Arūnas Spraunius. Normalumo triumfas (primo)

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Jau žinome, kad šiųmetė Nobelio literatūros premija skirta Bobui Dylanui už naujos poetinės raiškos Amerikos dainavimo tradicijoje sukūrimą. Pats B. Dylanas visada tvirtino, jog vienas labiausiai jo gerbiamų poetų, kuriuo jis norįs sekti, yra simbolistas Arthuras Rimbaud. Ir dainininko dainų tekstai primena ganėtinai tradicinius poetų simbolistų kūrinius. Tiesa, A. Rimbaud buvo kategoriškas dekadentas, ir čia turime neatitikimą – B. Dylano kūriniai darė didelę įtaką 7 dešimtmečio pilietinių teisių judėjimui.

Priekabūs nurodytų, jog tai ne vienintelis neatitikimas, bet vargu ar beverta narstyti sprendimo motyvus, aplinkybes, reakcijas, kai visos įmanomos interpretacijos seniausiai, t. y. kitą dieną po žinios paskelbimo, ištransliuotos ir jau pamirštos. Tebus ši nominacija pretekstas tekstų diptichui apie normalumo bei standartizacijos visapusišką naudą.

Lažybų bendrovė „Ladbrokes“ spėjo, kad didžiausią galimybę laimėti Nobelio literatūros premiją turėjo racionalusis japonas Harukis Murakamis arba siras Adonis, savo kūryba kurstantis diskusijas apie islamą. Kalbėta ir apie „standartinius“ poetus – juos Nobelio premijos komitetas nuo 1995-ųjų buvo įvertinęs tik tris kartus. Kaip matome, „Ladbrokes“ susivarė.

Iškart po nominacijos paskelbimo dienraščio „Svenska Dagbladet“ literatūrinė redaktorė Madelaine Levy viešai pasvarstė, kad į kitą Nobelio premiją už literatūrą galėtų pretenduoti, tarkime, Beyoncé, kuri yra ne tik ritmenbliuzo atlikėja, aktorė, bet ir dainų tekstų autorė. Jos kolegė, literatūros kritikė iš to paties dienraščio Viola Bao (kažkokie „ne tokie“ tie švedai – viename dienraštyje laiko net dvi literatūrą kuruojančias žurnalistes) į žinią sureagavo nurodydama, jog, jos nuomone, pasirinkimas buvo populistinis ir nerimtas. Norvegų „Aftonbladet“ kultūros redaktorė Åsa Lindborg pritarė: „Nenoriu, kad Akademija būtų populiari liaudyje.“

Palaimingoje žanro grynumo epochoje Nobelio premija buvo skiriama vadinamosios aukštosios, sunkiai pasiekiamos kultūros faktams, o dabar valdo egalitaristinė dauguma, kurios motyvai nebūtinai atitinka demokratijos reikalavimą.

Rinkodaros požiūriu reakcija į šiųmetę Nobelio literatūros nominaciją labai tinkama, priešinga reikalų padėtis reikštų besąlygišką Nobelio premijos komiteto nesėkmę. Gerai, kai viskas prog­nozuojama –­ spalio 13-ąją globaliame naujienų takelyje žinia apie literatūros nobelistą bei globaliai ir lokaliai spėjusius premiją pakomentuoti literatus savo nišą gavo, kad jau kitą dieną būtų nuosekliai išstumta kitų žinių. Reikalai nelaukia.

Nobelio premijos komiteto sprendimu suteiktas oficialus statusas tam, kas kažkada laikyta kontrkultūra, ir jos simboliu buvo B. Dylanas. Joks rokeris ar poetas nebegalės gvieštis protesto laurų, nes tai dabar – oficiali klasika. Kontrkultūra sunorminta, jai suteiktas prekės ženklas, Nobelio premijos komitetas darbą spėjo atlikti laiku – tempo epochoje bet kokia klasika jei dar netapo, tai turi siekti tapti masine.

Dievoieška, savęs priešpriešinimas bet kokiai sistemai, posūkis į masinę arba, priešingai, kamerinę lyriką... Logiška, kad nueinamas kažkoks gyvenimo kelias, nes nėra kitos išeities, kaip tik gyventi. O štai dividendai – visada loterija. B. Dylanas spėjo pelnyti 11 „Grammy“ apdovanojimų, „Oskarą“ ir Pulitzerio premiją už poeziją 2008-aisiais.

Giesmė – ne apie žanro grynumą, o apie reprezentacijų nenuspėjamą žaismą, šokius aplink publikos poreikius. Pirmiausia ateina į galvą Tomas Waitsas, Jimas Jarmushas, Charlesas Bukowski ir Andy Warholas bei Jonas Mekas kaip hipotetiniai pirmų trijų kuratoriai. Pirmasis sugebėjo užgyventi apie 600 mln. JAV dolerių, J. Mekas visą gyvenimą kantriai rinktą Fluxus pradininko Jono Mačiūno darbų kolekciją galų gale Vilniui pardavė už 12,9 mln. tuomečių litų.

Šiuo atveju įdomiau nebent tai, apie ką paspėliojo Bergeno universiteto literatūros profesorius, knygą apie B. Dylaną parašęs Gisle Selnesas: dainininkas pelnė tiek visokių premijų, kad Nobelis jam nereikalingas, kaip ir Nobelio literatūros premijai nereikalingas B. Dylanas. Todėl įdomu, vyks jis į Stokholmą jos atsiimti ar ne.

Šiųmetė Nobelio literatūros premija – normalus kompromisas, rinkodara pasivijo jos komiteto akademikus (šie per daug ir nebėgo – kokia prasmė priešintis reikliai norminančiai pagrindinei srovei). Nobelio komiteto akademikai ne pirmi ir tikrai ne paskutiniai. Čia kompozicinis ratas logiškai užsisklendžia. Tiksliau, užsisklendė kitą dieną po žinios paskelbimo.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai