Waldemar Michalski. Iš kelionės į Rytus

Waldemaras Michalskis gimė 1938 m. Voluinės Vladimire (dabar Ukraina). Gyvena Liubline. Baigė Katalikiškojo universiteto polonistikos studijas. Debiutavo reportažais apie lenkų gyvenimą SSRS. Parašė nemažai knygų, daugiausia poezijos. Dirba literatūros žurnalo „Akcent“ redakcijoje.

 

Mano palyda tebuvo du beduinai,
viens ant akmens užšoka, kitas už rankos ima
padėti man stengias... ir taip ilgai keliavau...

Juliuszas Słowackis

 

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

 

1. Jafa

Naktį lyg sapnas Jafà
dykynėje – būt ir likti
išrinktosios genties menas
o naktį medžiai tai ne medžiai
namai – ne namai
lyg Jona išmesti
į jūros krantą – paliudyt
biblijos ir dabarčios
nepaklusniuosius irgi nemariuosius.
Varšuvos Rožių alėjos žydas lenkas
Antonis Słonimskis man sakė
pirma nei pats išvydau
ir patikėjau: naktį Jafa
– jau išsipildęs sapnas.

 

2. Cezarėjoje

Gal net Cezario čia būta
be abejonės visada čia buvo
sūri ir karti gyva ir mirusi jūra
ir buvo vienas iš nedaugelio
Petras vardu
įtikėjęs žodžiu –
būtinu ir išlauktu
diena po dienos
su duona ir be jos
su viltim ir tikėjimu
net iki Golgotos viršūnės.

 

3. Genezareto ežeras

Po medžiais meldėsi
ilgabarzdis apaštalas
iš toli atkeliavęs
jo kalba kitokia bet vis tiek pažįstama.
Vandens veidrody šimtmečių tyla
ir akmuo nebylus liudytojas
prie žalio kranto prigludusi valtis
kaip lopšys bangos supamas
artyn tolyn
ar bereikia naujo apreiškimo?
Viešpatie, aš čia,
kodėl plauki nuo manęs?

 

4. Nazaretas

Pirmiausia į sinagogą
paskiau prieskonių krautuvėlėn
pipirai paprika gardieji grūdeliai
palestinietė mergina
kaip Madona iš paveikslo
atskaičiuoja šekelius
būti yra turėti
nieks negalvoja apie praradimų kalną
apie išvarymą be kaltės.
Ryto metas kai viskas grįžta į savo vietas
yra pavasario
spalvų sodas.

 

5. Kafarnaumas

Atėjo pamatė įtikėjo
jų lūpos prasičiaupė
baltõs sinagogos kolonos
prilaiko aukštą dangaus žydrynę
kaip arti lig dangaus
kaip toli lig namų –
Petro namą uždengia stogas
nelyg baldakimas.

Laužiu duoną žuvimi sotinuos
Viešpatie kur mus vedi?

 

6. Haifa

Uostas po jūrą klaidžiojantiems –
prieplaukoje grūdų ir aliejaus pilni laivai
ir amžių amžiais
žali Karmelio vynuogynai.

Vienuolyne prancūziški pusryčiai
sklidini misteriškos elegancijos
ir gero apetito.

Pranašas Elijas iš vienuolyno olos
šaukia vienybėn
ne kiekvienas skonį pagaus
ne kiekvienas ir virškins:
nieko apie mus kas prieš mus!

Virš galvų šiuolaikiniai naikintuvai
raižo danguje kryžmą –
bet kryžius čia nėra vilties
ženklas.

 

7. Prie Jordano

Vandenynas toli – dykuma čia pat
paskutinį lašą sugėrė upė
ateinam basi ir nuogi
susigūžę
Jonas pasemia saują vandens
ir Žodis tampa ženklu
čia prie Jordano
šiuolaikiškesniu
nei Kryžiaus šmėkla
kažkur už kalnų
už nugaros
širdy pervertoj ieties.

 

8. Negyvoji jūra

Jei pragaro paskandà gali būti sūri
esi prie jos krašto
Sodomą ir Gomorą prarijus
ir toliau kantriai laukia
jokia žvaigždė nekrenta į jos
išdegintą dubenį.

Nuplaunam paskutinius lašus
tegul druska sueina į druską
atvažiavai prisiliest
prie tiesos:
ji – tavyje.

 

9. Jerichas

Jerichas vienuolyno kalno papėdėje
šilkmedis lyg ir tas pats
ir gyvastį teikiantis šaltinis
girdžiu žodžius:
tuoj lipk iš medžio ir eik su manim
palikęs kasdienę mantą
aukis sandalais – pravers tam kely
teturinčiam pradžią be pabaigos
Jericho trimitai sugriovė vartus
kad gyventumei laisvas ne kaip aklys
ir nebegrįžtum į medį.

 

10. Betliejus

Nulenk galvą
jei nenori įgyti gumbo
anga lyg adatos skylutė
ateiti čia su žvakele
yra apšviesti delnus
atiduoti Dievui kas Dievo
džiaugsmo pritvindyt savo namus
ne kiekvienam skirta viešbutis.

Kelyje į Betliejų
jau šiandien leiskis įrašomas
iš naujo kaip vakar
amžinoji knyga
moka daug vardų
o tavąjį?

 

11. Piemenų slėnis

Beduinai vis pasitraukia
akmens buveinės, kupranugariai, dykuma
vanduo iš uolos netrykšta
kadagio ugnis neuždega
mana ir žuvis darbu pelnyta
kaip gyvenime
vis sunkiau
surast pasiklydusią avį
Betliejus čia pat
ar žvaigždė ta pati?

 

12. Jeruzalėje

Akmuo ant akmens – uola ant uolos
Dovydo mieste atmintis
reiškia pradžią taigi daugiau
nei kas yra ir kas buvo –
vingiuotos gatvelės aukšti mūrai
muedzino balsas
spalvoti prekystaliai
į plyšį Motinos šventyklos sienoj
senas žydas ir jo vaikaitis
spraudžia lapelį
adresas žinomas prašymas irgi žinomas.

 

13. Epilogas

Keliauti yra lyg ne iki galo mirti
Pėsčiuojam taigi Rytų šviesos
ir Romoj atkaklūs ieškome žodžio.

Kristus žvelgia nuo pakelės kryžiaus:
kókias pėdas stengiesi atsekti – klausia
stoviu lyg nebylys stačiai prieš vartus

– tiktai meilė vis ta pati
laukia ant slenksčio
po kelrode žvaigžde

 

2013-ųjų kovas

 

Iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai