsų „Kultūros nakčiai“, tik apimtis, žinoma, gerokai didesnė. Dvejus metus iš eilės desperatiškai lakstydama iš vieno sostinės galo į kitą su viltimi, kad jau šiemet tai tikrai viską pamatysiu, ne tik velnioniškai pervargdavau, bet ir nieko doro nenuveikdavau (na, apie kokią dorą estetinę patirtį galima kalbėti, kai koncertui, parodai ar spektakliui skiri daugiausiai 15 min. ir dar sukišusi nosį į renginio programą, o mintyse jau braižai greičiausią kelią iki kito kultūros taško).

„Šiemet būsiu protingesnė“, – tariau sau netikėtai metro išvydusi šių metų projekto afišą. Pašto dėžutėje radusi ilgai lauktą kultūros naujienlaiškį net stryktelėjau iš džiaugsmo – pirmame puslapyje puikavosi Paryžiaus filharmonijos skelbiama kultūringiems naktiniams slampinėtojams subalansuotų renginių programa. Atidžiai vedžioju pirštu išspausdintas pavardes: Johannesas Brahmsas, Philipas Glassas, Erikas Satie... O šventoji apvaizda! – būtent tai, ko man reikia! Jokių metro spūsčių, jokių lakstymų, prisiekiu nauju „Litmenio“ numeriu – šiemet jokių nusivylimų! Kad nekiltų pagundų išduoti savo naujus principus, blokuoju visus informacinius srautus. Tikiuosi, kad ši laikina trumparegystė man bus tik į gera.

Ir žodis tapo kūnu.

Kaori Ito. Autorės nuotrauka
Kaori Ito. Autorės nuotrauka

Spalio 1 d. pavakarė, pustuščiu metro dardu į vos ne miesto pakraštyje įsikūrusią Filharmoniją. Kokia tyla ir ramybė, nei streso, nei erzelio, net ir mano kartkartėmis nervinio tiko pagaunama dešinė akis taikiai mirksi į traukinio taktą. Vakarėja. Paspartinu žingsnį, mat iki pirmojo koncerto pradžios likę vos 5 minutės. Visa įraudusi neriu į salę (elegantiško pasirodymo pagrindų dar teks pasimokyti) ir – stebuklas! – turiu net ne vieną, o kokius penkis pasirinkimus, kur prisėsti. Įsitaisau antroje eilėje priešais fortepijoną (mėgstu stebėti pianistus iš nugaros, spėlioti, kokia emocija galėtų atsispindėti jų veide).

Laukiu, kada į erdvią repeticijų salę išeis elegantišku smokingu pasipuošęs iraniečių kilmės pianistas Nima Sarkechikas. Mūsų visų nuostabai Nima publikai prisistato vilkėdamas plačias džino kelnes ir ryškiai raudoną liaudiškais elementais puoštą švarką, ausyje skimbčioja masyvus auskaras – tikras muzikinis piratas! Juodos garbanos, šėtoniškai blizgančios akys... Velniai griebtų tą įprotį stebėti pianistus iš nugaros!

Atlikėjas pristatė savo naują projektą „Urban Brahms“, skirtą moderniai klasikos ir šiuolaikinių meno išraiškų sintezei. Iki pat 5 val. ryto numatytoje programoje Nima per šešis koncertus sugrojo visus Brahmso šedevrus, pradedant trečiąja Sonata ir baigiant vengrišku šokiu. Netrunku įsitikinti, kodėl fortepijono genijumi vadinamas N. Sarkechikas yra tiesiog graibstyte graibstomas prestižiškiausių muzikos festivalių.

Į klasikinės muzikos erdvę kas valandą įsibraudavo vis kita, dažnai tinkamai neįvertinama ir į kultūros paribį nustumiama meno forma: šiuolaikinis šokis (Kaori Ito), hiphopas (RV6K, Leelu Wan), krumpas (Jigsaw), DJ ir grafičio eksperimentai. Nuostabiausia, kad šie „įsibrovėliai“ ne tik darniai įsiliejo į muzikinį Brahmso universumą, bet ir suteikė klasikai antrą kvėpavimą paversdami ją patrauklesne įvairiai publikai. Po pirmosios projekto sesijos stebėjau, kaip du paaugliai susijaudinę savo feisbuko paskyrose postino koncerto nuotraukas su žymėmis „Brahmsas valdo!“.

Be galo sujaudino japonės šokėjos Kaori Ito pasirodymas. Jauna moteris, mano nuomone, raiškiausiai atspindėjo susitapatinimą su Brahmso muzika: šokio pabaigoje, rodos, buvo tiesiog jos apsėsta. Prieš užgęstant šviesoms, ant kelių parpuolusi virpanti moteris paklaikusiomis akimis žvelgė į publiką tarsi maldaudama, kad muzika nesustotų.

Jausdama šiokią tokią „emocinę perkrovą“ nusprendžiu pailsėti klausydamasi Philipo Glasso. Didžiojoje Filharmonijos salėje vietų taip pat netrūksta, nors publikos išties nemažai. Labiausiai nustebino scenoje šalia fortepijono šelmiškai sustatytos margaspalvės paplūdimio kėdės ir jose snūduriuojantys klausytojai. Prancūzų pianistas Nicolas Horvathas priėmė išties nelengvą iššūkį: dvylikai valandų (be pertraukų!) pasinerti į amerikiečių minimalistinės kompozicijos genijaus kūrinį – nei pradžios, nei pabaigos neturinčią muzikinio laiko tėkmę.

Įkvėptas tradicinio indėnų muzikos principo, derinančio nuolat pasikartojančius, tarsi „plaukiančius“ muzikinius motyvus, Glassas kviečia klausytoją į svaiginantį transą belaikėje erdvėje. Kaip viename savo interviu juokavo Andy Warholas, „Glasso kompozicijos atrodo begalinės tarsi grybiena, joms nėra jokių ribų“. Išties vieną kompoziciją keičia kita, vieniems „poilsiautojams“ palikus spalvingas paplūdimio kėdes, jas tuoj pat užima kiti. Akimirkai pasijunti tarsi psichodeliniame sapne, kuris it juodoji skylė įtrauks į savo hipnotizuojančią prarają ir pasmerks amžiams klausytis tai pasroviui, tai prieš srovę skambančių Glasso melodijų.

Šiaip ne taip atsipeikėju ir išsvirduliuoju iš salės užjaučiančiai nužvelgdama mano vietą tuoj pat užėmusią merginą. Et, ji net nenumano, kas jos čia laukia! Na, o man liko dar vienas koncertas labai tinkamu pavadinimu –­ „Sleep“ („Miegas“).

Šįkart dėmesio centre – paslaptingas, nenuspėjamas, neiššifruojamas prancūzų šiuolaikinės muzikos tėvu vadinamas Erikas Satie ir jo 1893 m. sukurta kompozicija „Vexations“, pakaitomis atliekama penkiolikos Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos studentų.

Ilgiausias kompozitoriaus kūrinys dienos šviesą išvydo gan banaliomis aplinkybėmis – po išsiskyrimo su mylimąja tapytoja Suzanne Valadon. Tarsi norėdamas įkūnyti beribį savo apmaudą Satie sukuria trumpą muzikinį motyvą (A) ir dvi jo harmonines variacijas (A1 ir A2), kurios A – A1 – A – A2 principu kartojamos 840 kartų. Preliminari kūrinio atlikimo trukmė (jei seksime kompozitoriaus nurodytą metrinę nuorodą „laaabai lėtai“) gali varijuoti tarp 14 ir 24 valandų. „Vexations“ laikomas vienu pirmųjų kūrinių, re­flektuojančių laiko ir trukmės parametrų poveikį ritmui ir net skambesiui. Nuostabiausia, kad tas pats motyvas su kiekvienu pakartojimu klausytojui atrodo vis kitoks. Skirtumas dar labiau jaučiamas kas pusvalandį keičiantis pianistams.

Scenos centre greta fortepijono buvęs milžiniškas laikrodis vos judančiomis rodyklėmis kūrė sustojusio laiko iliuziją, o kairėje ir dešinėje scenos pusėse galėjome matyti švieslentes, skaičiuojančias, kiek kartų motyvas jau sugrotas ir kiek dar liko iki 840-ojo karto. Priešais žiūrovus pakabintame milžiniškame ekrane ramiai snaudė pusnuogis Andy Warholo antifilmo „Miegas“ herojus, menininko draugas Johnas Giorno. Lėtas ir gilus vyro kvėpavimas atkartojo erdvėje ir laike iki begalybės išsitęsusią muzikinę Satie dejonę.

Ties 430-uoju motyvu susigriebiau, kad būtų pats laikas užleisti vietą prie durų trypčiojantiems klausytojams. Pakylu į terasą, įrengtą ant Filharmonijos stogo, užsisakau kavos, į „nemigos dienoraštį“ užsirašau kelias mintis. Antras puodelis kavos (nusiteikiu manęs pataluose laukiančiai „baltai nakčiai“). Danguje jau mirga pirmosios spalio žvaigždės. Nenoromis palieku savo muzikinę šventovę, taip svetingai mane priėmusią ir padovanojusią pirmąją teigiamą kultūros nakties patirtį. Kartu su dar pora naktinėtojų neriam į beveik tuščią metro tunelį. Su palengvėjimu įkrentu į traukinio krėslą ir pavydžiai nužvelgiu priešais sėdintį ir ramiai į ūsą pučiantį pakeleivį. Štai tau prieš akis Warholo dėmesio vertas filmo siužetas. Žvilgsniu seku kiekvieną vyro įkvėpimą ir iškvėpimą, o mintyse atgyja vis pasikartojantys Satie muzikiniai motyvai. Vokai pamažu merkiasi.

*Pranc. Nuit blanche – baltoji naktis, faire la nuit blanche – neužmigti, kentėti nuo nemigos.