Jūratė Visockaitė. Gelbėkite mūsų sielas!

„Karališko dydžio“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Karališko dydžio“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šio rudens „Sirenos“ šveicarų muzikiniu spektakliu „Karališko dydžio“ pasibaigė, o man tik prasidėjo. Galėjo prasidėti.

Šiandien iš žodžio „sirenos“ reikšmių teatro festivalio ideologijai rinkčiausi supertradicinę, labiausiai teatrinę, mitologinę su undinėmis ir Odisėju, kuris užlipdo jūrininkų ausis vašku, o pats prisiriša prie laivo stiebo.

Tarptautinis festivalis „Sirenos“ per 13 gyvavimo metų dažniau ir mieliau rinkosi aktualų gatvinį – perspėjantį sirenų įvaizdį. Ir šiemet meno vadovė Audra Žukaitytė patvirtino: „Mes esame žinios.“

Pastarųjų metų mūsų nacionalinis teatras vis labiau linksta į tas lrytines žinias. Jis nori būti madingas ir pelningas, ir signalinis, ir lankomas, ir popsinis, ir meniškas, ir komercinis, ir pranašingas, ir pirmaujantis. O juk mūzos (tiksliau, sirenos) apgaulingos – vis dažniau atrodo, kad per tą aikštės šurmulį prarandamas kažkoks prigimtinis teatro grūdas.

Žinoma, tas aikštės teatras egzistuoja. Tačiau, mano galva, šiandienę Lietuvą – suicidinę, girtuokliaujančią, susiskaldžiusią ir t. t. – nuolat murkdyti aktualijose nėra taip jau progresyvu ir sveika. Antplūdis šiuolaikinių užsienio pjesių, kažkokiais utilizavimo būdais nuleidžiamų čionai ir skelbiamų atradimais, ne gelbėja ir praplečia, o keistai sutrina teatrą. Teatrų ir festivalių meno vadovai neberanda išmintingų išeičių. Odisėjas neapsireiškia.

Bet gana patetikos – koks gi tas minėtas tobulas „šveicariškas laikrodis“? Itin paprastas. Įdomu tai, kad spektaklį sukūręs Ch. Marthaleris yra klasikinis muzikantas, obojininkas, matyt, ilgai grojo ir „išgrojo“ šito pastatymo idėją. „Muzika yra stipresnė už kalbą“, – teigia jis, ir mes neilgai valandai apsigyvename jo realizuotame sapne.

Žiūrovams ilgai renkantis, scenoje, viešbučio kambaryje, plačioje lovoje, jau miega herojus –­ žinoma, muzikantas, vėliau mums grosiantis fragmentus iš Bacho, Satie, Jacksono, liaudies dainų ir dainuškų, operų, gal net savo kūrybos. Dainų žodžiai vokiečių ir prancūzų kalbomis yra išverčiami mums švieslentėje: ir surimuoti, ir tarsi „Google“ vertėjo transleitinti, kvailai, bet rimtai skambantys, tokie, kaip ir priklauso sapnui. Dramą praktiškai kuria vien dainų tekstai (o, nobelis Bobui Dylanui!). Situacijos komizmas netirštinamas, juo nepiktnaudžiaujama ieškant kontakto su žiūrovu, atvirkščiai, jis verčiamas somnambulišku vaidinimu, išretinta ir priartinta egzistencija, absurdu ir poezija. Teatru.

Herojus ir sapno autorius, atsikėlęs iš lovos, sėda prie pianino, o jo pasąmonės ekrane, viešbučio kambaryje, jau matome lovą klojančią tvarkytoją, ne, ne, tiesiog vyrą ir moterį, kaip priklauso sapnui, lyg esančius kartu, lyg atskirai, ir, galbūt, vieno iš jų motiną ar tiesiog sapno praeivę. Iš tiesų čia nėra jokių pasąmonių, jokio gintarovarnizmo. Yra tik sapną išblaivinantis hiperrealizmas.

Tvarkingai apsivelkami ir nusivelkami drabužiai, vonios kambarys, spintos, jų užkaboriai, vaikščiojimai ratais ir jokio siaubo, karo ir sekso (sic!). Nes tobula muzikinė pasąmonė diktuoja turinį ir formą. Spektakliui akompanuojanti gyva muzika sufleruoja, iš kokio praėjusio gyvenimo epizodo čia ir dabar dublį suvaidinti: iš vaikystės, meilės, vienatvės, senatvės? Tuos vaikiškai nepamatuotus karališko dydžio norus. „Šerburo lietsargių“ melancholiją, nugesintas operines aistras, alkį, kabinant makaronus iš rankinuko, tuščią natų piupitrą...

Tačiau pas mus išreklamuota, anšlaginė „Sirenų“ kulminacija – tai K. War­likowskio „Varšuvos kabaretas“. Iki karališko dydžio išpūsta menininko perversija. Šis su tariamais fašizmo ir islamizmo ingredientais užmaišytas lenkiškas tortas – brangus ir puošnus, su gulbėm ir rožėm, su gausybe kalorijų ir ne itin maloniom pasekmėm kitą dieną. Po spektaklio premjeros prieš dvejus metus lenkų kritika rašė: „seksas religijos lygmenyje“, „penkių valandų orgazmas“, „isteriški klausimai“ (žr. vertimą p. 19). Tačiau „Sirenos“ išsirenka būtent šitą ekstremalų ir profesionaliai sukaltą teatrinį balastą.
SOS!

 

Komentarai  

 
#1 Arūnas 2016-10-27 13:05
Na, tikrai nebuvo taip blogai, kaip iš apžvalgos galima susidaryti vaizdą. Kokia bebūtų tema, bet Warlikowskis kietai surentęs spektaklį! Profesionalu. Šveicarų..., gi puikiausia miuziklinių štampų parodija. Ko ja nepasidžiaugus! ?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai