Jūratė Visockaitė. Senekos laiškas Vildžiūnui

Kai jaunystėje buvo liūdna, ėmiau skaityti man į rankas įbruktus, tuomet tik rusiškai išleistus Liucijaus Anėjaus Senekos „Laiškus Lucilijui“ ir jie apšvietė mane iš vidaus ir iš išorės. Atsimenu, po kurio laiko estafetiškai liepiau juos skaityti aktoriui Liubomirui Laucevičiui, kuris gavo Sirano de Beržerako vaidmenį ir nežinojo, nuo kurio galo pradėti, – Seneka paveikė tiesiog stebuklingai.

Romos stoiko moralai aštrina protą ir taurina jausmus, cementu lipdo irstančią sielą, padeda susibičiuliauti su savimi ir kabintis į gyvenimą.

Tenka žiauriai apgailestauti, kad naujo lietuviško filmo „Senekos diena“ scenarijaus autorius ir režisierius Kristijonas Vildžiūnas arba storo tomo neperskaitė, nepasinėrė į jį (ką išduoda citatos filme), arba tiesiog neatsakingai pasinaudojo skambiu filmo pavadinimo kodu. Taip pat kaip ir istoriniu Baltijos keliu.

„Senekos diena“
„Senekos diena“

Atrodo, tokiu kinu, kuris remiasi nacionaline istorija, bent iš dalies turėtų domėtis atitinkamos instancijos – remiančios finansiškai ir... ideologiškai. Na, kaip senais baisiais laikais. Cenzūra ištižusios demokratijos laikais protarpiais yra sveika, be to, kultūros tarybos bei kino centrai tam juk ir egzistuoja, kad skaitytų scenarijų ir peržiūrėtų medžiagą. Dabar gi – kadangi filme muzikinė roko grupės „Šiaurės kryptis“ linija vienintelė išplaukia į paviršių –­ ateinančioms kartoms toliau yra kuriamas gražus mitas, jog Dainuojanti revoliucija ir sukūrė nepriklausomybę. Manau, net patys šių ir kitų dainų autoriai senatvėje tuo galutinai įtikės ir visiems pasakos, kaip mes žaidėme revoliuciją. Žaidėme?!

Scenarijaus bėdos buvo ir ankstesnio, tematiškai panašaus režisieriaus filmo egzistenciškojo „Aš esi tu“ barjeras. Už jo užkliuvęs autorinis kinas neįstengia kilti iki užsibrėžtų žvaigždžių ir krenta į balą su tom pačiom atsispindinčiom žvaigždėm. (Žinoma, Šarūno Barto scenarijuose iš anksto „Laisvės“ ar „Namų“ pasaulėjautos irgi neįžvelgsi – Barto grynai kinematografinės įžvalgos gimsta tik jo galvoje ir filmavimo procese. Tačiau tai išimtinis atvejis.)

Jeigu staiga iš „Senekos“ išimtume pilietinius anonsus ir brangius dokumentinius bei neaišku kam dubliuojamus vaidybinius Baltijos kelio kadrus, tai jam galėtume rašyti visai kito filmo anonsus. Ateityje patyrusi mūsų kino prodiuserė Uljana Kim dėmesį turėtų skirti savarankiško ir kryptingo scenarijaus paieškoms.

Nelemtą scenarinę tuštumą poetizuoja ir gilina pasakojamos istorijos skėlimas į dabar ir tada, 1989-aisiais. Tie drabužėliai ir kambarėliai – gerai, galės kas nors geru žodžiu paminėti operatorių ar dailininką. „Rotonda“ Jaunimo sode su ilgai repetuota muštynių scena ir firminiu Mariumi Repšiu – gal irgi gerai, matyti, kad patiems filmuotojams buvo smagu „sunkiai dirbti“. Kokonas iš knygų, kuriame sėdi turbūt dizaineris (kuo tapo herojus, čia neužsimenama) Simonas ir moko savo vaiką aritmetikos – atskirai imant, irgi gerai. Kaip ir gaisro scena šaltoj lovoj. Kaip liftas su svastika ir Arūnu Storpirščiu. Ar, mano galva, geriausiai nufilmuotas ir įmontuotas kadras vakariniame troleibuse.

O ką prakutusiam kine žiūrovui daryti su staiga iššokusiomis Simono draugo šermenimis ir medžių šešėlių grafomanija ant automobilio priekinio stiklo, su ilgiausiom keistuoliško triračio autocitatom, sklandytuvais, baidarėm ir laivais, iš balto įžanginio kadro išnyrančia „romėniška“ akmenų dykuma ir flegmatiškai rišama tautine vėliavėle ant aukšto kalno? (Finalines medūzas ore, sukurtas animacine technika, nutylėkime.) Surūdijęs G. Eiffelio bokštelis Estijos saloje tampa tik įdomia filmo išnaša, ilgaplaniai merginų portretai – vienintele įvardyta Simono priežastimi, kodėl jam nenusisekė gyvenimas.

Holivudinės išvaizdos aktorius Dainius Gavenonis, tylėdamas ir kalbėdamas, šiaip taip ištraukia jam kliuvusią sceną ir režisieriaus diktuojamą „savi­stabą“. O likusiems aktoriams, kaip bet kokiame kine ar teatre, reikėtų daug su jais net mažame epizode dirbančio režisieriaus. Kitaip, imituojant vaidmenį ir maskuojantis, tenka tai šen, tai ten būreliais stoviniuojant rūkyti ir vėl rūkyti – pirmoje filmo pusėje cigaretėmis be perstojo mosikuojama, nors už lango ne visai tas dešimtmetis, ne „Mad Men“ ir ne „Оттепель“.

Kiekviena karta (tiksliau, jos dalis) mėgina tauriai pasivadinti prarastąja. Toli gražu ne visos turi tokią teisę. Jei negyvenai stojiškai, jei cituojamą frazę „Gyvenk kiekvieną dieną lyg ji būtų paskutinė“ traktavai savaip išimdamas ją iš konteksto, tai tuomet, brolyti, niekas kitas nekaltas dėl tavo negyjančių traumų, netgi, atleisk, toji į šuns dienas dedama politinė santvarka.

Kaip filme, taip depresiją varančios recenzijos pabaigoje leisiu sau įdėti optimistinę Senekos citatą, kuri, manau, tinka išskirtinį Režisieriaus kelią pasirinkusiam žmogui: „Iš tikrųjų taip ir yra: tave vejasi, spausk ir išsiveržk, nusigauk į saugią vietą ir mąstyk, kaip gražu užbaigti gyvenimą dar prieš mirties valandą, o paskui ramiai laukti likusios savo laiko dalies nieko netrokštant (...). Aš linkiu tau valdyti save, kad klaidžių minčių gainiojama sąmonė pagaliau pasipriešintų, pasitikėtų ir pasitenkintų savimi, kad pažinusi tikrąjį gėrį, kurį galima turėti tik jį pažinus, nenorėtų ilgesnio amžiaus. Tik tas atsikratė visų reikmių, tas atsistatydino ir yra laisvas, kuris gyvena jau užbaigęs gyvenimą. Lik sveikas.“ (XXXII laiškas)

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-14_nr._3585_2016-10-14_nr._3585_virselis.jpg

2016-10-14 nr. 3585

|
Nuotrauka iš MIC archyvoDalius Naujokaitis-Naujo: „Neprisirišu prie jokių garsų“
pokalbiai / lietuviški Niujorko portretai


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVI)
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvoAnatolij Burštein. Komunizmas
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai