Dalia Juodakytė. Hedonisto užrašai (IV)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2015 01 07

Skambutis į duris, smūgis į nosį, kraujas ir žodžiai, prasiskverbę pro spengimą ausyse: „...tau blogai baigsis.“

„Kitąkart svetimą merginą reiks dulkinti ne savo lovoje“, – vienbalsiai nusprendėme su Džo.

 

2015 01 15

Kažkokia kalė užkrėtė mane neaiškia lytiškai plintančia liga. Dabar mano penis atrodo kaip pailgi ledai ant pagaliuko su vienos rūšies pabarstais. Objektyviai žiūrint, jis yra didelis ir gražus, nelyginant Dorianas Grėjus, bet dabar atrodo šlykščiai – nusėtas bjauriomis pūlingomis vienodo dydžio ir vienodais atstumais išsidėsčiusiomis pūslelėmis. Negana to, dar ir žiauriai peršti.

Urologas išrašė kažkokio tiršto tepalo, kuris vadinasi „Varpotonisilin“. Dabar kiekvieną vakarą trinu savo ledą žalia šildančia žele, nuo kurios viskas parausta ir dega.

Juokauju. Tai buvo sapnas.

 

2015 02 06

Ataraksija. Turbūt taip vadinasi būsena, kai tau nieko netrūksta, jauti laisvę, ramybę ir lengvumą savo sieloje. Tokia būsena man yra beveik nuolat, bet ypač stipriai ją jaučiu, kai einu triukšminga Vilniaus gatve, o ausinuke čiulba paukščiai. Aš kartais taip darau, kai žinau, kad reikės eiti pro šurmulingas vietas – į savo plėjerį įsirašau lietaus, griaustinio, paukščių balsų, jūros ošimo, miško ir kitų gamtos garsų. Tuo metu, kai aplink save matau skubančius žmones, lekiančius automobilius, dviratininkus, vaikus, šunis ir kitas kasdienes problemas, o ausyse visu pajėgumu skamba ramybė, jaučiuosi tikrai puikiai. Akys sako viena, ausys – visai ką kita. Tuomet pats pasirenki, kuo tikėti. Arba tiesiog mėgaujiesi neįtikėtina kontrasto galia.

Man patinka kontrastai. Nepaisant to, kad mano charakteris yra visiškai priešingo – niuansinio tipo, kontrastai mane veikia teigiamai. Pavyzdžiui, man labai gražu, kai balta spalva atsiduria šalia juodos arba atvirkščiai. Tačiau tam, kad pasijaustų tikrasis poveikis, šios spalvos turi būti grynos, t. y. balta turi būti labai balta, pati balčiausia, o ne šiaip balzgana ar „balstelėjusi“. Tas pats galioja ir juodai. Cituoju Sokratą iš Platono knygos „Filebas“: „Tegu ir mažas, bet grynas baltumas pranoksta gausybę ne tokio gryno baltumo.“ Neįsivaizduoju, ką galima būtų pridurti prie šio teiginio.

Kalbant apie garsų kontrastų malonumus – kas juos sukelia? Ogi tyla! Dovydas Tyla! (Cha cha, koks aš šmaikštus, ar ne?) Paradoksas, bet muzikos malonumą moderuoja būtent tyla, ji atlieka pagrindinę funkciją. „Pau­zė tarp natų yra visos muzikos esmė“ – žiauriai graži citata iš filmo „Debesų žemėlapis“. Ir filmas gražus, toks visko sklidinas, jog tuoj išsipils per kraštus. Taip, pilti per kraštus yra būdinga broliams Wachowskiams. Gerai, kad ne pilti iš tuščio į kiaurą.

 

2015 04 29

Jeigu esi moteris, geriau jau turėk gražias rankas. Vyrams tokios patinka. Gali būti neišvaizdi, bet jeigu rankos spinduliuoja moteriškumu, yra tikimybė, kad būsi išgelbėta nuo pražūties, kitaip tariant, nuo senmergystės. Nors vienos moters gražios rankos nuo to neišgelbėjo. Išgelbėjo tik nuo nedapistito (baisi „liga“, kuria dažniausiai „serga“ vieniši arba / ir riboti žmonės).

Taigi tokias rankas turi viena neįpras­ta moteris, su kuria man teko įvairiapusiškai ir gana artimai bendrauti. Ji dešimtmečiu už mane vyresnė, bet visad pabrėždavo, jog niekada nėra jautusi mūsų amžiaus skirtumo. Mane ji žavi daugybe savybių. Ji nėra labai graži, užtat pasižymi kitoniškumu: griežta šviesiaplaukė šukuosena, siauros akys, tiesūs antakiai, siaura, šiek tiek kumpa nosis, ilgas kaklas, smulkus sudėjimas ir (visada) juodi drabužiai. Manau, žaviuosi šia būtybe dar ir dėl to, kad girdžiu joje savo motinos aidą.

Džiaugdavausi jos draugija, nes mudu niekada nešnekėdavome apie buitį. Mūsų pokalbių temos dažniausiai prasidėdavo kažkokia idėja ir lyg fraktalas išsikerodavo iki smulkiausių detalių. Pokalbiai vykdavo ilgai, kol galiausiai baigdavosi lova. Kiekvieną kartą be išimties.

Mes niekada neišjungdavome šviesos, o jos miegamojo spintos durys buvo veidrodinės, tad būdavo galima mėgautis nuogais grakščiai besirangančiais kūnais. Mėgdavau žiūrėt, kaip ją dulkinu. Mane labai jaudindavo smulkus jos kūnas, apvalus, riestas užpakalis ir profilis su praverta burna. Tai buvo aukščiausios rūšies aktas, nes dalyvaudavo ir intelektas.

Man patiko, kad ji niekada neklausinėdavo manęs, kas tarp mūsų yra, nebrėždavo ribų ir neklijuodavo etikečių. Mes šnekėdavomės ir mylėdavomės. Kaip rašė Fredericas Beigbeder: „Man patiko be galo paprasti mudviejų santykiai: arba mylėjomės, arba valgėme.“ Ir dar vienas sakinys iš „Trenkto jaunuolio memuarų“: „Nėra nieko nuostabiau, kaip užsidaryti miegamajame su mylima moterimi.“

Bėda ir paradoksas tas, kad tai buvo pirmoji moteris, kurią pamilau. Visos kitos man tebuvo pasilinksminimai arba trumpalaikiai susižavėjimai. Ją aš pamilau iš tikrųjų. Ir bijau, kad mylėsiu iki gyvenimo galo. Supratau atsidūręs Agotos vietoje, kai tau rūpi, o kitam – ne. Ta aktoriūkštė buvo teisi. Baisus dalykas – nieko aplink nematai, apie nieką negali galvoti, daug keistų, kvailų ir bet kokias logikos ribas peržengiančių minčių. Dar labiau mane kankina mano išdidumas – aš niekada jai neišreikšiu savo jausmų, niekada neparodysiu, kad noriu kažko daugiau nei kalbėtis ir mylėtis. Aš turiu būti tas, kuriam taip neatsitinka! Turiu būti tas, kuriam nerūpi ir kuris ateina tada, kai jis nori, pasiima tai, ko reikia ir išeina! Kaip katinas.

Keistai mano mąstymas sudėtas. Kuo šaltesnė moteris, tuo labiau mane traukia. Toji, apie kurią šneku, yra gryna­kraujė ledo karalienė. Ji beveik niekada nesišypso, visada turi radikalią, kategorišką nuomonę, o apie švelnius prisilietimus ar bučinius nėra nė kalbos. Jos net namai griežti. Jokių augalų, gyvūnų ar kitų pusiau reikalingų daiktų, vien tik knygos, filmų DVD ir aukštakulniai.

Buvo neįprasta, kai kažkada kvailos nuotaikos apimta ji man parodė vienintelį savo gyvenime parašytą eilėraštį, sukurtą paauglystėje. Cituoju:

 

Palėpėj senoj kaukia aklos žiurkės
Edith Piaf patefonu groja
Vėjas pakelia miegančias dulkes
Pelės liūtu namo atjoja

Kriaušės krenta nuo obels
Užpakaliukais per lapus tapšnoja
Šešėlis nuo sienos nuslinkęs
Tarsi žiurkės kupra juoduoja

 

Toliau neatsimenu.

Ši moteris dirba kino pasaulyje, kitaip tariant, jį kritikuoja (beje, tai geriausia, ką ji moka), tad mūsų temos labai dažnai sukdavosi apie filmus. Paskutinė didesnė diskusija buvo apie naujausią Gasparo Noe filmą „Love“. Svarstėm, ko tame filme daugiau – malonumo ar kančios? Vos užmetus akį į bendrą filmo vaizdą susidaro toks įspūdis: nuogi kūnai, daugybė sekso scenų, narkotikai, svaigalai, meilė – tai aukščiausią malonumo laipsnį sukeliantys dalykai. Bet kartu filme atskleidžiamos didžiulės (meilės) kančios, apmaudas, graužatis, liūdesys ir kiti sunkūs išgyvenimai. Aš visad maniau, jog Gasparo Noe filmai yra apie fatališkumą, apie tai, kaip vienas neteisingas žingsnis arba atsitiktinumas gali pakeisti tavo gyvenimą negrįžtamai ir į blogąją pusę. Kai pašnekovei išreiškiau tokią nuomonę, ji tik nusiprunkštė man į veidą ir pareiškė, kad aš mąstau primityviai.

Liucija Jūratė Kryževičienė. „Iš dėžės“, 2015
Liucija Jūratė Kryževičienė. „Iš dėžės“, 2015

 

2015 05 31

Naktis. Guliu. Ten, aukštai raitosi sena lubų gipsatūra. Iš galvos neišeina ta bjaurybė, jos saldūs „Opiumo“ kvepalai, plona balta oda, po kuria šakojasi venų mėlynė, plaukai, kvepiantys argano aliejumi, ir šaltas, abejingas žvilgsnis į pasaulį. Norėčiau, kad ji nebūtų atsiradusi mano gyvenime.

Kodėl už visus malonumus reikia susimokėti? Ir kuo jie didesni, tuo daugiau kainuoja. Kartais kančia būna proporcinga malonumui, o kartais ta proporcija visiškai neadekvati.

„Dovydas“, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „mylimas“. Kažkodėl aš toks nesijaučiu. Mane mylėjo tik mama. Dabar mane myli Feliksas, mano katinas ir aš pats. Gal ir užtenka. Jeigu klausiat mano nuomonės, aš norėčiau, kad mane mylėtų ta ragana. Už tai atiduočiau ir Feliksą, ir katiną ir savo sielą. Galijotas, palyginus su ta moterimi, atrodo vieni niekai. Iš kur gauti tokią laidynę, kuri ją užmuštų? Nors šitos geležinės bobos ne tik kad su laidyne neužmuši. Jeigu pervažiuotum ją tanku, ji atsikeltų, nusivalytų dulkes ir ištraukus tave iš agregato išplėštų kiaušus su visom šaknim. Pykstu.

Tamsoje lubų lipdiniai dėlioja jos veido kontūrus. Mėlynas apšvietimas krenta iš vienos pusės paryškindamas skruostikaulį ir nosies galiuką. Ji lėtai juda Cross my heart and hope to die šedevro „Two Shots“ ritmu. Jos veidas artėja prie manojo, pilvas tuoj prisiglaus prie mano krūtinės, o šlaunys jau švelniai glosto mano liemens odą. Mm, kaip gera... „Įprasta manyti, jog senovės graikų filosofas Epikūras yra hedonizmo teorijos pradininkas, tačiau apie malonumus buvo pradėta šnekėti kur kas anksčiau. Dar 600 m. p. m. e. vešėjo indų hedonizmo mokykla pavadinimu Cārvāka. Pagrindinė šios mokyklos koncepcija buvo paremta mėgavimusi žemiškais malonumais bei pomirtinio gyvenimo atmetimu. Viena pirmųjų radikalesnių hedonizmo mokyklų buvo Kirėniečių mokykla, gyvavusi IV a. p. m. e. Jos pradininkas buvo Aristipas iš Kirėnės. Ši mokykla vadovavosi teiginiu, jog vienintelis ir įgimtas žmonijos gėris yra malonumas. Kirėniečių filosofija aukštino žemiškus, fizinius malonumus, kurie patiriami čia ir dabar, vietoj vidinių, mentalinių, galinčių atnešti ilgalaikį pasitenkinimą ir gerovę. III a. p. m. e. kirėniečių hedonizmo mokykla buvo nukonkuruota epikūrizmo filosofijos, teigiančios priešingai: aukščiausias gėris yra ne malonumas, o sveikas protas bei saikingas mėgavimasis malonumais. Epikūro manymu, tikroji laimė yra rami siela ir sveikas kūnas, kurio nekamuoja skausmai bei negalios. Tokią būseną galima pasiekti ne besaikiu malonumų siekimu, o jų apribojimu“, – pasigirsta Felikso balsas iš kito kambario. „Malonumas, kaip tikslas, yra nepasiekiamas. Nors ir neišreiškė, bet tai pastebėjo jau Aristotelis. Jam įdomu, kodėl niekas nėra visą laiką patenkintas? Malonumas yra viena iš žmogaus veiklos pasekmių ir joks žmogus nėra pajėgus be perstojo veikti. Taip pat ir malonumas negali tęstis be galo. Tai, kad laimei ir malonumui negalioja įprastos taisyklės ir kad šie dalykai pasiekiami tik netiesiogiai, pastebėjo ir veikale „Etikos metodai“ išdėstė utilitaristas Henry Sidgwickas. Jis teigia, kad egoistinis hedonizmas, atsižvelgus į žmogaus prigimtį, pats save riboja. Tai vadinama „hedonizmo paradoksu“. Šis reiškinys iškyla, kai laimė pradedama tapatinti su malonumu. Kai žmogaus tikslas yra patirti malonumą, jo pasiekiamumas automatiškai užsiblokuoja, nes atsiranda frustracija ir nuovargis. Kaip pavyzdį paimkime pašto ženklų kolekcionavimą. Jeigu Dovydo paklaustumėm, kodėl kolekcionuoja paš­to ženklus, jis turbūt neatsakytų, kad dėl malonumo. Nors akivaizdu, jog tai sukelia jam malonumą, greičiausiai Dovydas tuo užsiima, nes mėgsta paš­to ženklus. Tad jeigu pradėtumėm užsiimti tokia pat veikla vien dėl to, kad girdėjome, jog Dovydui tai suteikia malonumą, greičiausiai patirtumėm ne pasitenkinimą, o nusivylimą, nes tikslas būtų malonumas, o ne pašto ženklų kolekcionavimas,“ – monotonišku tonu diktuoja kitas balsas.

Prasiskleidžia sunkios raudonos užuolaidos ir išnyra mažo ūgio, putliais žandais profesorius praplikusiu pakaušiu.

– Dėstysiu jums filosofiją, – konstatuoja apvali profesoriaus galva.

„What the fuck?!“ – pagalvoju sau. Šalia manęs sėdi Feliksas ir įdėmiai klausydamasis neūžaugos retsykiais užrašo kažką į savo juodą sąsiuvinį. Jo rašiklis labai neįprastas – storas, spalvotas ir blizga.

– Feliksai, aš šitos paskaitos nelankau, – klausiamai sakau jam.

– Ša, aš noriu paklausyt, – piktokai drėbteli jis.

Jaučiu, kad noriu išeiti, bet kažkodėl negaliu. Negaliu atsistoti nuo kėdės. Stojuosi, bet kažkas mane laiko, labai sunku, skauda šlaunis ir kelius...

– Įsidėmėkit, šūdžiai, Jeremy Benthamas, Michaelas Flockeris, Michelis Onfray, Fredas Feldmanas, Theodorus the Atheist, Johnas Stuartas Millas, Nicholas White’as... Rašot? Tai hedonizmo mąstytojai. Ir būtinai perskaitykit Fuko „Švytuoklę“ ir „Seksualumo istoriją“, kitaip gero įvertinimo pas mane negausit.

Dabar taip, Jeremy Benthamas išskiria šešis malonumo / skausmo vertės matmenis:

1. Intensyvumas;
2. Trukmė;
3. Tikrumas / netikrumas;
4. Artimumas / tolimumas;
5. Vaisingumas;
6. Grynumas, – dėsto plikšis toliau.

Siaubingai nepatogi kėdė, blogiau negu „Pasakos“ kino teatre. Ir dvokia kažkas, dvokia pelėsiu ir prakaitu. Kodėl Feliksas toks ramus? Ir kodėl jis manęs neišgelbėja? Nejaugi nemato, kaip aš kamuojuosi? Mmm... Aaa... Nep a to gu... Skauu-da... Kodėl dėstytojo žodžiai kartais garsėja, kartais nutyla, o kartais aidi?.. Po galais, koks diskomfortas!

– Johnas Stuartas Millas sakė, kad Benthamo doktrina yra kiaulėms ir sukūrė alternatyvų požiūrį, kad malonumas yra aukštesnis arba žemesnis, nepriklausomai nuo jo kiekio ir kokybės:

Responding especially to the charge that a Benthamite account is a ‘doctrine worthy only of swine’, John Stuart Mill developed an alternative approach according to which there is ‘higher’ and ‘lower’ pleasure, and its value is irreducibly a matter of its quality as well as its quantity.

Nieko nesuprantu.

– ...MALONUMAS KAIP REIŠKINYS ARBA, KAIP INTENCIJA. Prašau, paskaityti visus išvardytus autorius. Ir kiekvienas turėsite parašyti referatą apie tantrinę meilę. Užteks malti šūdą, prie darbo! – tvirtai taria Feliksas staiga atsidūręs dėstytojo vietoje.

Diskomfortas ir susierzinimas vis dar vieninteliai dalykai, kuriuos jaučiu. Feliksas paima didelį juodą žibintuvėlį ir šviečia tiesiai į mane. Šviesa šildo mano veidą. Antklodė apsivijo aplink kūną taip, kad negaliu pajudėti.

Atmerkiu akis. Ryškūs saulės spinduliai krenta ant patalynės. Ji atrodo kaip Trijų deivių skulptūra iš Rytinio frontono Partenone.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai