Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVI)

Aš daug kartų savęs klausiau: kas buvo Karlas Marxas – filosofas ar mokslininkas? Man regis, jis buvo filosofas. Jeigu K. Marxas būtų buvęs mokslininkas, savo idėjas jis būtų visų pirma išbandęs su gyvūnais.

Leopold Tyrmand. „Rozos Liuksemburg vardo prezervatyvų kooperatyvas. Įvadas į komunistinę civilizaciją“

Dvidešimtas amžius labai nuvylė, kai įsitikinta, kad privalomas mokyklos lankymas, technikos pažanga, išsilavinimas ir kultūra anaiptol nepavertė žmogaus geresniu ir žmogiškesniu, kaip dar stipriai tikėta devynioliktame šimtmety, daugybė žmogžudžių, kankintojų ir masinių žudikų mėgo meną, lankė operą ir pa­rodas, rašė eilėraščius ir studijavo humanitarinius mokslus bei mediciną ir pan.

Patrik Ouředník. „Europeana“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I. Kas bendra tarp istorinio mąstymo ir utopinės vaizduotės?

Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo beviltiškas. Žodis „utopija“ ilgai buvo tariamas su neslepiama ironija ar net pašaipa. O šio žodžio sinonimų vaidmenį atliko būdvardžiai „neįmanoma“, „naivu“, „neistoriška“, „nepraktiška“, leisdami suprasti, jog utopinė vaizduotė iš esmės trukdo žmogui būti čia ir dabar kuriant aktyvų / adekvatų santykį su dabartimi bei praeitimi.

Kita vertus, tai tik pirmas greitas įspūdis, sukeliantis atmetimo reakciją. Kol kas, palikdami nuošalyje utopijos ir dabarties sąveikos apmąstymus, konstatuosime, jog net ir pats didžiausias skeptikas, mąstydamas apie (ne)galimus istorijos ir utopijos susitikimus, neturės jokių šansų išvengti šių klausimų: kokia yra utopijų rašymo istorija ir ką ji mums sako apie Vakarų civilizacijos būvį bei šio būvio kaitą? Kiek konkrečios utopijos kūrimo veiksmas yra mąstymo apie trokštamos ateities formas išraiška ir kiek – dabarties kritikos veiksmas? Kodėl mūsų požiūriai į utopijas esmingai skiriasi, atsižvelgiant į laiko ir erdvės konsteliaciją, kurioje esame? Kokia yra atminties bei istorijos vieta ir funkcija utopijose? Ką utopijų autoriai pataria daryti jų kuriamų idealių miestų ir valstybių gyventojams su praeitimi ir jos žyniais – istorikais? Na, ir pagaliau –­ ką prisiminti ir ką užmiršti norėtų arba privalėtų utopijos gyventojai, remiantis konkrečioje utopijoje galiojančiomis vidaus taisyklėmis?

Bandant atsakyti į šiuos klausimus (ir palengva įsisąmoninant, kad istorinis ir utopinis mąstymas ne neigia, o papildo vienas kitą), parašyta ne viena puiki monografija, todėl šiandien galėsime pasklaidyti vieną kitą dėmesio vertą tekstą ir prisiminti daugelio mūsų asmenines patirtis, įgytas sovietinėje utopijoje.

II. Kaip atpažinti utopiją ir į ją patekti?

Utopijų autoriai tekstuose dažniausiai kalba apie radikalų fizinių, socialinių, ekonominių ir psichologinių gyvenimo sąlygų pagerinimą. Utopija privalo kokybine prasme esmingai skirtis nuo neutopijų, todėl ikiutopiniame būvyje, kuris suprantamas kaip judėjimas į idealybę, neišvengiamai teks iš esmės keisti visuomenės socialinę struktūrą, institucijas, vertybes bei elgesio normas, besąlygiškai aukotis dėl aukšto tikslo, patirti įvairių negandų, galbūt net padaryti skaudžių klaidų kuriant rojų žemėje. Kitaip sakant, utopijų autoriai siekia radikaliai keisti visas sociumo gyvenimo sferas neapsiribodami kosmetiniu visuomenės remontu. Na, ir dar vienas aspektas – utopijų autoriai savo projektus vertina labai rimtai. Tai ne intelektualų ar menininkų mėginimai pabėgti nuo jiems atgrasios realybės į idėjų bei vizijų pasaulį, bet intencija keisti (neretai išreikšta dalykiška programa) esamą sociopolitinę situaciją. Taigi tikrasis utopijos tikslas – ne nuspėti ateitį, o patobulinti dabartį.

Utopijų autoriai, siekdami įkvėpti žmones permainoms, kartu trokšta sukurti rojų žemėje. Jie paprastai tiki mokslo bei technologijų galia ir būtent su jais sieja galimybę pakeisti pasaulį. Kita vertus, utopijos negali egzistuoti be tam tikros dvasinės dimensijos ar sąveikos su religija (neretai – religinių tiesų profanacijos).

Utopinių idėjų raiška ir jų įgyvendinimo forma esti labai įvairios: nuo intelektualų tekstų iki politinių judėjimų, miesto bendruomenių ir kibererdvės „salų“.

Ar utopinis mąstymas būdingas išimtinai Vakarų civilizacijos žmogui? Lymanas Toweris Sargentas, parašęs „Trumpą įvadą į utopizmą“ („Utopianism. A Very Short Introduction“, 2010), teigia, jog utopizmo apraiškų egzistavo įvairiose kultūrinėse tradicijose. O klasikinio veikalo „Utopinis mąstymas Vakarų pasaulyje“ („Utopian Thought in the Western World“, 1979) autoriai Frankas ir Fritzie Manueliai laikosi priešingos nuomonės: Vakaruose stebimai utopijų įvairovei analogijų kitose kultūrose tiesiog nėra. Į šį neakivaizdinį ginčą įsitraukęs Howardas P. Segalas („Utopias. A Brief History from Ancient Writings to Virtual Communities“, 2012) aptaria utopijų rašymo bei įgyvendinimo bandymus Kinijoje, Japonijoje, Pietų Amerikoje ir Indijoje drauge parodydamas, kad šiuo atveju galima kalbėti ir apie autentiško mąstymo bandymus, ir apie Vakarietiškų idėjų eksportą.

Akivaizdu, kad XXI amžius, susiejęs visą pasaulį globalinės komunikacijos ryšiais, tokį ginčą pavertė beprasmiu.

Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Vizija“
Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Vizija“

III. Labai trumpa utopijų rašymo Europoje istorijos apžvalga

Mąstantiems apie utopijų rašymo tradiciją Vakarų pasaulyje vienu svarbiausių veikalų tampa Platono „Valstybė“ (380 m. pr. Kr.). Antruoju tekstu, atlikusiu lemiamą vaidmenį utopinio mąstymo raidoje, šiuo atveju laikytina anglų humanisto, politikos veikėjo, mąstytojo sero Thomo More’o „Utopija“ (1516), kurioje utopinis būvis suvoktas kaip galimybė, kurią įmanoma realizuoti.
Šios galimybės realumas įvairių Europos mąstytojų utopinėse programose buvo siejamas su dviem dalykais: tikėjimu žmogaus proto galiomis (tapusiu mąstymo dominante XVI a., o XVIII a. įsikūnijusiu Apšvietos epochoje) ir greitu technologijų vystymusi (prasidėjusiu XVIII a. viduryje ir tapusiu pramonės revoliucijos varomąja jėga).

Idėjų istorikai glaudų ryšį tarp utopizmo idėjų ir siekio jas realizuoti pasitelkus mokslą bei technologijas fiksuoja įvairių Europos intelektualų tekstuose: Tomo Campanellos (1568–1639), Johanno Valentino Andreae (1586–1650), Condorcet (1743–1794), Henri de Saint-Simono (1760–1825), Auguste’o Comte’o (1798–1857), na, ir pagaliau Vidurio Europoje iki skausmo pažįstamos revoliucionierių porelės Karlo Mar­xo (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) darbuose.

XIX a. intelektualai buvo tiesiog apsėsti minties, jog įmanoma esmingai pakeisti Vakarų Europos gyventojų būvį ir būtį – tereikia sukurti efektyvų „socialinės inžinerijos“ modelį.

O XX amžius tapo įkaitu dviejų košmariškų totalitarinių režimų, kurie pademonstravo, kad utopinės idėjos, patekusios į pragmatiškų cinikų rankas, tampa baisia griaunamąja galia.

IV. Istorijos likimas sovietinėje utopijoje

Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo sovietinėje utopijoje (nors čia labiau tiktų žodis „distopija“), o jau nepriklausomoje Lietuvoje tapęs istoriku daug mąsčiau apie istorijos ir praeities tyrinėtojų likimą visuotinio deficito, raudonų vėliavų bei kūjo ir pjautuvo valstybėje. Šios mintys buvo susijusios su suvokimu, kad man tiesiog labai pasisekė – būčiau gimęs bent penkeriais ar dešimt metų anksčiau ir mano, kaip istoriko, gyvenimas būtų visiškai kitoks. Tiesą sakant, net nežinau, ar būčiau išdrįsęs pasirinkti praeities tyrinėtojo kelią, jeigu man būtų tekę studijuoti Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete.

Bolševikinė mokslo samprata, į keistą derinį supynusi scientizmo, progresyvizmo ir istorinio materializmo elementus, istorijos mokslui Sovietų Sąjungoje skyrė ypatingą statusą. K. Marxas ir F. Engelsas tikėjo, kad istorijos dėsnių pažinimas gali padėti „atrakinti“ pasaulio prasmės, raidos plano ir šios raidos tikėtinos baigties paslaptis. Istorikai turėjo aptarnauti, François Furet žodžiais, pamatinę iliuziją, o už tai jiems buvo atsilyginama jų darbą įvertinant kaip ypatingos ideologinės svarbos veiklą.
Taigi istorija buvo laikyta įrankiu, padedančiu keisti tikrovę. Tačiau jeigu marksistinės teorijos kūrėjams praeities pažinimas buvo susijęs su galimybe keisti dabartį tuo pat metu modeliuojant norimos ateities formas, tai K. Marxo ir F. Engelso idėjas ėmusiems praktiškai realizuoti žmonėms greitai tapo aišku, kad jų stabų idėjos tiesiog neveiksmingos.

Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis tekste „Kodėl gaila marksizmo nesėkmės?“ primena iškilaus lenkų mąstytojo Leszeko Kołakowskio verdiktą: „Karlo Markso prognozės neišsipildė: proletariatas nenuskurdo, proletarinė revoliucija neįvyko (Rusijoje buvo politinis perversmas, o ne proletarinė revoliucija), laisvosios rinkos ekonomika nežlugo, bet priešingai, o socializmo idealus geriausiai įgyvendino kapitalistinės socialinės gerovės valstybės.“1 Žinoma, mes šiuos dalykus supratome žvelgdami į sovietinį eksperimentą iš saugios laiko perspektyvos. Kita vertus, šio eksperimento smagračius sukę žmonės gana greitai įsisąmonino, kad jie stringa, o istorijos pažinimas nepadės pasiekti komunistinio rojaus. Negana to, liaudžiai pernelyg geras orientavimasis laike yra stačiai žalingas. Todėl istorikams buvo suformuluotas naujas uždavinys –­ nuolat perrašinėti istoriją, atsižvelgiant į valdančiojo komunistų partijos elito poreikius, taip legitimuojant sovietinį režimą ir jo veiklą.

Post scriptum

Vokiečių istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas yra suformulavęs tezę, jog po 1989-ųjų mes turėjome galimybę stebėti utopinio mąstymo (tokia forma, kokia šis mąstymas darė įtaką Vakarų istorijai nuo Thomo More’o knygos publikavimo) pabaigą. „Ar tai reiškia, kad utopija yra mirusi, o istorija – gyva?“ –­ klausia J. Rüsenas, tuoj pat paneigdamas šią galimybę ir konstatuodamas, jog XXI a. žmogus gyvena naujos utopinės mąstysenos radimosi sąlygomis, o ji esą neišvengiamai paveiks ir mūsų istorinę (auto)refleksiją. Šios naujos mąstysenos kontūrus savo tekste „The Future of Utopia in History“ yra nužymėjęs Haydenas White’as, anot kurio, modernybė ir kapitalizmas Vakarų pasaulio žmogų apgyvendino ne rojuje, o „nesibaigiančiame košmare“, iš kurio neįmanoma pabusti. Vienas pabėgimo iš šios distopijos kelių, H. White’o nuomone, veda į utopijos teritoriją, tik šiuo atveju pasitraukimas iš nūdienos būvio susijęs ne su naujų socioekonominių ar sociopolitinių realybių kūrimu, o su meno teritorija2.

Kiek toks naujas utopinis mąstymas mums gali padėti išgyventi dabartyje ir ją keisti?

Vidurio Europos gyventojai puikiai prisimena, kaip knygų, kino filmų ir teatro pasaulis buvo tapęs ta oaze, į kurią bandydavo pasitraukti nenorėjusieji nieko bendra turėti su sovietine realybe. Tad Vilniuje, Prahoje ar Bratislavoje H. White’o išsakyta idėja neturėtų atrodyti nei ekstravagantiška, nei labai novatoriška. Juolab kad per M. Gorbačiovo inspiruotos perestroiką iš šių dvasinių oazių grįžtantys žmonės ėmėsi naujų gyvenimo formų kūrybos, kurios (žvelgiant iš XXI a. perspektyvos) atrodo kaip utopijos konstravimo pastanga, kurioje būta ir politikos, ir intelektualinės veiklos, ir to, ką dabar tikriausiai galima būtų pavadinti meno (iš)gyventi ribinėse egzistencinėse situacijose raiškos.

 

1 Plačiau: Alvydas Jokubaitis. „Kodėl gaila marksizmo nesėkmės?“, Post scriptum, 2005, Nr. 8, p. 5.

2 Straipsnyje paminėtas J. Rüseno ir H. White‘o idėjas galima rasti žurnalo „Historein“ teminiame numeryje „History and Utopia“ (2007, Nr. 7), kurio turinys laisvai prieinamas internetinėje „Historein“ svetainėje.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-14_nr._3585_2016-10-14_nr._3585_virselis.jpg

2016-10-14 nr. 3585

|
Nuotrauka iš MIC archyvoDalius Naujokaitis-Naujo: „Neprisirišu prie jokių garsų“
pokalbiai / lietuviški Niujorko portretai


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVI)
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvoAnatolij Burštein. Komunizmas
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai