Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Viktorija Daujotytė. Verta šnekėti apie poeziją

b_200_309_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-21_nr._3586_Viename.jpg

Aidas Marčėnas. „Viename“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Jau ne recenzija, jau praėjęs knygos karštasis laikas. Bet vėl ruduo, ir Aido Marčėno „Viename“ – lyg pas­kutiniai žiogai prieš šalnas – čirpia, kalbina.

Imi ir pagalvoji kartais – kaip gyvena poetas, jei dar ir tarnybos neturi, nevaikšto į darbą, jei viskas sukasi apie žodžius, žodžius, žodžius. Net ir kai eina ratais kokiu pamėgtu taku, senamiesčiu, pačiu miesto pakraščiu, pro bažnyčias senas, per Rasas, kur taip dosniai krinta rudenio lapai. Kaip sąmonė ir atlaiko tą nuolatinį kalbos slėgį. Kaip reikia ištylėti, kaip išsilaikyti tyloje, juk eilėraščių negali būti daug; na, pratrūksta kartais, bet juk ir už tai reikės atitylėti. Kai poetas tyli, šnekėti (gal – kalbėti) reikia mums, tiems, kurie vis dar skaito poeziją. Kol dar poetų turime, o dar tikrai, skaityti reikia. Ir kalbėti, ir kalbėtis reikia, kad būtų palaikoma poetų tylos ir skaitytojų kalbinio triukšmo (bent triukšmelio) pusiausvyra. Poetai to triukšmelio klausosi, nors ir patys sau nenori prisipažinti, jog svarbu, kad nori kažką išgirsti. O gal ir ne. Gal yra kitaip. Viskam savas laikas, / viskam sava priežastis, – frazė iš Marčėno eilėraščio „Būtų gera žinoti“. Lyg ataidi iš Algimanto Baltakio „Strazdiškio elegijų“: kaip gera žinoti. Nedaug – tik trupinį, kurį tau duoda prigimtos, pažįstamos vietos: išsirpo žemuogė, prinoko riešutas, pragydo paukštis. Marčėnas yra iš pririštųjų, prisirišusiųjų, augintas ir savo vietos. Vieta nei kaimo, nei miesto, kaip vis dar bandome skirstyti, vieta –­ tavo, jei ją turi. Tai gal vieta vis dar užpildo ir tuštumas, kurių poetai negali nejausti, ypač tada, kai kalbėjimas išsitęsia ir jau pats savęs nebeapima. Už ką visa tai? – klausimas iš eilėraščio „Vis apie save“. O apie ką daugiau? Nėra kito kelio, jei ir sukiesi vis apie tą patį tašką. Kalba neatsiskiria nei nuo kalbančiojo, nei nuo gamtos, kad ir kokia miestiška būtų (ar tik atrodytų) poezija. Ir miestai minta žolės, medžių, gyvių kūnais, vandeniu tuo pačiu užsigeria. Žmogiškumo nedaug, ir jis trapus.

Marčėno knygoje „Viename“ įdomu tai, kas beveik nepastebima. Lygiai gera ar lygiai negera žinoti ir nežinoti, būti ir nebūti. Žaidimas dideliais dydžiais poe­zijoj greit baigiasi. Poezijai reikia nepastebimybių. Donaldas Kajokas jų turi. Turi ir Marčėnas. O kad tos nepastebimybės imtų veikti, poezijai reikia kalbinės terpės, ne tik filosofijos, bet ir galėjimo paplepėti apie ją. Tuščio šnekėjimo (jei net plepėjimo) elegancija. Tik paliesti, paminėti (vardą, ženklą), tik pacituoti (eilutę, mintį), tik užsiminti, bet jau žinoma apie ką, jau nuvinguriavo bend­ro žinojimo (ir nežinojimo) žaltvykslė. Ruduo. Ir žiogas. Taško elegancija. Sustabdo pavadindama eilėraštį. Ir tuoj pat leidžia eiti. Ruduo. Ir žiogas, / kurio šiąnakt, per šalną, neliks. Tokio eilėraščio gali užtekti, nes Marčėnui daug kartų yra ir užtekę. Ir ne tik haiku. Marčėnas skiemenis skaičiuoja kitaip –­ neskaičiuodamas; kai pasiseka, jų savaime yra tiek, kiek reikia. Tas žiogiškas nežinojimas eilėraščio pabaigoje, taip, kas rudenį jis paskutinis, paskutinis visiems, kas su žiogu prieš šalną dar pasikalba. Bet be poetų pasikalbėti su žiogu lyg daugiau ir nėra kam.

– Ko laukia poetas?

– Kad būtų ištarta – gerai, geras tas eilėraštis, kur kalbiesi su žiogu.

– Gera ir knyga; gal ir tikrai viskas viename.

– Visa kita, ką apie poeziją šnekam, tik mums patiems.

– Ar yra naujų kalbėjimo būdų?

– Gal ne, lyg ir nieko atskiro nuo tavęs, nuo tavo žiogo.

– Nieko, ko neturi pats, iš nieko ir negausi.

– Kas gali poetą paguosti nevilties valandą?

– Žodžiai: „Išsigelbėsi, esi talentingas.“

Toks subendrintas ir menamas (vadinasi, niekada neįvykęs) pokalbis apie poetą ir poeziją iškilęs skaitant Marčėną. Apie poeziją galima kalbėtis tik su poezija. O tai tas pat, kas ir su žiogu. Pačiam Marčėnui gal ir tesvarbu išgirsti, kad jo knyga trumpu, bet konceptualiu pavadinimu „Viename“ yra gera poezijos knyga. Visi kiti šnekėjimai – ne poe­tams; kartais jie taip ir pasako.

Neverta šnekėt apie poeziją – tokia ir eilėraščio „Pamėginkim dar kartą“ pradžia. Atskira eilutė. Ir atskiras, savarankiškas sakinys. Pasakymas, su kuriuo galima ir nesiginčyti. Ką bepasakytume apie poeziją, bus dėvėta (jei prisiminsime Marčėno eilėraščių knygą „Dėvėti“, parašytą prieš 15 metų). Tik poezijai lemta pirmeivystė, kiekvienas, bandantis apie ją kalbėti ar šnekėti, eina paskui kartodamas dėvėtus ar bent padėvėtus žodžius. Ir turi taip eiti, eiti iš paskos nesistengdamas eilėraščiui užbėgti už akių. Jauna literatūros kritika poetus šio ir to pamoko. Kuo daugiau pamokymų girdime, tuo mažiau jais tikime. Poetai žino geriau, kaip bežiūrėsi, gal todėl ir žinojimu-nežinojimu vis pažaidžia. Menka išlyga – tik poetai, tik poezija, o ne geometrine progresija besidauginantys eilėraščiai. Taip, ir geroje poezijos knygoje yra menkesnių eiliavimų, bet juk lemia ne jie. Neįmanoma sudaryti knygos vien iš gerų eilėraščių. Ir poetai tai žino. Knygai būtinai reikia ašies, kurią įtvirtina geri eilėraščiai, bet reikia ir lyg kokių būsenų, išgyvenimų, to, kas asmeniška, ženklinimų. Tarp asmeniška ir meniška yra sunkiai nusakomas ryšys: eilėraščiui reikia, kad tam, kuris jį rašo, jo reikėtų. Net tada, kai rašoma lyg ir atsainiai, laikantis distancijos. Kai net ne eilėraštį, o tik eilėraštuką. Eilėraštukais Marčėnas kartais gana sėkmingai distanciją pažymi, o kažkuriuo kampu susitinka ir Kajoką – bendroje nediduko kelionėje. Kas asmeniška, meniškame eilėraštyje subendrėja, – tai poetikos abėcėlė. Kita vertus, tas meniškumo lygis, kurį poetui pasiseka pasiekti, juk lieka asmeniškas –­ neperimamas, nepakartojamas. Kad ir „Autobiografija“. Trys štrichai, trys linijos, o kiek Lietuvos. Ir kiek vilties, kad Lietuva liks Lietuvoje:

Vienas senelis –
Amerikoje,

Sibire – kitas
senelis,

aš – tikiuosi –
senelis – Lietuvoje.
p. 35

Toks eilėraštis Marčėno poezijos pasauliuose gali būti suvoktas kaip kitas, netgi kaip priešprieša sonetui ar keliaplaniam lyriniam ciklui. Tai sunkus eilėraščio tipas, nors atrodo lengvas. Tokiam eilėraščiui reikia lyg iš paties gyvenimo nuklausytos pirminės konstrukcijos, įspėjimo to, kas vyksta, kodo, kuriuo reiškinys lyg atkoduojamas, jo tiesiogiai neaiškinant. Šiame kelyje neapeinama ir „Ukraina“:

Skauda? Turi skaudėti,

kai gimsta Europai
tauta –
jau turbūt paskutinė –

senatvėje tokioje.
p. 30

Meistriška sulydyti mitinę moterišką Europos savastį ir politinę dramą, išėjusią į pasaulio avansceną. Išlaikyti distanciją. Moralinę poziciją. Lakonizmą. Neužmiršti instrumentacijos. Kad eilėraštis, neužmiršti. Bet dar svarbiau – neužmiršti gyvenimo, matyti. Tad galėti eilėraštį su „sudėtinga numeracija“ („Pasaulio pabaiga Nr. 20140824“) pabaigti vaizdu, kuris poezija virsta žvilgsnyje, eilėraščiu dar iki eilėraščio: Nuogut nuogutėlė verkia mergaitė maža. // Pilvuką jai skauda, o pasakyti nemoka. Gali būti toks atskiras eilėraštukas: kad mergaitė, kad maža ir kad jai, mažai, jau skauda pilvuką, kad nemoka to pasakyti ir gal nemokės, bet juk turi būti kas mato ir kas pasako.

Knygos „Viename“ eilėraščiai atrodo pakitę, lyg priartėjusios pasakojimo galimybės, jei varžybų su beletristika ir atsisakoma („Persėdant“). Iš prigimties augališkai šakningas ir lapingas (metaforingas), Marčėno eilėraštis apskabomas, apgenimas, pasunkinama sintaksės našta. Keičiant kalbėjimo formas, vis iš naujo apie eilėraščių rašymo galimybes pasiklausiama poezijos. Poezija pati apsisprendžia, jei ir nuolat apsimeta nežinanti, ar ji yra ir kas ji yra. Toks ir tėra žinojimo kelias – iš nežinojimo, ir Marčėnas jį nuolat prisimena, netgi užsimaukšlindamas seno agnostiko kaukę („Nebedvejok“). Pirmosios eilutės tezė Neverta šnekėti apie poeziją suminkštinama pabaigos ištartimi: Bet pamėginkim dar kartą. Tad eilėraštis įtvirtina ne pradžią, o pabaigą, tikrai vykusiai išplėtotą:

Bet pamėginkim dar kartą.
Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos –
kaip ir mūsų gyvybių – esmė.
p. 69

Nesiseka žmonijai sukurti tobulo savo pasaulio, bet juk vis bandoma: dar kartą ir dar kartą. Todėl ir rašomi eilėraščiai, ir kol jie rašomi, kalbai ir žmogui kiek ramiau. Lyg žinotum, kad kažkas budi, budi vis pasiklausdamas: tai žodžio, tai žiogo, ir kartais sulaukdamas kokio laikino atsakymo. Kalba, kuria nebekuriama poezija, ima tuštėti iš vidaus, praranda savo vidines formas, slaptuosius žodžių junglumus. Gal ir todėl poezija yra amžinoji savo pačios tema; geras, bent jau pasisekęs eilėraštis yra ir grįžimas prie poezijos esmės klausimų. Eilėraščių, kuriais poezija sugrąžinama prie savęs pačios, ir knygoje „Viename“ tikrai nemažai („Apie žydinčias alyvas“, „Radybos“, „Priminimas“, „Mano sujauktoje smegeninėje“, „Jaunesniam“, „Kaštonai (2)“, „Liepoms žydint“, „Iš simbiozių“, „Nedidukas konfliktas“). Tiesą sakant, visi geriausi yra ir apie poeziją, nes iš jos, jos pasišaukti. Labiau įstrigę, gal dėl aštriau įbrėžtos minties – „Radybos“, o ypač „Jaunesniam“ (paantraštėj – „Iš redaktoriaus pastabų“). Pirmoji dalis – ironiškoji: ką daryti, kad tavo eilės patiktų? Būti lygiam tarp lygių: tokiam pat poetui kaip tie, kurie galbūt skaitys ir kuriems reikia patikti. Ir antroji – žiauri ir teisinga, kiek apskritai ta teisybė prieinama, net jei suminkštinta:

vis dėlto atsargiai siūlau pamėginti kurti
poeziją; leisti poezijai įsikurti;
tapti poezijos įkurtam.
Niekam tai nepatiks.
p. 69

Blogiausia, kas gali ištikti poetą, norėti patikti. Geriausia –­ patikti to nesiekiant. Sunkiausia, bet ir viltingiausia: leisti poe­zijai įsikurti; tapti poezijos įkurtam. Atsargiai artinami žodžiai, buvę arti, bet nutolę: įsikurti, įkurti, kurti. Būti poezijos įkurtam, tapti jos įkaitu. Poezijos įkaitai nebegali pataikauti, tad ir lengvai patikti. Manipuliacijos, prievarta, prievartavimai naikina poeziją. Bet nesunaikina –­ didžiausi argumentai nesibaigiančioje Salomėjos Nėries byloje yra poetai. Jų yra svarbiausias balsas. Ir Marčėno –­ ne pirmą sykį. Eilėraščio „Apie žydinčias alyvas“ epigrafas: Manęs dar nebuvo –­ / Alyvos žydėjo. Bet jau kitas poetinio kalbėjimo būdas – arčiau prozinio (papasakoti pamėginsiu), išplėtoti šešiaeiliai, intonaciniai ir garsiniai sąlyčiai. Pasakojimas apie tai, kas asmeniška (pojūtiška), kas netgi banalu, bet iš ko išauga žmogaus dvasinės atramos, jei ir taip paprastai pasakytos – pasakytos iš pasakyto, bet atskirai prieito, patirto:

Apie didelę laimę gyventi,
suvokiant, kad gyveni.
Apie žydėjimą, kai manęs
dar nebuvo, ir žydėjimą,
kai manęs jau nebus.
p. 25

Tai aukšti dvasinės patirties taškai, tarsi iš žemai, iš pažemių, tarsi pasirodę iš banalaus alyvų žydėjimo. Iš tragedijos, kuri ištiko didžią lietuvių poetę. Ir iš kažko bendresnio, ko poezija negali apeiti. Sunkieji poetų likimai labiausiai persmelkia pačią poeziją, tad atsiliepia, virsta aidais. Tokio virpančio aidėjimo galią jau įgauna ir Sigitas Geda, poezijos gryninamas, apvalomas nuo apnašų. Iš tiesų, kas būtų „balsas be aido“?

Ta stiprioji knygos ašis, apie kurią jau užsiminta, – iš ko ji sudaryta? Iš neprimygtinio konceptualumo, teigiant gyvenimą kaip didžią vertybę, iš ironiškų prekybinės reklamos štampų (du už vieną, tad ir du viename) sukryžminimo su kažkuo, kas ataidi iš giliau; knygos skyrių variacijos – vienas viename, du viename, trys viename, trys keturi. Tokia poetinė matematika, bet ir toks poetinis reliatyvizmas, kai atsiliepia ir religinės dogmos ar bent vaizdiniai: vienas dviejuose, du viename, vienas trijuose, trys viename.

Lengva ištarti, lyg pakartojant pasakos formulę: Kartą pasaulyje viename („Kaštonai (2)“). Bet tą lengvą ištartį būtina apsunkinti, kad eilėraštis nenuslystų paviršiumi. Tai ir daroma. Apsunkinama ar bent papildoma ir scenos elementais. Marčėno poezija savaip sceniška, scena veikia ir tarsi poetinės biografijos dalis. Teatras apskritai budi lyrikoje, kaip ir lyrika teatre. Tyrinėtina, kiek teatro yra poezijoje, kiek teatrinių siužetų. Kokių stiprių teatro pasijų turėjo Jurgis Baltrušaitis ar Balys Sruoga.

Iš „Nediduko konflikto“ cituotinos poetinės frazės: Teatrui skirtas buvau, jam paaukotas praryti. / Bet poezija čiupo mane ir nusinešė. Per kalnus, klonius, upes. Viename arba tame, ką apibūdintume kaip lietuvių poezijos kūną, yra tas netikėtas, lyg ir nesavarankiškas, o ir Marčėnui savas sakinys „Per kalnus, klonius, upes“. Nuo XIX a. vidurio iki Maironio, nuo jo dabar ir iki Marčėno, tie kalnai, kloniai, upės aidi ir ataidi. Būti tradicijų kūne, būti ir ten, kur skaudžiausia, būti trims keturiems viename, lemta tik patiems talentingiausiems. Ir šitai suvokus jau galima skaityti eilėraštį „Balsai iš bibliotekos“. Adresas – Žemaitijos gatvėje keturi, Vilniaus geto bibliotekoje. Ištartis, kuri net kartojama, skamba kaip nepakartojama. Kaip ta, kuri negali likti neištarta:

literatūra, kuriai nebereikia
mirusių rašytojų, miršta,
..................................................
ir miršta tauta, kuriai nebereikia
gyvos literatūros. ...........
.....................................................
.....................................................
p. 120

Esame pasiekę situaciją, atrodo, kad jau esame, kai stipriausi dabarties poetai, laisvi ir savo asmeniškumais, ima justi įsipareigojimų savo kultūrai, tradicijai, kalbai. Įsipareigojimų savumui kitų akivaizdoje, tad ir kitiems. Ir tiems, kurių balsai girdimi Vilniaus geto bibliotekoje. Paskutinė eilutė aštriai sminga ir į mus pačius: čia, dabar, Žemaitijos gatvėje keturi, / Vilniaus geto bibliotekoje, // jidiš nuaidi gyviau, nei lietuvių.

Sudėtingose poetinėse struktūrose gerai veikia lyg kokie perkirtimai – grafiniai modeliavimai („Asilėlis prie šaltinio“) arba tiesiog sielos skaidrumo akimirka, kai įmanu ištarti: Sveikas, jazmine. Šiemet / Anksti praregėjai. Poezijoje šitos atakimo akimirkos turi išlikti, turi išlikti pirminis lyrinis augališkumas, gyvybės ritmas – įkvėpti ir iškvėpti.

Knygos „Viename“ prasminę ašį galiausiai išryškina „Albos“ – netikėtas itin intymaus žanro (trubadūrų ryto dainos, atsisveikinimo su mylimąja švintant, šviesėjant, jai dėkojant) išplėtojimas iki bendresnių motyvų, labiau pasakojant, negu lyriškai atsiveriant, šešiaeilius posmus derinant su mažesnės apimties struktūromis, išnaudojant perkėlimų jungtis. Lyg sumuojama poetinė patirtis, bet tas, kuris apibendrina, žvelgia lyg iš kitur, iš aukščiau, žino daugiau negu tas, kuris rašo ir kuris skaito. Dėmesys išlaikomas pagrindiniame take, pažymėtame dėkingumo gyvenimui, pakantumo, supratingumo („Alba gyvenimui“). Dėkingumo gyvenimui, kuris, gelbėdamas mus, paskiria mums karčią poeziją / nuo bailumo ir ištižimo. Dėkingumas gyvenimui yra aukščiausia dvasinės patirties forma, retai tepasiekiama. „Alba laikui“ lyg suveda į vienį (į vieną viename) rinkinyje stipriai veikiančią laiko temą: nes niekad / nebuvo taip, jog būčiau tavęs / neturėjęs ir niekad nebuvo taip, // kad ir tu neturėtum manęs. Stipriausia – „Alba meilei“, ji juk ir arčiausia savo pirmavaizdžio. Ir apimtis jos yra tokia, kokios ir reikia, pati sau pakankama; „Alba laikui“ gal kiek per ilgai neranda tikslaus pabaigos taško. Pasisekusi ir „Alba kvailybei“, išnirusi lyg netikėtoj Erazmo Roterdamiečio paradoksų šviesoj.

Iš tiesų – gal ir neverta šnekėti apie poeziją, nes reikia šnekėti apie tai, kas svarbiausia, apie gyvenimą, dėkingumą, meilę, atmintį. Bet tik poezija suteikia būtinąjį kalbėjimo atvirumą, kalbėjimo iš to, kaip buvo ir kaip galbūt buvo nebuvo. Taip, atsimename ne tai, kas buvo, o ką atsimename buvus. Atminties nevaldome, atmintis mus valdo.

Galvojant apie „Viename“, bet ir apie kitas per pastaruosius dvejus ar trejus metus išėjusias geras lietuvių poezijos knygas, galima sakyti, kad gyvename talentingos lietuvių poe­zijos laiku.

Tad turėtume dar išsigelbėti.
Jeigu kas.

Komentarai  

 
#2 Čiričiukma 2016-11-06 10:47
Jidiš visada buvo gyvesnė, čia, turbūt,
yra raštingumo klausimas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 ltntc 2016-11-01 07:09
na taip verta
bet reikėtų ne tik šnekėti
o ir įsisąmoninti vieną kartą
ir visiems laikams

kuo šnekėjimas nuo epigonizmo skiriasi
būtų miela jeigu taip atsitiktų
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai