Maksim Osipov. Nuodėmė būtų skųstis

Nuotrauka iš maxim-osipov.ru
Nuotrauka iš maxim-osipov.ru

Tęsiu savo užrašus.

„Darbo, kaip ir meilės, niekada nebūna per daug“, – kartą pasakė dvasininkas Ilja Šmainas, irgi gyvenęs (ir tarnavęs) mūsų mieste.

Praėjo dar pusmetis, daug kas pasikeitė į gera, bet kartais, kaip ir anksčiau, užplūsta baisi neviltis: jeigu nori ką nors nuveikti – kalbu apie pačius paprasčiausius dalykus, – prireikia didžiulių pastangų ir vis tiek amžinai atrodo, kad rezultatą pavyko pasiekti per stebuklą. Žmonių akimis tas, kuris veikia, – įtartinas, gerokai priimtinesnis gailiaširdis stebėtojas.

Kad pradėtum gyventi, ir ne abstrak­tų tautos, o savo paties gyvenimą, reikia erdvės, – Maskvoje jos trūksta. „Aš atidaviau šį miestą“, – sako pažįstamas dailininkas. Ten žmogui visko per daug. Gyventi provincijoje, jei tik turi ką veikti, daug geriau. Į darbą – dvi minutės, jei paskubi – pusantros. Mėnesėtą žiemos naktį taip toli matyti... o ir metų laikų Rusijos vidutinio klimato juostoje žymiai daugiau nei keturi. Pagrindinis dalykas, nuodijantis provincialo gyvenimą, – nuspėjamumas. Vaizdas už lango liks kaip buvęs iki tavo gyvos galvos, žinai net vietą kapinėse, kur gulėsi, – jokios išeities. Jei niekada nesi gyvenęs dideliame mieste, toks pastovumas neguodžia. Gerai, kad nebėra bent laidotuvių procesijų, taip gąsdindavusių vaikystėje: per visą miestą neša atvirą karstą, vietinis dūdų orkestras pjauna grybą trenkdamas Chopino laidotuvių maršą.

Kraustytis iš provincijos į sostinę – natūralus ir teisingas veiksmas – ir jo pobūdis masinis: mūsų miestelyje beveik neliko žmonių nuo 20-ties iki 40-ties, išskyrus tuos, kurie siūbuoja vidury gat­vės su bambaliais rankoje. O kraustytis iš sostinės į provinciją, priešingai, – neįprasta, retas reiškinys – tai ir yra jo trūkumas, jei žvelgtum vakariečio, laikančio reiškinio kartotinumą svarbiausiu tik­rovės įrodymu, o marginalą dažniausiai nevykėliu, akimis.

Žvelgiant į sostinę iš šalies, akis užkliūva už visokiausių smulkmenų: at­stumas iki Maskvos tiesiogiai proporcingas atstumui, kurį vyrai nueina nuo kelio sumanę nusišlapinti: kuo arčiau sostinė, tuo arčiau kelio atliekami gamtiniai reikalai – ko čia gėdytis, didmiestyje juk vis tiek niekas nieko nepažįsta, visi svetimi.

Sprendimas maigyti visus mygtukus iš eilės pasirodė nevykęs: mūsų tylus ramus gyvenimas akimirksniu sutriko, ir neliko jame nei maldingumo, nei gerbtinumo (1 Tim 2, 2). Viskas prasidėjo nuo pokalbio su pažangiu žurnalistu. „Rusijoje, – sako, – viskas žymiai geriau, nei atrodo.“ Aha, good to know. Šypsosi, mes gi su juo – elitas. Tuoj mus parems valstybė. Ir puolė aplink mūsų miestą suktis valdininkai (o kaip dar ne karo sąlygomis gali pasireikšti valstybė?) – ir su neprašytais patikrinimais, ir šiaip, norėdami save parodyti.

Valdžia nežinia kodėl nusprendė, jog jeigu ko nors nėra srities centre, neturi būti ir pas mus (ministras didžiadvasiškai paplojo man per petį: „Aš tave į sritį paimsiu!“). Neaukšto rango viršininkėliai, reikia pasakyti, dar ir labai apsileidę, fiziškai atgrasūs. Ir ką tie berniukai veikė vaikystėje: kankino gyvūnus, tarnavo viršilomis armijoje? Evoliucijos viršūnė –­ ypatinga biologinė rūšis, visiškai abejinga gyvenimo turiniui. Žodis, žvilgsnis, rankos spustelėjimas – viskas buka. Valdininkai, ypač skystesni, mano, kad nėra didesnės laimės, kaip tik užimti jų vietą. Tame šizofreniškame, prasimanytame pasaulyje kalbama apie nesamus dalykus, kurie, kalbant apie juos, įgyja kažkokios demoniškos pseudobūties pavidalą. Tik viena dabar gerai – nėra prakeiktos ideo­logijos (ant Lenino paminklo ang­limi išvedžiota: „Miša, čia Leninas“, – niekas nepuola trinti). Jie nesiekia valdyti mano minčių.

Ministras (dabar jau buvęs, juos dažnai keičia) – mėgėjas pašnekėti. Apie save kalba trečiuoju asmeniu („Toks ir toks jums pažada...“), lyg būti ministru – šito apgailėtino žmogiūkščio esmė. Priešingai nei sovietmečiu (prisimenat: „Didingi paprastų darbo žmonių laimėjimai“ ir pan.), dabar viršininkai apie „liaudį“ kalba pasibjaurėdami ir paniekinamai, iš aukšto: „Ir tursena bobutė į polikliniką...“ Ir kokia ji tau bobutė, sūnau?

Tačiau yra jėga, kurią viršininkija rimtai vertina ir pasirengusi skaitytis, – tai banditai. Rašyti apie juos nemalonu ir baugoka. „Banditai – taip pat žmonės“, „Banditai turi savo garbės kodeksą“ – tik­ra tiesa, vėžinis navikas taip pat vystosi ir metastazuoja pagal tik jam būdingus dėsningumus, ir jį taip pat sudaro gyvos ląstelės. Tačiau nužudęs šeimininką navikas žūva ir pats. Teologai tvirtina, jog toks ir esąs nykus šėtono sumanymas – sunaikinti pasaulį ir save.

Susiieškoti parankinį banditą taip pat paprasta, kaip internete peršokti iš padoraus puslapio į nešvankų: vienas du, ir baigta. Didžiausia mūsų laikų pagunda – pasitelkti banditus sprendžiant visokius klausimus. Anksčiau šį vaidmenį atliko KGB. Tačiau padoriam žmogui nešaudavo į galvą kreiptis užtarimo į KGB, o su banditais kitaip. Ir štai jau labai maloni senyvo amžiaus dama pataria man prašyti piniginės paramos: „Jis jau ne banditas, na, gal kadaise...“ ir biblio­tekai užuolaidėles dovanojęs, ir vietos garsenybė jam skaičiusi eiles per gimtadienio puotą. O ką reiškia – jau ne banditas? Atliko bausmę, atgailą, dvasiškai apsivalė? Ar tiesiog dabar nemato reikalo žudyti? Inteligentės pernelyg lengvai susižavi jėga...

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-28_nr._3587_DSC07211.jpg

Virtinė žmonių, susitikimų, kiekvienas iš jų atstovauja kažkokiai savai Rusijai.

Esama mūsų mieste ir labai turtingų žmonių, būna, kad jie kartais staiga įsiserga. Su vienu pasišnekėjau (pasirodė, kad ne infarktas). Bijo mirties. Ir tai ne ta adrenalininė baimė, verčianti naktį šokti iš miegų ir užgniaužianti kvapą, o visiškai racionali: neišeis, niekaip nepavyks pasiimt su savim savo mėgstamų žaisliukų. Manau, tokie ir užsisako būti užšaldyti po mirties – koks netaktas Kūrėjo atžvilgiu, – atseit, pats viskuo pasirūpinsiu. Pasipūčiau ir jau ketinau atsakyti į klausimą, kuo galėtų būti naudingas: „Neužstok man saulės“, bet paprašiau dar vieno aparatėlio ligoninei. Storas godus berniukas blykstelėjo dailiais akiniais – iš tokio neišprašysi saldainio ar pasivažinėti dviračiu: „Reikia ne valgydinti žmones žuvim, o išmokyti juos gaudyti žuvį.“ Bet argi tai krikščioniška? Ar Išganytojas mokė gaudyti žuvį, o ne ją dalijo?

Kaimynė šiek tiek prisimena karą, 4 dešimtmečio jau niekas neprisimena. Neseniai (iš antrų rankų) sužinojau, kaip mūsų mieste buvo kovojama su trockizmu. Kolūkio pirmininkė gavo nurodymą: demaskuoti penkis trockistus. Pasitarusi su bobomis, įrašė penkių bolševikų pavardes – daugiau mieste ir nebuvo. Juos išvežė į kitą miestą ir sušaudė. Buvo įsakyta išaiškinti dar penkis. Bobos išrinko girtuoklius, vagis, netikšas. Tuos irgi sušaudė. Kai buvo įsakyta nurodyti dar penkias pavardes, pirmininkė atkirto, kad daugiau trockistų nėra. Tada ją įspėjo, kad nepateikus penkių, suims penkiolika. Ji surašė visų kolūkyje dirbusių vyrų pavardes (iš viso du šimtus) ant lapelių ir ištraukė penkis kaip burtus. Vyrus išvežė ir baigė kovą su trockizmu. (Še tau ir mūsų teroro provaizdis: trečdalis – komunistų, trečdalis – autsaiderių, tarp jų – Mandelštamas, trečdalis – atsitiktinių žmonių.) Ligoninės kiemsargis paties surišta beržine šluota brūžuoja prieangį. Čia stoviu su bičiuliais – jie keliomis mašinomis atvyko iš Maskvos. Kiemsargis stengiasi šluoti taip, kad dulkės lėktų į mūsų pusę... bandom pasitraukti, tas tik piktai burbteli kažkokį keiksmą ir šluoja toliau. Pirmas pratrūksta kiemsargis – neišlaiko nervai, jis girtas. „Sakyk man, –­ tu čia svarbiausias (vilkiu chalatu), – po karo tu ėdei kvadratainius.“ Štai ir viskas, ką jis norėjo mums inkriminuoti –­ patirtas kančias, absoliučiai tikras, ir ne mažiau tikrą alkoholizmą.

Ir kas sieja šitą daugybę rusijų, kas neleidžia Rusijai subyrėti? Blogiausiomis minutėmis galvoju: tik inercija. „Paradoksas, bet manau, kad sovietinė santvarka sudarė sąlygas užsikonservuoti daugeliui carinės Rusijos blogybių“, –­ rašo mano bičiulis iš Bostono. Mes grimztam atgal į XIX amžių. Mes pasmerkti antramečiauti tautų šeimoje. Ir nors kol kas dar sėdime toj pačioj klasėj su savo bendraamžiais – iki vasaros, bet ko nors reikalauti iš mūsų jau nevalia. Kitus galima svarstyti, o kai reikia – ir smerkti, bet mūsų – ne. Ir gunkso toksai dėdulė suole – klasėje pats didžiausias, ir kas pasakys, kokios mintys sukasi jo galvoje?

„Pražuvo Rusija“, – aimanuodavo tėvas Ilja, išklausęs išpažinčių mūsų cerk­vėje. „Vyras geria ir muša, sūnus geria ir muša, ir anūkas geria ir muša“, – štai ką išpažįsta jo vargšės parapijietės. Ir kodėl ne nacionalinė idėja – kova su savuoju alkoholizmu?

Ligoninėje – jokių tradicinių vyriškų pramogų: futbolo per televiziją ar domino, visa tai nebejaudina. Mes lyg ir pripažįstam, lyg ir nepripažįstame, kad mus valdo alkoholis. Jis visur, jis lemia beveik kiekvienos šeimos likimą. Didžiausia dorybė, – ne šventumas, o susilaikymas, „mokėjimas gerti“. ...bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą... (Jn 3, 19) Ir gal derėtų atsisakyti didžiosios rusų literatūros tradicijų ir neieškoti kiekviename dostojevskiškų gelmių, o aiškiai mediciniškai konstatuoti: alkoholikas, apsileidėlis, kvailys?

manipuliacija.lt nuotraukos iš ciklo „Miesto parkas“ (2013–11–02)
manipuliacija.lt nuotraukos iš ciklo „Miesto parkas“ (2013–11–02)

Apie ką mąsto mano pacientai? Paslaptis. Svarbu ne išsilavinimas. Štai kiurkso jis priešais mane, klausosi, bet negirdi, o aš, kaip įpratęs, išsijuosęs pasakoju, kad reikėtų numesti svorio, judėti, gerti tabletes net būklei pagerėjus... O tam tik viena galvoje: kad pagaliau baigčiau ir leisčiau jam drožti savais keliais. Kartais išsiblaškęs burbtelės dar ką nors apie invalidumą, paprašys pažymos, aš jam: kam tą pažymą ketinat pateikti, gal apaštalui Petrui? Tas šyptelės, net jeigu nesuprato. Ir kas dedasi jo galvelėje?

Beje, naujokams mūsų ligoninėje pirmiausia pristato socialiai reikšmingus žmones, nebūtinai ligonius, o dar anksčiau – skundikus. Pirmoji mano pacientė – 70-metė Ana Grigorjevna pasiskundė Putinui, kad yra vieniša, blogai gydoma ir skursta, išsiuntė laišką į Kremlių. Prezidento administracija atsiuntė į ligoninę faksą: išsiaiškinti! Buvo nuspręsta, kad Ana Grigorjevna psichiškai nesveika – rado kam skųstis. Aš kiek įmanoma abejingesniu tonu pranešiau jai, kad esu siųstas paties Vladimiro Vladimirovičiaus, ir liepiau nusirengti. Pasirodė, kad senutė iš tiesų serga ir nugydyta, bet psichiškai sveika, tik nusiminusi. „Argi čia depresija? Čia tiesiog liūdesys?“ – kartojo ir mūsų psichiatrijos dėstytojas. Savo pacientų sielomis mums dera rūpintis tik tiek, kiek tai susiję su serotonino trūkumu. „Kiek galėtumėte išleisti vaistams?“ – paklausiau Anos Grigorjevnos. Pasirodo, dabar – ničnieko, apsirūpino kruopomis, o pensija – tik po 10 dienų. Pasitikrinau vaistų, kuriuos išrašiau, kainas, ir pranešiau: „Vladimiras Vladimirovičius prašė perduoti jums 150 rublių.“

Paskui visą dieną dirbau, o vakarop užsuko chirurgai: „Ar iš proto išsikraustei šitaip arti! Pas mus net tadžikai taip nedirba.“ Ir patraukėm atšvęsti pirmosios mano darbo dienos. „Tuoj, tik sužinosim, ar nebudi srities automobilių inspekcija“, – pasakė chirurgai ir kažkur paskambino. „Važiuokite kuo ramiausiai, daktarai“, – patikina mus iš priešingo laido galo. Paprašiau išduoti slaptąjį numerį. „Įsidėmėk, – sako chirurgai, – nulis du.“

Pinigų ligoniams daugiau nesiūliau, o Ana Grigorjevna po metų vėl prisistatė –­ atsisveikinti, brolis pasikvietęs gyventi į Simferopolį, – ir grąžino man 150 rublių.

Žinoma, nuo to laiko būta nemaža slogučio ir nykos, nubundi penktą ryto, tįsai, veikiausiai dėl to, kad pačiam baigėsi serotoninas (jei nori džiaugtis – turi būti), ir staiga – pačiu laiku – skambutis iš ligoninės – atvykti! Šaltis, migla, po 10 minučių įskrendi į kabinetą, kištuką į lizdą, viskas verda, siautiesi chalatą, už lango tamsu kaip maiše – ir sakai sau: 1) geriau nebus, 2) tai ir yra laimė.

2007 m.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

„ Znamia“, 2007, Nr. 12.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai