A6.png

Vengiu turgaus. Ne tik todėl, kad nemenka dalis tenykščių prekių, sudėliotų už reklaminės keverzonės „Lietuviška“, tėra savitais keliais mus pasiekę lenkų ar kinų išmonės vaisiai, o dažnoms svarstyklėms būdinga teigiama sisteminė paklaida. Labiausiai nemėgstu nuolatinių raginimų ką nors ragauti, žiūrėti, čiupinėti. Bet šįsyk tarsiu turgaus šurmuliui pagiriamąjį žodį.

Knygoms, kurias šiandien aptarsiu, turginio elgesio modelis kartais būtinas. Kad leistų prisikasti iki skaitytojų, nevirškinančių kitokio formato. Kad įveiktų migdantį monografijų nuobodulį. Kad rėkimu atkreiptų dėmesį į tai, ko neišgirdome santūriuose moksliniuose tekstuose.

Rūta Vanagaitė. „Mūsiškiai“. – V.: „Alma littera“, 2016.

b_200_301_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-28_nr._3587_vanagaite.jpg

Kur Rūta Vanagaitė – ten skandalas. Pradedant bruzdesį sukėlusiomis pertvarkomis Jaunimo teatre, LIFE festivaliu, baigiant politizuota kova už globos namų gyventojų gerovę, jos veiklą visad lydi sensacingi triukšmai. Ne išimtis ir naujausia knyga. Plačiai pristatyta visuomenei dar prieš oficialų pasirodymą, lydėta susižavėjimo ir pasipiktinimo balsų ūžesio, ji, rodos, jau nebereikalauja papildomų apžvalgų.

Nepuoliau ieškoti „Mūsiškių“ išsyk po išleidimo. Pagalvodavau, kad ir visai neskaitysiu (reklaminė kampanija buvo ganėtinai prazyzusi ausis, o tinklalapiuose pasirodančios ištraukos vis stiprino pojūtį, jog perskaitęs labai daug nauja nesužinosiu). Bet, pažįstamiems pasiūlius, paėmiau, – buvo nepatogu atsisakyti. Perskaičiau. Ir nustebau. Rėksmingas, rodos, atbaidyti turintis tonas šį kartą netapo kliūtimi suvokti pagrindinę mintį. Gal vietomis net padėjo. O nuomonės išryškinimui parinkti faktai netikėtai suglumino.

Pirminis pojūtis, užklumpantis skai­tant, – apmaudas: kaip mažai mes žinome. Tiksliau – kaip daug nežinome! Nes kažkas (gal ir mes patys) to nenori, kažkam (gal ir mums) tai nepatogu, kažką (gal ir mus) tai žeidžia... Juk kiekvienas bent kiek labiau išprusęs tautietis pratęs manyti esąs ganėtinai informuotas apie holokausto mastą Lietuvoje, o jeigu ką – galįs dar ir procentais išreikštą statistiką pavardyti. Bet ar dažnas iš mūsų susimąsto apie patį šiurpulingą vyksmą? Apie visus tuos klaustukus: kaip, kur, kas, kodėl? Apie tai, ką jautė budeliai, aukos, liudininkai? Vanagaitės knyga – būtent apie tai. Apie motyvus, jausmus, mintis.

Taip, čia akcentuojama kaltė. Nemažai kalbama apie budelius (nuolat primenant, kad jie buvo mūsiškiai). Bet dar labiau pabrėžiama atsakomybė, tenkanti prisidėjusiems netiesiogiai. Tiems, kurie ligi šiol to nejaučia: Tai, vadinasi, ir jūs iš žydų pasipelnėt? Kaip tai pasipelniau? Aš gi pirkau tą dantį (p. 142). Tokio leidinio mums labai trūko (stengiuosi nevartoti šios klasiškai nuvalkiotos frazės, bet būtent ji geriausiai apibūdina „Mūsiškių“ vietą kitų publikacijų kontekste). Trūko ilgai – apie tris ketvirčius amžiaus. Ir greičiausiai trūko ne šiaip sau: tam, kad pradėtume suvokti nuodėmės mastą be išankstinių nuostatų, švariame fone, turėjo išmirti liudininkai. Žinia, objektyvus istorinių įvykių traktavimas visada tėra labiau teorinis siekinys, kurio praktinio realizavimo mėginimai bevaisiai. Bet kol tarp interpretuojančių istoriją yra tų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prie jos prisilietė, kuriems galimai rūpi teisiniai aspektai, nešališko vertinimo galimybės pernelyg priklauso nuo dalyvių.

Knygą sudaro dvi gan savarankiškos dalys. Pirmoje („Kelionė į tamsumas“), pamarginant gausius liudininkų pasakojimus ir archyvinius dokumentus vikipedinio lygio informacija, mėginama pristatyti Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos socialinę ir politinę atmosferą, supažindinti su žydų padėtimi, galimais būsimųjų žydšaudžių stimulais, jų mąstymą veikusiomis aplinkybėmis. Antroje („Kelionė su priešu“), naudojant keistoką – vietomis socrealizmo sausumu padvelkiančią – apybraižos stilistiką, aprašomi autorės ir E. Zuroffo kelionės po Lietuvos žydų žūties vietas įspūdžiai. Taip, abiem knygos dalims galima pažer­ti nemenką šūsnį priekaištų, o norint – net ir pradėti aiškintis dėl skaičių ar faktų tikslumo. Pirmos dalies sanklodoje gan ryškus ir cituojamų dokumentų vienašališkumas – nereikia būti rimtu istoriku, kad suvoktum, jog autorė dažniau naudojosi tik jai parankiais šaltiniais, iš likusių kartais iškirpdama bendrą kontekstą menkai atitinkančias detales.

Pirmoji dalis labiau impresyvi. Bent man taip pasirodė (gal todėl, kad turėjau daugeliui būdingą išankstinę nuostatą: na ir kas čia tokio negirdėto?). Naujų duomenų čia išties nėra. Bet jų ir nereikia. Informatyviausia – ne statistika, o dar neatbukusių pojūčių perverti prisiminimai. Kad ir apie mažą kiemsargį vieno Panerių gyventojo šunį, vardu Pelytė, pamėgusį lankytis prie šviežiai užkastų lavonų: Ji kasa žemę duobėje, o tada plėšo aukų drabužių liekanas ir ėda jų kūnus. Ji drasko krūtines, pilvus, kojas –­ ką tik atkasa: veidą, skruostus. Tai mažas monstras. (...) Kartais grįždama ką nors nešasi. Vieną kartą – tai buvo 1943 m. rugpjūtį – ji dantyse nešėsi žarnas, bet kažkieno išgąsdinta numetė jas priešais Seniucio sklypą. Vaikai jas pakabino ant Seniucio tvoros (p. 93–94). Tai citata iš autorės versto K. Sakowicziaus „Panerių dienoraščio“ angliškos versijos*. Seniucis –­ savo šuns gebėjimais didžiavęsis šeimininkas (beje, pasak Sakowicziaus, turėjęs žydiško kraujo!?). Kelių tokių ištraukų užtenka suvokti, kokio beviltiško baisumo sumaištis lydėjo daugelį tuomečių įvykių...

Tad šį kartą nusižengsiu tradiciniams knygų vertinimo kriterijams ir nekreipsiu dėmesio į ryškoką kolaboravimo su masių skoniu foną, prasimušantį daugelyje „Mūsiškių“ teksto vietų. Nekreipsiu, nes šio kolaboravimo pasekmės svarbesnės nei absoliučiai tikslūs skaičiai ar nė kiek neiškraipyti faktai (o ar tokių būna?). Svarbesnės, nes rodo poziciją. Čia – kaip VDR vesternuose, kurių siužetas įtraukia, nepaisant to, kad indėną vaizduoja pietų Europos kraštovaizdžio fone jodinėjantis dažytas baltaodis. Vanagaitė sugebėjo parengti leidinį, kurį siūlyčiau perskaityti visiems, atkakliai tebeneigiantiems tamsiąsias lietuvių elgesio didžiojo žydų genocido metais puses (kalbu ne tik apie stovėjimą su ginklu prie griovio). Ypač tiems, kurie neigia tik įsivaizduodami, jog kažką žino. Lai vėliau ginčijasi, ieško įrodymų, kad ne viskas, ne visur ir ne visai taip... Tai – pradžia: norintiems prisikasti prie tikrosios tiesos, siekiantiems suvokti, kodėl visai šalia mūsų atsirado savotiško užribio zona (kitokie nei mes –­ ne mūsiškiai), kaip tarsi nekaltas visuomenės uždarumas sukėlė žvėriškus abipusės neapykantos blyksnius.

Vanagaitė sėkmingai baigė eilinį savo projektą (ji aiškiai iš tų, kuriems naujasis Darbo kodeksas, akcentuojantis projektinio darbo formą, palengvins veiklą). Baigė kaip visada – su dideliu šurmuliu: pasikvietusi bendradarbiauti vienu didžiausių priešų Lietuvoje tebelaikomą E. Zuroffą ir garsiai tekštelėjusi ant stalo „Mūsiškius“. Gal šis tekštelėjimas padės kai kuriems išgirsti menkai žinomas ir lig tol populiariojoje literatūroje ignoruotas šio istorijos etapo aplinkybes?

Antony Polonsky. „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Iš anglų kalbos vertė Indrė Joffytė, Rūta Puišytė. – V.: „Versus aureus“, 2016.

b_200_282_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-28_nr._3587_zydai.jpg

Nežinau, ką turėčiau kaltinti – menkas savo žinias, temos specifiką, savotišką autoriaus stilių ar kartkartėmis išlendantį redaktorių ir vertėjų darbo broką –­ kad šią Antony’o Polonsky’o knygą skaičiau sunkiai. Priežastis aiškiai ne viena. Pradžioje keisti pasirodė sutapimai įžangos ir įvado tekste (panašu, kad leidinio specialusis redaktorius, žymus šios srities tyrėjas ir A. Polonsky’o bičiulis prof. Š. Liekis, rašydamas įžangą, įterpė dalį angliško leidinio įvado neįtardamas, kad šį taip pat numatoma versti ir spausdinti lietuviškai). Preliudiniuose skyriuose pasigedau tikslesnės informacijos ir apie vertimui pasirinktąjį knygos „The Jews in Poland and Russia“ variantą (per 76 savo gyvenimo metus Polonsky sugebėjo šia tema prirašyti ir tritomių veikalų, ir „trumpų“ istorijų, tad, norint susivokti, jog rankose laikoma knyga yra 2013 m. angliškai pasirodžiusios tritomio santraukos vertimas, o ne specialiai lietuviams parengtas leidimas, teko pasiknaisioti ir po internetą). Žodį „trumpa“ ne veltui įrėminau kabutėmis: kalbant apie 630 p. leidinį, vartoti šį apibūdinimą be ironijos tikrai sudėtinga.

Ko gero, tai laikytina ir viena svarbiausių atmetimo reakcijos priežasčių. Visada buvau nusiteikęs prieš tradicinę humanitarų stilistiką, kai aptariant kiekvieną faktą nuklystama į gana tolimas lankas (nesirenkant krypties ir kartais pasiklystant), o padriki apibendrinimai plačiai išsibarsto skirtinguose skyriuose. Galbūt tai iš dalies pateisinama siaurai specialistų auditorijai skirtose mokslinėse studijose. Bet pratarmėje autoriaus išsakyti lūkesčiai (tyrinėjimų santrauka, pasirodanti vieno tomo leidimu, tikiuosi, sulauks daugiau skaitytojų, p. 15), manyčiau, nuėjo šuniui ant uodegos. Pirmiausia todėl, kad Polonsky nepertvarkė knygos struktūros: iškarpius atskirus teksto gabalus, dingo dalis perteklinės informacijos (nors tenka pripažinti, kad nemažai jos ir liko), bet niekur neišnyko vadovėlinė medžiagos dėstymo maniera. Tad nusprendusiems imtis šio veikalo skaitymo, derėtų iš anksto susitaikyti su komplikuotu istorinės monografijos analizės procesu (rečiau besidomintiems tokio pobūdžio literatūra vargu ar verta tikėti galiniame knygos viršelyje Š. Liekio pateiktu apibūdinimu „lengvai skaitomas leidinys“).

Kita vertus, 1350–2008 m. laikotarpio Rytų Europos žydų istoriją aptarianti knyga tikrai gali sudominti tuos, kuriems rūpi praeities sąlyčio su dabartimi problemos. Polonsky ne veltui yra kontroversiškai vertinamas Europos žydų istorijos žinovas. Jis – vienas iš nedaugelio šios srities specialistų, nelinkusių akcentuoti nuolatinės kančios idėjos, dėl to ne sykį karštai diskutavęs su panašias problemas analizuojančiais savo tautiečiais.

Leidinyje gausu pavyzdžių, iliustruojančių Rytų Europos žydų bendruomenių raidą: pradedant religiniais ir kultūriniais judėjimais, veikusiais žydų visuomeninės sąrangos sistemos pokyčius, baigiant atskirų buvusios ATR regionų politinio ir ekonominio vystymosi skirtumais. Autorius ypač pabrėžia ryškius pokyčius nužymėjusių sambrūzdžių – ATR padalijimų, sukilimų, revoliucijų, pilietinių karų – įtaką žydų gyvenimui, plačiai aptaria jų reakciją į šiuos įvykius. Knygoje neslepiamas ir žydų indėlis vystantis įvairių pakraipų kairuoliškiems judėjimams ir komunistinių idėjų plėtrai šiuose kraštuose. Polonsky puikiai suvokia, jog tarpukario Lenkijos oficialus kariuomenės plakatas, vaizdavo bolševizmą kaip velnią, turintį žydiškų bruožų (p. 243) pirmiausiai todėl, kad žydai buvo svarbios personos Lenkijos laikinajame revoliuciniame komitete, skelbusiame savo atsišaukimus jidiš ir rusų kalbomis.

Akivaizdu, lietuvių skaitytojams įdomiausi knygos skyriai, kuriuose minima Lietuva. Nors originaliame knygos pavadinime Lietuvos vardo nėra (paminėdami ne tik Lenkiją ir Rusiją leidėjai aiškiai tikisi pritraukti platesnę publiką ir eilinį kartą demonstruoja mėginimą įkišti rimtą ir sudėtingą mokslinį kūrinį tarp populiaresnės literatūros), apie ją Polonsky rašo itin daug. Tikriausiai „prasimuša“ litvakiška autoriaus prigimtis (Polonsky’o protėviai kilę iš etninės Lietuvos žemių), sykiu gal norima grąžinti duoklę kadais tankiausiai pasaulyje žydų gyventai teritorijai. Vienas vertingesnių skyrelių – bent jau žvelgiant menkai šią problematiką išmanančio žmogaus akimis – apie mėginimą kurti žydų autonomijos struktūras tarpukario Lietuvoje. Čia aptiksime išties įdomių ir nedažnai minimų faktų, liudijančių sudėtingų žydų ir lietuvių tarpusavio santykių apraiškas viešajame gyvenime, teisėje bei politikoje.

Ne mažiau įdomus ir kitas aspektas: Polonsky kalba apie mūsų regiono istoriją matydamas ją „iš šono“. Tuo ši knyga skiriasi nuo daugumos vietos autorių darbų. Jis žiūri į nagrinėjamus įvykius kaip žydas, pateikdamas gana nešališką vaizdą, išvengdamas subjektyvumo aptariant lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių ir vokiečių santykius. Pašaliečių akimis regima istorija Lietuvoje kol kas yra gana retas reiškinys, todėl šios knygos išleidimas lietuvių kalba sveikintinas pirmiausia kaip žingsnis derama – įvairiapusiškumo – kryptimi. Be to, brandžiausius tyrimus Polonsky atliko jau gyvendamas JAV, todėl net jo žvilgsnis į Europos žydus pakreiptas kiek netradiciniu kampu. Amerikiečių apžvalgininkai dažnai pabrėžia jo knygų svarbą JAV žydams teigdami, kad panoraminiai šio autoriaus veikalai gali padėti išlaikyti gyvą senosios gimtinės Rytų Europoje vaizdą bent jau atmintyje, taip kompensuojant realios protėvių žemės netektį praūžus holokaustui, kai dauguma neteko galimybės bendrauti su ten likusiais.

Jei kas klaustų, ko šioje knygoje labiausiai pasigedau, – atsakyčiau lengvai: turgaus šurmulio. Būdamas nepaneigiamu korifėjumi savo tyrimų srityje, Polonsky, deja, nesugeba pateikti medžiagos vaizdingai. Šis mokslininkas nelinkęs populiarinti, estetizuoti, paprastinti. Nors teksto daug – pateikiami faktai sausi ir sunkiai virškinami, o didelė leidinio apimtis dažnai labiau trukdo, nei padeda juos suvokti. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje yra užtektinai į nagrinėjamus klausimus įsigilinusių skaitytojų, kitaip leidinys greitai atsidurs maksimalių nuolaidų emblema paženklintose knygynų lentynose.

* Kazimierz Sakowicz and Arad Yitzhak. „Ponary Diary, 1941–1943: A Bystander’s Account of a Mass Murder“. – Yale: Yale University Press, 2005.