Anatolij Burštein. Komunizmas

A. Buršteinas – teorinės fizikos specialistas, profesorius, sovietmečiu Novosibirsko akademiniame miestelyje veikusio legendinio klubo „Po integralu“ prezidentas. Dabar dirba Izraelyje, Weizmanno institute. Publikuojamas straipsnis parašytas XX a. 9 dešimtmetyje, vėliau papildytas.

 

Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvo
Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvo

 Komunizmas – mūsų šviesi praeitis

Po SSRS invazijos į Čekoslovakiją –­­ sukrėstas, atsikratęs visų iliuzijų –­ atsijungiau nuo radijo ir televizijos, nustojau prenumeruoti laikraščius ir pradėjau gyventi kitoje laiko dimensijoje: ėmiau gilintis į civilizacijų ir religijų istoriją, studijuoti šaltinius, o ne jų „komentarus ir tezes“.

Vienas iš tokių „komentarų“ – Lenino darbas „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys“ – sovietmečiu buvo privalomas studentams. Mano atminty nuo to laiko įstrigo, kad Marxas tik pagrindė tai, jog istorinis kapitalizmo krachas neišvengiamas, o šviesi ateitis, turėjusi būti pastatyta ant kapitalizmo griuvėsių, buvo aprašyta gerokai anksčiau – ir tai padarę socialistai utopistai. Ar ta ateitis iš tiesų bus tokia šviesi ir puiki, marksizmo-leninizmo klasikai jau nesvarstė –­ veikiausiai buvo linkę manyti, jog šis klausimas galutinai išspręstas. Tuo neabejojau ir aš, kol išmušė lemtingoji valanda. Jai išmušus, aš atsiverčiau Thomo More’o „Utopiją“ ir Tommaso Campanellos „Saulės miestą“.

Savo pirmąją reakciją pavadinčiau apstulbimu. Negalėjau suprasti, kaip apsišvietę XIX a. protai galėjo susižavėti šiuo modeliu. O juk jo kūrėjai sąžiningai ir nuoširdžiai aprašė jį su visomis smulkmenomis. Negana to, užtenka prasikrapštyti akis ir įsitikinsime, kad šis modelis išties buvo įdiegtas gyvenime. Mes išties pastatėme komunizmą SSRS. Neišklydome iš kelio ir neiškreipėme tikrojo jo veido. Jis toks, koks yra, koks ir buvo sumanytas, ir geresnis jis niekada nebus.

Prokrusto kompleksas

Analizuodamas pirmuosius „lygiųjų visuomenės“ modelius, kuriuos sugalvojo utopistai, nustebęs atrandi, kad visi jie kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą ir į mūsų gyvenimą SSRS.

GULAGAS. Utopija – tai gerovės sala, sukurta jos piliečių ir... vergų pastangomis! Prasikaltęs pilietis „tampa vergu“ (131)1, negana to, su vergais, kilusiais iš jų tarpo, utopiečiai elgiasi griežčiau (160) nei, pavyzdžiui, su karo belaisviais. Taip ir 1947–1948 m. SSRS vokiečių karo belaisviams, atstatantiems sugriautą Ukrainą, neteko bent jau mirti badu, o vaikai mokyklose krimto prakuroms skirtas išspaudas.

Kalbant apie saviškius, utopijos gyventojų nuomone, vergija ir nusikaltėliams gana baisi, ir valstybei parankesnė, negu kad kaltuosius žudyti ir iš karto naikinti (165). Taigi koncentracijos lagerių ir armijų autorystė priskirtina visai ne Vladimirui Iljičiui.

PRIEVOLĖ REGISTRUOTIS. Visi Utopijos miestai panašūs vienas į kitą. Kiekvienas pilietis privalo gyventi konk­rečiame mieste. O jeigu kas nori aplankyti draugus, gyvenančius kitame mieste, apžiūrėti pačią vietovę, tas lengvai gauna leidimą iš savo sifograntų ir traniborų (131; kitaip tariant, viršininkų, – A. B.). Bet vargas tam, kas išdrįsta tai padaryti savo iniciatyva: ...jis, kaip bėglys, grąžinamas atgal ir žiauriai baudžiamas. Antrą kartą pamėginęs taip pasielgti, tampa vergu (131).

CENZŪRA. More’o kunigaikštis Uto­pas, paskelbęs sąžinės laisvę, užsipuolė ateistus ir paskelbė nelaikantis jų žmonėmis. Ateistams buvo uždrausta viešai diskutuoti ir reikšti nuomonę. Campannellos „Saulės mieste“, tiesa, persekioti ne ateistai, bet šachmatininkai. Ten buvo reglamentuojama ir rūbų spalva, ir kulniukų aukštis, negalima laisvai pasirinkti net ir partnerio, su kuriuo ketini pradėti vaikus. Ir nors tiesioginės analogijos su SSRS šiuose draudimuose lyg ir nėra,­ na, nebent kampanijos prieš stileivas ir džiazą, – čia svarbu pats draudimas: daryk kaip aš, daryk kaip visi, daryk kaip privalu pagal Utopijos „šaryją“. Ir nė kiek ne gėda būti skundiku, pranešinėti valstybei apie visus pažeidėjus ir apie viską, ką įtartina išgirdai ar pastebėjai tarp savo draugų ir pažįstamų.

Čia derėtų sustoti ir susimąstyti, kaip galėjo atsitikti, kad visi utopistai, tiesiogiai nesiremdami vienas kitu, kūrė beveik identišką komunistinės ateities paveikslą? Deja, tai ne plagiatas. Visi jie vadovavosi geležine, beveik matematine logika... O jeigu remiatės mintimi, kad idealioje visuomenėje visi turi būti lygūs, ką įsakysite daryti su nenorinčiaisiais lygiuotis? Su tais, kurie nori žaisti šachmatais, ryškiai rengtis, keliauti, kur akys mato, arba apsigyventi, kur geidžia širdis? Prokrustas žinojo sprendimą. Juk tik laisvoje visuomenėje (tarkim, antikinėje, feodalinėje ar kapitalistinėje) niekas nesuka sau galvos dėl to, kuris nenori būti kaip visi. Nori – miegi po tiltu, nori –­ šoki nuo jo. Visai kitaip utopinio komunizmo sąlygomis. Jeigu kas pats atima sau gyvybę, neįrodęs šventikams ir senatui būtinos mirties priežasties, tokio jie nelaiko vertu nė žemėje laidoti, nė ugnyje deginti, bet gėdingai be laidotuvių išmeta kur nors į pelkę (161). Na, SSRS, žinoma, iš tokių lavonų nesityčiojo, bet kad savižudžiui, išsižadėjusiam laimės gyventi idealioje visuomenėje, surengtų iškilmingas laidotuves... Sergėk Dieve: dvasiškieji tėveliai iš partijos komiteto tikrai neleis tokios šventvagystės! Galėčiau pateikti begalę pavyzdžių – kad ir iš savo draugų (garsių rašytojų ir dailininko iš Novosibirsko) gyvenimo. Nė nemanyk išsiskirti. Nei gyvas, nei miręs. O, tarkim, ką idealūs utopijos piliečiai daro nusižengusiems santuokos institucijai? Baudžia sunkiausia vergija. Bet ar tik prasikaltusįjį? Ne! Teisėtą jo pusę taip pat – jeigu ši viešai neišsižada nusidėjėlio. Ar paskui dar kyla noras stebėtis, kad sifograntų rūmuose nešvaresnį ar sunkesnį darbą dirba vergai (128). Išties neblogai įsitaisė lygybės puoselėtojai. Bet tęskime toliau.

BULVIAKASIAI. Ak, ir nelinko gi komunizmo klasikų širdys prie žemės ūkio darbų... Thomas More’as visus apgyvendino miestuose įpareigodamas miestiečius tik retkarčiais dvejiem metams išvykti į kaimą, kad niekas nebūtų verčiamas iš eilės per daug ilgai gyventi rūsčiomis sąlygomis (108). Tačiau artėjant pjūties dienai, žemdirbių filarchai praneša miesto valdžiai, kiek miestiečių reikią siųsti (109), kad reikalas būtų baigtas. Nė vienas iš mūsų praeityje nėra išvengęs tos mobilizacijos į „bulviakasį“ ar „kukurūzus“, ar dar dievai žino ką. Man asmeniškai ne kartą yra tekę kapstytis bulvių lauke kartu su bendrakursiais, vėliau – kaip mokslinės laboratorijos vadovui – kartu su visais jos doktorantais ir mokslų daktarais.

SOCIALISTINIS LENKTYNIAVIMAS. Užtat utopistai „didžiai vertina“ pasodybinius sklypus... Jų uolumą skatina ne tik malonumas, bet ir lenktynės tarp kvartalų, kuris iš jų geriau prižiūrės savo sodą (112). Štai kaip sumaniai Utopijoje sprendžiama gyventojų aprūpinimo maisto produktais problema! SSRS taip pat buvo puoselėjamos iliuzijos, jog maisto produktų krizę bus galima įveikti panaudojant vaisius ir daržoves, kuriuos piliečiai rankiniu būdu – prieštvaniniais metodais, be mažiausios mechanizacijos ir net be arklio galių – užaugins savo sklypuose.

PRIVILEGIJOS. Lygūs, suprantama, valgo prie vieno stalo, tačiau anaiptol ne tą patį, nes „viršininkai“ gauna geriausius ir didžiausius kąsnius. Thomas More’as rašo: Patiekalai ne iš pirmosios vietos paduodami, bet pirmiausia visiems senesniems, kurių vietos yra pažymėtos, atnešamas geriausias valgis, o po to jis skirstomas visiems po lygiai. Bet seniai savo nuožiūra išdalina aplink sėdintiems skanumynus, kurių nėra tiek daug, kad užtektų visam namui (129). Pavyzdžiui, pradedantiems poetams utopistams ar padlaižiams žurnalistams, kaip buvo įprasta SSRS. Ne, nesvarbu, ką sakytum – būti viršininku tarp lygiųjų naudinga ir malonu. Bėda, kad jais tapti pasiseka tik nukaršusiems marazmatikams ir tik besąlygiško paklusnumo ir nusižeminimo jaunystėje kaina.

NOMENKLATŪRA. Utopijos kunigaikštis eina pareigas iki gyvos galvos. Vadinasi, ir mūsiškiams, sovietiniams valdžios vyrams, stačiai privalu buvo mirti savo poste. Beje, tai jiems kuo puikiausiai pavykdavo.

Biurokratinės svajos

Užduokime sau klausimą, iš kur toks neregėtas utopinio komunizmo, dar net nevirtusio „moksliniu“, įžvalgumas? Ir kaip gebėjo XV–XVI a. gyvenę jo konstruktoriai taip preciziškai nuspėti ateitį, kurios statytojams net į galvą nešovė atsiversti jų parengtų brėžinių? Taip tiksliai pataikyti į dešimtuką galėjo tik tas, kuris šviesų komunizmo veidą lipdė nusižiūrėjęs į gerai pažįstamą ir gyvybingą prototipą. Toks, iš visko sprendžiant, buvo vienuolių riterių ordinas (kryžiuočių, pranciškonų, dominikonų ir kt.). Jų pilyse visi išties buvo lygūs ir viskas buvo bendra, įskaitant ir maistą. Ir ginkluotus išpuolius, ir visus darbus jie darydavo drauge – kaip Utopijos statytojų batalionai. Iš jų Regulos buvo pasiskolintas ir „demokratinio centralizmo“, nurodančio, jog kiekvienas žemesnis privalo besąlygiškai paklusti aukštesniajam, principas. Lygiai taip pat buvo dalijami kąsniai ir grūdami į narvus prasikaltusieji. Išsiregistruoti iš tokios pilies neįmanoma, na, o apie minties laisvę nėra ko ir svajot. Gražumėlis!

Nekelia abejonių, kad ši vizija patraukli ne tik biurokratui, bet atitinka ir tradicinę patriarchalinę pasaulėjautą. Panaikinus baudžiavą, Rusija išgyveno pirminio kapitalo kaupimo laikotarpį. Tai nepatiko ne tik slavofilams, bet ir buvusiems vergams (baudžiauninkams). Firsas iš Čechovo „Vyšnių sodo“ labai ilgisi prarastojo rojaus. Juk anksčiau buvę taip gerai: Mužikai prie ponų, o ponai prie mužikų, o dabar visi kas sau pakriko, nieko nespurasi (264)2. Jis dar patikslina, kada tai buvo: Prieš nelaimę... – Prieš kokią nelaimę? – Prieš laisvę (268). Kaip matote, Anglijos lordo ir buvusio rusų baudžiauninko kastų skirtumai netrukdo jiems idealizuoti tų pačių dalykų.

Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Penktadienio nuotaika“
Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Penktadienio nuotaika“

„Mes taip gerai gyvename, jog joks daiktų perteklius nebegali mums suteikti euforijos. Visai kaip nuo heroino priklausomam narkomanui. Palaima dingsta ir dozė reikalinga tik tam, kad galėtum ramiai be fizinių skausmų egzistuoti. Lygiai taip pat esame priklausomi nuo supančios aplinkos, daiktų, naujų potyrių. Patyrimai vardan patyrimų. Ar mano gyvenimas bus mažiau prasmingas, jei neparagausiu austrių? Ar, valgydama kebabą, aš mažiau dvasinga? Liguistas naujų potyrių vaikymasis lygiai toks pats materializmas. Galiausiai vis vien ateina beprasmybės ir pasaulio pabaigos jausmas ir joks daiktas, vakarienė ar neva egzotiška patirtis to jausmo neužgoš. Save priskiriu tiems paviršutiniškiems materialistams. Esu prisirišusi prie šio pasaulio, bijau mirti. Mokausi tokia nebūti, todėl piešiniuose šaipausi ir iš savęs, ir iš kitų. Nors mane įkvepia ne tik žmonių ydos. Bandau transliuoti ir grožį. Nesiekiu kritikuoti, nes galbūt esu visai neteisi. Tai darau kviesdama žiūrovą pokalbio, užduodu klausimus. Mane įkvepia viskas. Nuo spagečių lėkštės iki nakvynės Amsterdame jaunų menininkų galerijoje. Nuo šeško kraiko dėžutės iki Harmony Korine „Gummo“. Smegeninė tai apdoroja ir suvirškintai informacijai leidžia keliauti toliau. Ištisas mechanizmas, jokios mistikos ir romantikos.“ (Živilė Spūdytė-Žvėrūna)

Du komunizmo dėmenys

Čia būtų pats metas atidžiau įsižiūrėti į analogiją tarp šio idealo ir ankstyvosios krikščionybės vertybių. Pasirodo, Utopijoje manoma, kad toks bendras gyvenimas patikęs Kristui ir taip gyvena iki šiol krikščioniškiausios bendruomenės (186). Tačiau vargu ar galima su tuo sutikti.

Kaip žinome, krikščioniškąsias dorybes galima trumpai apibūdinti formule „lygybė ir skurdas“. O utopistai ją pakoregavo pažadėję „lygybę ir gerovę“. Žinoma, tatai padarė ją patrauklesnę, tačiau vargu ar įgyvendinamą.

Susitelkime į bendrą abiejų formulių dedamąją – lygybę. Ši idėja gimė anksčiau už krikščionybę – dar priešistoriniais laikais. Ją sufleruoja ir puošia vaikystės reminiscencijos: tėvams visi vaikai vienodai brangūs, o vaikams natūralu paklusti gimdytojams. Bendra nuosavybė mažina trintį tarp vaikų, o užtikrinti pasiturimą gyvenimą – ne jų rūpestis. Argi ne rojus? Jį galima pratęsti ir sulaukus brandos: reikia tik atsisakyti materialinių pretenzijų, gyventi dykumoje arba misti išmalda visiškai atsidavus Dievui. Juk Dievui visi žmonės – vaikai, visiems užteks vietos prie jo stalo – „ir judėjui, ir romiečiui“. O skurdas – lygybės laidas visur. Kiek daug „eretikų“ inkvizicija pasmerkė mirti kankinių mirtimi už tai, kad šie bandė grąžinti Bažnyčią ir parapiją prie pirmapradžio idealo!

Žinoma, esama situacijų, kai šis idealas pasiekiamas net be mažiausios prievartos ir net ne Dievo vardan. Tai ekstremalios situacijos, kai žmonės dalijasi pastoge ir duona po lygiai nekreipdami dėmesio į tai, koks kiekvieno iš jų indėlis siekiant bendrų tikslų. Izraelio žemės ūkio komunos (kibucai) išliko tik todėl, kad priešiškoje aplinkoje nepakeliamomis sąlygomis sprendė išgyvenimo problemas. Daugelyje iš jų iki šiol – bendras stalas ir bendra piniginė.

Tačiau užtenka situacijai normalizuotis ir iškart išryškėja, kad toks nelygiųjų susivienijimas yra dirbtinis, ekonominiu ar gyvenimišku požiūriu neefektyvus. Riterių ordinai galėjo egzistuoti tik todėl, kad buvo dirbtinai atsiriboję ir gyveno išlaikomi visuomenės ir iš grobikiškų išpuolių. Tą patį galima pasakyti ir apie Spartą, parazitavusią heilotų – valstybinių vergų – sąskaita. Idealizavęs jos patriarchalinę sąrangą Platonas pirmasis padarė išvadą, jog „vienintelis būdas sukurti visuomenės gerovę – paskelbti turtinę lygybę“, tačiau jis pats ir suabejojo, ar „tai kada nors būtų įmanoma įgyvendinti ten, kur kiekvienas turi savo nuosavybę“. Tuomet tegu ji būna bendra, kaip vienuolyno kieme, – atkirto Thomas More’as ir išsklaidė abejones.

Visas, išskyrus vieną. Kaip nepriekaištingai sąžiningas žmogus, šis idealios visuomenės konstruktorius negalėjo nekelti klausimo: o iš ko ši visuomenė gyvens? Karinė ekspansija plėšikavimo tikslais buvo atmesta, darbo laikas apribotas, o tikėjimas, kad „už mus viską padarys elektra“, dar neišsikristalizavo. Žinoma, More’as jau tada viltingai žvelgė į mokslo ir technikos pažangą bei centrinį planavimą, tačiau abejonės kirminas nesiliovė jo graužęs, tad nusprendė šito nenutylėti. Platono dialogo pavyzdžiu organizuotas pasakojimas leido jam išsakyti savo mintis šia tema polemizuojant su pasakotoju, neva pabuvojusiu Utopijoje. Įsiklausykime į šį XVI a. proto balsą.

– O man, – prieštarauja More’as savo oponentui (keliautojui) – priešingai atrodo, negalima turtingai gyventi ten, kur viskas yra bendra. Iš kur gali atsirasti gausybė daiktų, jeigu kiekvienas vengia darbo, nes jo neskatina pelno viltis, o pasitikėdamas kitų darbštumu, ima tinginiauti. O kada žmones skatins skurdas ir įstatymų nebus saugoma, ką kiekvienas turi įsigijęs, tai ar žmonės nekentės nuo nuolatinių žudynių ir sąmyšių? Juo labiau, kad dings pagarba ir paklusnumas valdžiai; negaliu net įsivaizduoti, kokia vieta gali būti pareigūno tarp tokių žmonių, tarp kurių nėra jokio skirtumo. (97)

Pribloškia ir pasakotojo atsakymas Thomui More’ui: pats keliauk į Utopiją ir įsitikink savo neteisumu. Bet jis teisus, tūkstantį kartų teisus! Mes ten jau esame buvę, galima sakyti, didžiąją gyvenimo dalį praleidom toje Utopijoje. Mes sužinojom net tai, ko More’as negalėjo įsivaizduoti: kokią vietą valdžia užėmė toje sumaišties ir nuolatinio kraujo liejimo šalyje ir kokia kaina ji jai atiteko. Ne, kad ir ką sakytum, Thomas More’as – didis žmogus. Juk jis, galima sakyti, prieš savo valią demaskavo savo paties idėją! Ir kaip šito disonanso neišgirdo komunizmo klasikai, kurių nuopelnai komunizmo teorijos vystymo srityje apsiriboja tuo, jog jie paskelbė jį esant „mokslinį“? Ačiū Dievui, jiems nešovė mintis sukurti mokslinės matematikos ar moks­linės biologijos. Net Bismarckui užteko įžvalgumo patarti kurti komunizmą toje šalyje, kurios negaila. O jis į mokslininkus nepretendavo, jam užteko ir sveiko proto.

Taip, mūsų karta sulaukė komunizmo, pastatyto ant tėvų kaulų ir besi­remiančio ištekliais, išspaudžiamais iš žemės gelmių. Be šių išteklių mes nebūtume vargais negalais išgyvenę „palaimingais“ sąstingio laikais. Tačiau apgailėtina sąstingio gerovė baigėsi kartu su tais ištekliais ir mūsų primityviu komunizmu. Teko pripažinti nelygybę. Nelygybę, kuri pati savaime nėra nei blogis, nei gėris, o tiesiog žmogiškosios prigimties dalis. Beje, kaip tik ta dalis, kurią evoliucija naudoja tobulindama žmonių giminę ir jos egzistavimo formas.

Post scriptum

Kartą, kai pertvarkos laikais SSRS sienos tapo skaidresnės, pas mane su moksliniu vizitu atvyko kolega ir pas­torius iš Airijos prof. McConnellis. Pasitikau jį Maskvoje ir nusprendžiau pa­rodyti sostinės centrą. Nuvedžiau ir prie obelisko, asmeniniu Lenino nurodymu pastatyto Aleksandrovo sode. Ant to kuklaus obelisko pačiame miesto centre iškalta apie dešimt vardų, kuriuos atrinko pats Leninas. Tai vardai tų, kuriuos jis laikė savo pirmtakais statant komunizmą vienoje atskirai paimtoje šalyje. Suprantama, ten yra ir Marxas, ir Plechanovas, ir Bakuninas, tačiau vienu iš pirmųjų įvardytas Thomas More’as... Mano svečią lyg žaibas būtų trenkęs:

– Kaip? Kodėl Thomas More’as? Ir kaip jis atsidūrė šitoj kompanijoj?

– Turi teisę, – aiškinu aš. – Jis yra pirmas iš pranašų ir pats tikriausias komunizmo šauklys.

– Bet juk tai neįmanoma, – negali atgauti amo uolusis katalikas. – Juk Šventoji Romos Bažnyčia prieš kelerius metus jį kanonizavo, paskelbė šventuoju!

Tada buvau priverstas išsižioti aš... O juk buvau skaitęs 1971 m. išleistame Vorobjovo „XVI–XVII a. utopinio romano“ įvade, kad, 1535 m. Thomui More’ui įvykdžius mirties bausmę už „valstybės išdavimą“, jis galutinai atsidūrė už įstatymo ribų. Čia išties galima įžvelgti savotišką logiką, nes More’o „Utopija“ laikytina pirmuoju smūgiu, kurį besiformuojančiai buržuazinei valstybei sudavė jos pačios lordas kancleris. Tačiau, matyt, kažkokie kiti nuopelnai leido Bažnyčiai nuleisti nemačiomis šį mažytį nukirsdintojo išsišokimą. Kad ir kaip būtų, katalikų ir komunistų Bažnyčios staiga įgijo vieną bendrą šventąjį. Viena iš tų Bažnyčių žada rojų danguje, kita – žemėje. Vis dėlto pirmoji elgiasi apdairiau, nes jos pažadus ne taip jau lengva paneigti. O komunizmo idėja atgulė kapan kartu su More’u ir Sovietų Sąjungos žlugimu.

Tačiau mes negalėjome šito numatyti, kai, praėjus metams po prof. McConnellio vizito, man buvo maloningai leista aplankyti jį Dubline. Kad galėtume baigti bendrą darbą, pasinaudojau pastoriaus svetingumu ir apsistojau jo namuose. Ant spintelės prie lovos, kur Vakarų viešbučiuose įprastai guli Biblija, aptikau neaiškų foliantą. Atsivertęs jį perskaičiau: Thomas More’as, „Utopija“.

1 Čia ir toliau cituojama iš: Thomas More. „Utopija“. Iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas. – V.: „Vaga“, 2010.

2 Antonas Čechovas. „Vyšnių sodas. Trys seserys. Dėdė Vania. Žuvėdra“. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis, Sigitas Parulskis, Balys Sruoga, Jurgis Talmantas. – V.: „Alma littera“, 2006.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

„Vestnik Evropy“, 2015-04-15

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-14_nr._3585_2016-10-14_nr._3585_virselis.jpg

2016-10-14 nr. 3585

|
Nuotrauka iš MIC archyvoDalius Naujokaitis-Naujo: „Neprisirišu prie jokių garsų“
pokalbiai / lietuviški Niujorko portretai


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVI)
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvoAnatolij Burštein. Komunizmas
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai