Irma Jokštytė: „Esu priklausoma nuo savo atminties“

Irma Jokštytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Irma Jokštytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vėlų rudens vakarą kalbamės su „Naujojo teatro“ aktore Irma Jokštyte, kurią randu teberepetuojančią kartu su kitais aktoriais. Irma vedžioja mane nepažįstamais koridoriais – pati juose klaidžiojau, kol suradau reikiamas duris. „Jeigu paliksi šviesą kambaryje – tai ji, žinok, ir degs. Draugai, svečiuodamiesi mano bute, kartais pamiršta išjungti ir aš tada savaitę gyvenu su įjungta šviesa.“

Akla aktorė pasakoja dažnai pasiskolinanti kitų žmonių akis: „Mėgstu vaikščioti viena, o jeigu pasimetu, skambinu telefonu artimiesiems ir įjungusi kamerą klausiu, kur esu. Taip pat būna ir su apranga: mėgstu, kai matantis žmogus užmeta į mane žvilgsnį ir patikina, kad mano išvaizdoje nėra jokios netikėtos detalės.“

 

Papasakok apie savo vaikystę, kurią praleidai Kaune. Kokios erdvės tau buvo svarbios, kokie dalykai įsirėžė į atmintį?

Į Kauną atsikrausčiau 1997-aisiais ir gyvenau ten iki 10 klasės. Tai buvo miestas, kuriame važinėjo keisti autobusai – jie kalbėjo. Atsikrausčiusi iš mažo miestelio šalia Latvijos sienos negalėjau patikėti, kad tokie dalykai egzistuoja – Kaunas buvo pirmas didelis miestas, kurį pažinau. Iš pradžių, kol tėvai kraustėsi, gyvenau pas jų pažįstamus Laisvės alėjoje. Dėdė arba teta mane vesdavo į mokyklą – eidavau tuo grotų takeliu, kuris padarytas kanalizacijai, ir nenorėdavau duoti suaugusiesiems rankos, sakydavau, kad čia mano takelis. Paskui prasidėjo mada statyti ant takelių afišas ir mano kelią užgriozdino. Su šeima apsigyvenome prie Taikos prospekto – būdavo, prabundu ir jaučiu, koks galėtų būti paros metas. Skaičiau Aleksandros Marininos knygoje apie miestą, kuris turi skirtingus paros kvapus: nuo aštuntos iki dvyliktos mieste juntamas pavojaus kvapas, nuo dvyliktos iki ant­ros – visur išsibarstę meilės, turto ir vienatvės kvapai, o kuo arčiau aušros, vis stiprėja mirties kvapas... Aš visas šias metamorfozes jutau Kaune ir jomis gyvenau. Daug laiko praleisdavome Taikos prospekte, kuris tam tikru paros metu visiškai ištuštėdavo ir galėdavau juo vaikščioti skersai išilgai. Su draugais mėgdavome eiti į zoologijos sodą.

Lįsdavote pro garsiąją skylę tvoroje?

Taip, nors aš, turėdama neįgaliojo pažymėjimą, galėdavau eiti nemokamai ir įsivesti kartu vieną žmogų – dažniausiai tai būdavo stambesnė mergaitė, kuri netilpdavo pro skylę. Mėgdavome čiuožyklą, sūpynes, sekdavome vienas kitam baisias istorijas apie zoologijos sodo šunis, kurie suėda per ilgai užsibuvusius vaikus. Mano draugams, kaip ir kitiems lankytojams, patikdavo stebėti ruonius, o man būdavo keista, kad žmonės praleidžia tiek laiko stovėdami prie gyvūno, pusę gyvenimo pramurksančio vandenyje. Ruoniai buvo antri pagal populiarumą po beždžionių.

O kada pirmą kartą apsilankei Kauno teatre?

Kai persikrausčiau į Kauną ir pradėjau lankyti pirmą klasę, buvau iš tų drąsesnių vaikų ir jau spalio 15-ąją, tarptautinę baltosios lazdelės dieną, lipau ant Filharmonijos scenos deklamuoti Vaclovo Areimos eilėraščio apie Brailio raštą ir šešis taškus. Tada dar nelabai supratau, kas ta balta lazdelė – tiesiog išdeklamavau eilėraštį. Buvo daug žmonių, grūstis, jaučiau nuo žiūrovų kvėpavimo kylantį karštį ir negalėjau patikėti, kad yra pasaulyje tokių didelių susibūrimų. Po mano eilėraštuko žmonės pradėjo ploti, o man tie plojimai skambėjo kaip jūros ošimas. Tai pirmas sceninis patyrimas.

Paskui su tėvais kartais eidavome į teatrą, įstrigo operetė „Šikšnosparnis“ – stebėjausi, kad mes, sėdėdami viršuje, girdime, ką aktoriai kalba apačioje. Vis norėjau nulipti į sceną ir patikrinti, kaip ten viskas įrengta, kad taip gerai girdėti.

Šiaip nuo mažens buvau savarankiška ir užimtumą planavausi pati. Tėvai į tai visiškai nesikišo, aš juos tiesiog informuodavau apie pasirenkamas veiklas ar būrelius. Mokykloje užsimindavau, kad norėčiau mokytis aktorystės, nors visi sakydavo, kad Lietuvoje negausiu tokio išsilavinimo, kokio man reikėtų, ir verčiau mokyčiausi kalbų. Taip pat domėjausi teise, nes, prisiskaičiusi knygų, svajojau būti detektyve. Po dvyliktos klasės vis tiek pabandžiau stoti į aktorinį, aišku, neįstojau. Tad pradėjau studijuoti teisę, tačiau vėliau studijas mečiau.

O dabar studijuoji anglų filologiją ir prancūzų kalbą Lietuvos edukologijos universitete?

Baigiau du kursus ir šiuo metu esu susistabdžiusi studijas. Nelabai spėju, be to, labai erzina, kad tenka praleisti tiek laiko darant darbus, kurių man visiškai nereikia – pavyzdžiui, ruošiant prezentacijas, kurias turiu rodyti ekrane. Kadangi reikia skaityti daug literatūros, pirmiausia turiu nusiskenuoti tekstą, tuomet, panaudodama teksto atpažinimo programą, paversti nuskenuotą nuotrauką tekstu – jeigu skenuota medžiaga nekokybiška, lieka daug klaidų. Būna, kad, kol susitvarkau tekstą, ateina naktis – sėdžiu ir klausausi teksto su klaidomis prancūziškai ar lotyniškai, pradeda imti panika... Man patinka pats mokymosi procesas, tačiau akademiniai rėmai labai riboja.

Pasakojai, kad vos įstojusi į universitetą nuėjai išsiaiškinti, kaip išdėstytos patalpos ir kaip surašyti numeriai ant auditorijų – baisiai daug visko prisiminti.

Esu priklausoma nuo savo atminties – tai yra mano raktas į šviesą ir tiesą (juokiasi). Turiu prisiminti daugybę dalykų. Paskui, jei rečiau naudoju, ta informacija pasimiršta – turbūt išprotėčiau, jei viską kaupčiau galvoje.

Kokias knygas tau patinka skaityti ir kokiu būdu jas skaitai (ar klausai)?

Klausau. Brailio raštu mėgdavau skaityti anksčiau, bet audioinformacija įsisavinama gerokai greičiau – turime galimybę keisti įgarsintų knygų ar sintezatorių greičius ir daug greičiau perskaitome knygas negu regintieji, nes ausys nepavargsta taip greitai kaip akys. O aš, kai užsikabinu už kokios knygos, tai prasėdžiu kiaurą naktį su ausinėmis klausydamasi –­ galiu dešimt valandų klausytis. Aišku, po tokio intensyvaus klausymosi būna truputėlį negera.

Pastaruoju metu turėjau mažai laiko skaityti. Neseniai skaičiau Stiego Larssono trilogiją „Millennium“, Dostojevs­kio „Idiotą“. Yra keletas rašytojų, kurių kūrybą skaitau neberūšiuodama: Sandra Brown, Aleksandra Marinina, Nelsonas Demilis... Labai myliu Hugo knygas.

Kokia tau atrodo tavo karta?

Mes esam nei šiokie, nei tokie. Dar jaučiame pagarbą ir baimę suaugusiesiems, kaip tai buvo suvokiama mūsų tėvų. Šiais laikais vaikai viską supranta kitaip, – nepasakyčiau, kad tai blogai. Jų mąstymas mažiau suvaržytas ir įvairiapusiškesnis. Teatre sakome, kad mintys mums nubrėžia ribas ir tų ribų paskui nebegalime peržengti. Bet jauniausioji karta neturi ribų ir plaukia be jų – taip chaotiškai ir padrikai. Mūsų karta turi ir vieno, ir kito – mes suvokiame laisvę ir chaotiškumą, bet kompiuteriai mūsų taip nesugadino, vis dar mylime knygas.

Kaip atradai „Naująjį teatrą“?

Labai norėjau dainuoti valstybiniame Vilniaus chore ir apie tai papasakojau draugei, kuri jau vaidino teatre. Ji, suprasdama mano menišką būdą, pasiūlė save išbandyti čia. Vasarį bus penkti metai, kai dirbu teatre.

Kiek vaidmenų esi sukūrusi?

Apie dešimt. Oi, bet pamiršau įtraukti vaikiškus spektaklius... Vieni mano vaidmenys tobulesni, kiti visai žali. Siuzona spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“ – ko gero, įdomiausias, nes jos veiksmo linijoje daugiausia detalių. Tai gal ne tiek sunkus emociškai vaidmuo, kiek didelis iššūkis fiziškai, nes ji beveik visą laiką būna scenoje ir daug veikia. Būdama scenoje turiu daug dėmesio sutelkti į aplinką ir jos detales. Daug laiko praleidžiu vaikščiodama po sceną ir įsimindama jos išdėstymą.

Kas yra jūsų teatro žiūrovai?

Po spektaklio duodame jiems užpildyti anketas – būna ir studentų, ir menininkų. Vilniuje žiūrovas yra reik­lesnis. Man patinka vaidinti vaikams, nes jie nevertina ir neskiria pažymio, o tiesiog priima – galiu jiems būti juokinga, įdomi ar nuobodi. Tačiau jie manimi pasitiki ir gyvena tuo spektakliu. O štai iš suaugusio žmogaus visuomet jaučiu vertinantį žvilgsnį – juo labiau kad į teatrą žmonės ateina nusipirkę bilietus, tikėdamiesi kažką gauti, tad turiu jiems tą kažką ir duoti.

Turbūt kaip ir visi aktoriai, prieš lipdama į sceną, jaudiniesi?

Taip. Net darželiuose, kur vaidinami spektakliukai tikrai nugludinti, pirmas žingsnis būna baisus. Aišku, man dar svarbu žinoti, kad nepasiklysiu scenoje. Turiu keletą draugų, su kuriais dirbu spektakliuose – žinau, kad jie niekada nepakiš, nes būdami scenoje mato ir mane. Žinoma, vaidindama įpareigoju kitą aktorių manimi rūpintis. Kita vertus, taip moko ir akademijoje – aktorius turi dirbti ne dėl savęs, o daugiau dėl partnerio ir žiūrovo.

Ar tenka keliauti su spektakliais po Lietuvą?

Rodome spektaklius miestų kultūros centruose. Kartą vežėme spektaklį Lenkijoje gyvenantiems lietuviams. Dabar rašome projektą tikėdamiesi ką nors sukurti su užsieniu. Šiaip galiu pasakyti, kad „Naujasis teatras“ yra unikalus, nes jį įsteigė negalią turinti moteris ir daugelis čia vaidinančių, išskyrus kelis asistentus, turi negalią. Daugiausia vaidina regėjimo problemų turintys aktoriai –­ greitai galėsime vadintis aklųjų teat­ru (juokiasi). Mūsų teatras skaičiuoja aštuntus metus, dar daug ko mokomės ir darome daug klaidų. O štai užsienyje yra visokių būrelių ir įstaigų, skirtų neįgaliesiems užsiimti saviveikla, bet visur tai tėra sveikųjų sugalvotas būdas užimti neįgaliuosius, veikiantis labiau kaip terapinis užsiėmimas.

Ko palinkėtum savo teatrui? Galbūt reikėtų didesnio valstybės dėmesio ir paramos jūsų kuriamai veiklai?

Žinoma, norėtųsi, nes viskas šiais laikais atsiremia į finansus. Bet kalbėdama apie tobulintinas vietas, esu linkusi pradėti nuo savęs. Taip pat ir kalbėdama apie teatrą, galvoju, ką turime padaryti mes patys. Turime dar daug ko siekti. Mums reikia žinių, bet svarbiausia –­ pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo, ką darome. Tada ir kitiems bus leng­viau mumis patikėti. Reikėtų išmokti ir nepasiduoti kitų požiūriui į mus. Įsiminė Beethoveno frazė: „Žmogus, turintis gamtos suvaržymų.“ Norėčiau, kad sukurtume teatro mokyklą tokiems žmonėms, kad turėtume galimybių joje mokytis ir tobulėti. Mes neturime akademijos suteikto pažymėjimo, kad esame profesionalūs aktoriai, ir aš pati kartais jaučiuosi mažiau verta įvertinimo. Tačiau reikėtų į tai nekreipti dėmesio ir pasitikėti savimi.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai