Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (XI)

Kodėl ranka retsykiais tarsi savaime iš lentynos ištraukia knygą, kurią atvertęs perskaitau mane neseniai (vakar arba prieš savaitę) aplankiusių minčių variaciją? Kartais tai būna jų tęsinys, pasitaiko ir ganėtinai konkrečių atsakymų, bet dažniau aptinku kokią tolimesnę giminystę arba klaustuku tapusį „bendrą vardiklį“, raginantį stabtelėti, pamąstyti. Kodėl be mano valios ranka tą, o ne kitą knygą ištraukė, atvertė? „Pasiskaityk.“ Ir tekstas primena tai, apie ką neseniai galvojau arba kalbėjau. O štai pavyzdys „iš kitos lentynos“. 2009 m. vasarą bičiulis iš Poznanės padovanojo pokalbių su Leszeku Kołakowskiu antrąjį tomą (pirmąjį gal prieš pusmetį buvau perskaitęs). Ir vos spėjęs įsitraukti į intriguojančių temų tęsinį per radiją išgirstu, jog šis pasaulinio masto filosofas ką tik mirė.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-14_nr._3585_DSCF7722.JPG

Gal „gretimoje lentynoje“ derėtų atsirasti mudviejų su Algiu Ambrazu šnekoms apie didžiules ir įvairiai aiškinamas, pianistų koncertuose itin retai išgirstamas Beethoveno „33 variacijas Diabelli valso tema“. Jų autorius tuo metu fortepijonui nedaug berašė ir, nors buvo bemaž visai apkurtęs, kiekvienu vėlyvuoju opusu atverdavo naujų gairių ateities muzikai. Bet juk nebeži­nau, ar šią mintį galiu laikyti sava, ar ją aptikau sklaidydamas kažkurią rankos man pakištą knygą. Taip, Beethovenas jau rašė ateičiai, nes bent kiek susipažinusiam su vėlyvąja jo kūryba sunku atrasti saitų su anuomet skambėjusia muzika. Kartais pagalvoju, jog ir jo kurtumas prisidėjo laisvinant genijaus vaizduotę iš aplinkos poveikio.

„Tad Nidoj susitiksim?“ – „Būtinai.“ Ir jau po pirmojo koncerto pasidžiaugėm Onutės Narbutaitės ką tik parašytu kūriniu fortepijonui „Tuštumoje“, o Algis dar pasigyrė prieš kelias valandas girdėjęs ir jo repeticiją. Pagalvojau, jog be bažnytėlę perpildžiusios publikos Sergejaus Okruškos magija, įsiskverbiant į autorės tekstą ir nestokojant jam palankių savų vizijų, galėjo būti dar paveikesnė. Kitą vakarą – Algio paauglystės laikų fortepijono mokytojos Aldonos Lipčiūtės asmenybei itin artimas Césaro Francko ciklas „Preliudas, choralas ir fuga“, kurį skambindama Aldona tarsi žvelgdavo į aušros spindulio kalbinamą snieguotą viršūnę, o Andriui Žlabiui tie patys garsai virpulingai priartino jos švytėjimą artėjant sutemoms. Taip, Algio pasitikti jau žengė Slėpiningoji Naktis, bet Andrius to juk nežinojo... Gal tą vakarą jis irgi atvertė atsitiktinai iš lentynos paimtą knygą? Klausimas, kuris išlieka, bet išdygsta dar vienas –­ apie šios mokytojos Algiui paskolintą Oskaro Milašiaus poezijos prancūzų kalba knygą, kurią pats jos etažerėje susirado ir po daugelio metų puikiai aprašė mįslingas to fakto pasekmes (Algirdas Ambrazas. „Gėlės ant Milašiaus kapo“, Krantai, 1989, Nr. 3).

Ir štai įpusėjęs rašinį, kuriame citavau prancūzų rašytojo Michelio Butoro mintis apie Beethoveno „33 variacijas Diabelli valso tema“, perskaitau žinią apie jo mirtį rugpjūčio 24 dieną. O juk prieš trylika metų versdamas Vytauto Bacevičiaus laiškus (viename jų apie M. Butorą jis rėžia taip, tarsi prastesnio autoriaus nebūtų skaitęs) galvojau, kad šio rašytojo tarp gyvųjų nebėra. Beje, V. Bacevičių domino įvairūs keisti reiškiniai, jų dar prieškario Kaune pažerdavo pasakodamas būtas ir nebūtas istorijas Konrado kavinėje. Šalia jų mano nepaaiškinamos patirtys – smulkmė.

Banalūs rytiniai pasivaikščiojimai po Žvėryną, naudojantis stebėtinai užsibuvusia vasaros šiluma. Ties Kęstučio ir Treniotos sankryža vėl, kaip ir pernai, iškilo „instaliacija viešoje erdvėje“: kriauklė, vamzdžiai, apverstas matracas, fotelis, dėžės, aibė neįvardijamų smulkmių. Prieš metus smaginausi rašinėdamas į savivaldybę ir, gavęs virtinę su „instaliacija“ menkai susijusių atsakymų, nukreipiau juos į lietrytį. Žadėjau dar ir nuotrauką, bet man paaiškino, jog tam yra profesionalų. Krūvos bemat nebeliko, bet po metų ten ir vėl „kūrybai palanki erdvė“ įkvėpė panašų rezultatą. Vėl rašinėju, skaitinėju atsakymus, o jie –­ lyg laiko dvasią atspindinčios instaliacijos. Kad ir tokia: „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Teritorijų tvarkymo poskyrio Vyriausiasis specialistas (vardas, pavardė, telefonas)“. Ne, gal nevertėjo imtis žygių prieš nepalyginant raiškesnę kūrybą ties Treniotos gatve, tik kaip juos beatšaukti? O vieną rytą pamatęs fotelyje patogiai sėdintį ir ryto šiluma besidžiaugiantį pusamžį vyriškį, suvokiau – kūrinys jau užbaigtas. Bet tobulumui ribų nėra, nes kitą rytą šis instaliacijos komponentas jau skaitė knygą taip humanizuodamas ir visą kompoziciją. Taškas. Po poros dienų išdrįsau prieiti ir pasiteirauti, koks tekstas jį taip įtraukė. Užlenkia skaitytą puslapį, paduoda man knygą. Autorius –­ Timas Powersas, pavadinimas – „Vakarų širdis“. Perskaitau, jog originalas vadinasi „The Drawing of the Dark“. Paklausiu, ką jis mano apie tokį pervadinimą. Jo nuomone, to daryti nereikėję, nes lietuviškos antraštės prasmė su knyga neturinti nieko bendra. O knygoje istoriniai faktai supinti su fantastika, skaityti įdomu, tik sunkoka tikrovę atskirti nuo išgalvotų dalykų. Reikėtų labiau išmanyti istoriją, nes čia kalbama ir apie kovas su Vieną apgulusiais turkais. Seni laikai, taip... Grąžinu knygą, atsisveikindamas jos skaitytojas atsistojęs paspaudžia man ranką. Kitais rytais vienas kitam iš tolo pamojam, o sykį jis delną pakreipė dar ir švelniai šildančios saulės pusėn – suprask, kuo čia ne kurortas. Ir kai tos kitos, biurokratinės instaliacijos „komponentas“ man paskambino pranešti, kad nežinąs, kada krūva bus pašalinta, nes netikėtai mirė tą padaryti įpareigotos įmonės vairuotojas, manau nutuokiate, ką tada pagalvojau...

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-14_nr._3585_2016-10-14_nr._3585_virselis.jpg

2016-10-14 nr. 3585

|
Nuotrauka iš MIC archyvoDalius Naujokaitis-Naujo: „Neprisirišu prie jokių garsų“
pokalbiai / lietuviški Niujorko portretai


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVI)
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Nuotrauka iš Weizmanno instituto archyvoAnatolij Burštein. Komunizmas
publicistika / Tomo More’o „Utopijai“ – 500


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai