Vytautas Varanius. Apie žvėrynus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Unė Kaunaitė. „Laiškai Elzei“. – V.: „Alma littera“, 2016.

Premijų medžiotojai neretai parašo knygelių kokiomis nors socialiai aktualiomis temomis. Gauna premiją, džiaugiasi, čepsi. Svarbiausia virkdyti – geriausiai tai pavyksta rašant apie holokaustus ir emigracijas, na, gal dar apie posovietinį neįgalumą. Parašytų ir apie pabėgėlius – naujos temos, naujos premijos... Tik kad tie neatvažiuoja.

b_200_317_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-21_nr._3586_kaunaite.png

Prieš akis turime kiek kitokį atvejį –­ naują jaunimo rašytojos Unės Kaunaitės knygą „Laiškai Elzei“. Vėlgi –­ tai labai socialus kūrinys, kuriame dominuoja nūdienos jaunuomenei aktualios temos: patyčios, susvetimėjimas šeimoje ir – o kaip be jos? – emigracija. Žinoma, šypsausi tik pro ūsą, nes visai nenoriu pasišaipyti iš Unės romano. Gal tik šiaip liūdna, nes literatūra problemos kaip ir neišsprendžia, o duobė gili ir vis gilėja. Ateityje turėtų pasirodyti romanų apie grupelę legendomis apipintoje Lietuvos žemėje gyvenančių lietuvių, kurie niekur nenori emigruoti ir pasilieka kovoti su vis lėtėjančiais baltais europiniais vėjo malūnais ir kraujo raudonumo spalvos meškomis. (Mintyse iššoka debesėlis su besišypsančiais stumbrais.)

Visai nejuokinga, nes, kitaip nei premijų medžiotojai, Unė bando rašyti nuoširdžiai. Šio kūrinio stiprybė yra paprastumas, gebėjimas apie dosniai jau aptartas problemas kalbėti naujai ir per daug nevyniojant į vatą, be didelės dramos. Čia nerasime daug kraujo, nėra nei vampyrų, gyvų numirėlių, nei sostų ar karų. Nėra ir Hario Poterio, nors, girdėjau, Unei jis labai patinka.

Dėl gvildenamų patyčių bei emigracijos temų romaną „Laiškai Elzei“ galima priskirti problemų prozos žanrui. Iš tiesų labai keista knygą vadinti romanu, kadangi jo forma nėra tokia jau kasdienė –­ tai laiškų romanas. Tačiau šie laiškai neišsiunčiami – juos dienoraščio principu „į stalčių“ rašo pagrindiniai knygos veikėjai, aštuntokai Gabija ir Šarūnas. Toks išsirašymo fenomenas sufleruoja vieną pagrindinių motyvų – vienatvę. Rašoma paslapčiomis, kai niekas nemato, laiškai slepiami, juose išliejama tai, ko nepavyksta išsakyti garsiai, dėl ko labiausiai skauda.

Skauda būti kitokiam. Šarūnas yra puiki deviacijos teorijos iliustracija, atspindinti mūsų visuomenės požiūrį. Nuvertei gėlę, gavai prastesnį pažymį –­ tu blogas, blogesnis už kitus. Dabar stok į gėdos kampą. Vienintelė mokyklos psichologė pasidomi, kas nervina paauglį, o mokytojai tik lipdo etiketes. Ir kas gi jį čia nervina? Turi rankas, kojas, pavalgęs, aprengtas, pinigų atsiųsta –­ kas negerai?

Šarūnas norėtų turėti „normalią“ šeimą, norėtų, jog mama su tėvu grįžtų iš Anglijos. Vilniuje jis gyvena su močiute, kuri, kad ir kaip stengtųsi, tėvų pakeisti negali. Akivaizdi šeimos autoritetų stoka verčia vaikiną išgyventi nežinią, dėl kurios jaučiasi lyg lytis, kuri arba užstrigs kokiame nors upės posūkyje ir ištirps belaukdama, arba išplauks į jūrą (p. 62). Be savo moralinių kelrodžių, Šarūnas blaškosi, klysta, lieja apmaudą ir pyktį kur pakliuvo. Su tėvais (daugiausia su motina) jis bendrauja per skaipą. Nuoširdaus, tikro bendravimo trūkumas stumia jaunuolį tolyn nuo artimųjų. Jie nesidomi juo, jis – jais. Užuovėją randa įstojęs į gaują, tačiau ir ši ilgainiui pasirodo esanti ne ta vieta, kurioje jis norėtų būti. Taip vėl grįžtama į savo kokoną.

O kas negerai Gabijai, kuri turi „Samsung Galaxy S5“? Priešingai nei Šarūnas, Gabija gyvena su tėvais, tačiau jiems ji tėra nieko nesuprantantis, nesubrendęs vaikas, su kuriuo neverta net leistis į diskusijas. Mergaitei pikta, kad negauna „iPhone’o“ – nes visi klasėje turi. Sunku būti kitokiai. Dar Gabiją skaudina patyčios. Unės knygoje patyčios egzistuoja tarsi parazitinis augalas, kuris išdygsta ir laistomas pamažu išsikeroja, užkrečia kitus. Patyčios yra kasdienybė, išlikimo faktorius. Mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų ir nekaltų čia beveik nėra. Visada ieškoma silpnesnių, ieškoma ant ko išsilieti, parodyti galią, įgauti kitų „pagarbą“, atstumti patyčias nuo savęs.

Gabija nėra tipiška auka, kurią visi be perstojo kankina, ji veikiau stebėtoja, kuriai skaudu, jog patyčios apskritai egzistuoja: Elze, kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia (p. 21). Nors, aišku, jai ir pačiai kartais sunku apsispręsti, kurią pusę – kvepiančiųjų ar stipresniųjų – pasirinkti. Gabija daug jautresnė, emocionalesnė nei Šarūnas. Ji vengia konfliktų, nesugeba apsiginti ir dėl to save menkina. Turbūt ji ir susižavi Šarūnu, nes šis visad pasako, ką galvoja. Todėl, kad jis irgi vienas? Tačiau, kai Šarūnas sumuša klasioką Albiną, ji nesikiša, negina Albino, nors anksčiau su juo bendravo. Toks Gabijos charakteris atspindi visuomenėje tvyrantį pasyvumą, prisitaikymą bei apatiją, kai, užuot padėjus kitam, bijoma susitepti marškinius. Atgal į kokoną.

Baimė ir apatija yra vienos didžiausių susvetimėjimo priežasčių. Unė romanu bando šią problemą parodyti. Ir todėl visai ne patyčios yra pagrindinė kūrinio tema, ir ne emigracija. Tai tik šalutiniai produktai. Knyga, gal to autorei ir nesiekiant, sujudina gelminį pūlinį, atkreipia mūsų dėmesį į pamatinę – nesusikalbėjimo – problemą. Juk visi negalavimai dažniausiai ir gimsta iš nesugebėjimo kalbėti(s). Neturėdami kam pasipasakoti, Šarūnas ir Gabija ima rašyti laiškus Elzei. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis vienumoje jie pasidalija išgyvenimais, mėgina užmegzti ryšį, nori būti išgirsti. Kaip įsiėdusioje dainoje „Smells Like Teen Spirit“ Cobainas rėkia: With the lights out, it’s less dangerous / Here we are now, entertain us. Tik labai gaila, kad tie laiškai ir riksmas niekur nenukeliauja.

William Golding. „Musių valdovas“. Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Dantaitė. – V.: „Alma littera“, 2016.

Istorija parodė, kad žmonės nesikeičia; istorija įrodė, kad apie tai britai moka gerai parašyti. Williamo Goldingo kūryba idėjiškai artima George’ui Orwellui. Abu autoriai gilinasi į žmogaus moralės užkaborius, abu siekia parodyti žmogaus gyvuliškumą, jo laukinę prigimtį, žvėriškumą. Ir jiems tai puikiai pavyksta.

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-21_nr._3586_golding.jpg

„Musių valdovas“, parašytas 1954-ai­­siais, pasakoja apie berniukų grupę, patekusią į negyvenamą salą. Pasitelkus civilizacijos įskiepytus įrankius, sukuriamas mažos visuomenės modelis, kuris vystosi ir išsigimsta. Demokratinės valdžios simboliu tampa paplūdimyje rastas kiaukutas, simbolizuojantis balso teisę bei žodžio laisvę. Berniukai pasiskirsto vaidmenimis į darbo grupes: vieni stato pastogę, kiti medžioja, treti kūrena laužą. Laužo motyvas yra vienas svarbiausių – kaip ir kiaukutas, jis žymi ryšį su civilizacija, jo dūmais bandoma pasiųsti signalą praplaukiantiems laivams. Ugnis ir dūmai žymi ribą tarp gamtos ir kultūros, civilizacijos ir necivilizuotumo. O ši riba pasirodo esanti labai slidi.

Kiekvienam „aukso amžiui“ ilgainiui lemta išsivadėti. Iš pradžių berniukai, nusikratę suaugusiųjų, džiaugiasi laisve ir gyvenimu rojuje: Berniukų akys blizgėjo, lūpos buvo praviros, jie nesitvėrė džiaugsmu, mėgaudamiesi teise viską valdyti. Jie buvo laimingi – buvo draugai (p. 40). Jie raško vaisius, maudosi, žaidžia –­ tiesiog būna vaikais, gyvena išvien su gamta, jausdami pagarbą gyvybei. Tačiau ilgainiui nerūpestingi žaidimai perauga į skanduotę: Nudobk žvėrį! Perpjauk gerklę! Liek jo kraują! (p. 231) Išalkę medžiokliai nudobia šerną ir taip peržengia pagarbos gamtai ir gyvybei ribą. Pralietas kraujas pažadina žvėrį vaikų viduje.

Pamažu įsivyrauja neapykanta, baimė, noras dominuoti, įveikti silpnesniuosius. Berniukų būrys skyla į dvi stovyklas: laukinių ir civilizuotųjų. Pas­tariesiems atstovauja vadu pradžioje išrinktas Ralfas, kuriam svarbiausia kūrenti laužą – t. y. užmegzti kontaktą, palaikyti ryšį su civilizacija. Laukiniams priklauso Džekas ir jo medžiokliai (sulaukėję choristai) – jie atsisako paklusti Ralfui ir jo taisyklėms, saloje įsigalioja stipresniojo teisė, reikalai pradedami spręsti smurtu, kuris apakina, išstumia lauk žmogiškumą.

Svarbi čia ir kaukės idėja. Išsidažę veidus vaikai tampa laukiniais, po kauke nebelieka žmogaus, nebelieka taisyklių ir pagarbos. Save jie vadina gentimi – tai nurodo į primityvumą, regresą. Slėpdamiesi po kaukėmis laukiniai pasiduoda žvėriškumo instinktui – nekliudomi sąžinės ima žudyti. Humanistinius idealus keičia medžioklės stabas – ant kuolo pamauta šerno galva – ironiškai besišypsanti, simbolizuojanti nežabotą valdžią ir kraujo troškimą.

Paprastai šnekant, „Musių valdovas“ yra trumpas kursas „Kaip tapti žvėrimi?“ pradedantiesiems ir pažengusiesiems. Laukiniai įsisiautėję nužudo Saimoną –­ drovų vaikį, nemokantį sklandžiai reikšti minčių. Jis per silpnas išgyventi ten, kur dominuoja jėga. Apkūnus berniukas, pravarde Kriuksis, yra puikus patyčių objekto pavyzdys. Niekas taip ir nesužino jo tikrojo vardo. Nes juk niekam nepatinka protingi akiniuoti lašininiai, tiesa? Kiaukutas sudaužomas, demokratijos nebelieka, įsivyrauja betikslis chaosas.

Sunkiomis akimirkomis vaikai klausia: „Ką pasakytų suaugusieji?“

– Suaugusieji viską žino, – pasakė Kriuksis. – Jie ir tamsos nebijo. Susirinktų, pagertų arbatos, pasišnekučiuotų. Ir viskas būtų gerai.

– Ir salos neuždegtų. (p. 139)

Ironiška.

Akivaizdu, jog Nobelis Goldingui ne iš dangaus nukrito. Išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą rašytojas gerai žinojo, ką gali nežabota valdžia, ką gali žmoguje atgijęs žvėris. Musių valdovo akimis bei nejaukia šypsenėle jis įspėja: istorija kartojasi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai