Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Olga Lapina ir Jaunimo teatras

Ooo, geležinio tinklo tvora ir garsiakalbiai tuoj pat primena „Kvad­ratą“. Pjesės teksto naudojimas tik režisūriniams šuoliukams, tik režisieriaus čiuožimui nešančia banga – „Pirosmanį“. Gal ir per anksti šūkčioti, bet! Atrodo, Jaunimo teatrui pagaliau iškrito Dangaus mana – Olga Lapina!

Jauna klaipėdietė, GITIS’o mokinė, „Stebuklingosios kreidelės“ Rusdramyje ir „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ Mažajame statytoja, nežinau kokiais vėjais atpūsta, debiutuoja ir Jaunimo teat­re –­ rodo savo mėgstamų skandinavų, švedo Mattiaso Anderssono kūrinėlį, kurį scenoje dar reikia sukurti (kaip ir „Kvadratą“ ar „Pirosmanį“), „Bėgikas“.

Iš anksto galima pasidžiaugti dovana paaugliams ir rekomenduoti mokytojams užsakyti bilietus savo klasėms (fojė jau kabo pirmųjų Vilniaus mokyklų sąrašas). Nors tai, kad dabar madinga kalbėti apie patyčias mokyklose, sukelia dvejopus jausmus. Visi, atrodo, suvokia, kad mokinių teisių ir pareigų balansas yra perlenktas į teisių pusę, kad skandinaviški metodai įvairiose auklėjimo srityse dar nepasitvirtinę. Tačiau įsiklausyti ir patirti scenoje tam tikrą „žiaurų“ variantą – verta.

„Bėgikas“ atskleidžia tik vieną, itin sutirštintą paauglio suaugimo pusę –­ tas staiga ištįsęs vaikas išnyra iš savo pragariško, beviltiško vidaus, yra išverčiamas it pirštinė. Jokių advokatų, jokių gelbstinčių oazių su nors vienu protingu gimdytoju ar mokytoju šalia nėra. Tas vaikas patalpintas vos ne už kalėjimo tvoros (iš tiesų tai yra rutulio stūmimo aikštelė ir kūno kultūros persirengimo kambarys su spintelėmis, kurių autorius –­ scenografas Marijus Jacovskis).

Tragiškos spalvos tuoj pat bent man kelia atoveiksmį, imu priešgyniauti: o jei tie penkiolikmečiai herojai augtų be patyčių – šiltadaržiuose, – kaip vėliau jie gyventų ir kovotų savo jau mandagiuose, sustyguotuose suaugusiųjų gyvenimuose? Juk paauglystė – tai kariuomenė, kurioje sveika atitarnauti.
Galbūt tuos platesnius kontekstus sužadina aktorių, ypač jaunimiečių senbuvio, talentingojo Sergejaus Ivanovo nesislėpimas nuo savo amžiaus, neutriruotas tų nebrendylų vaizdavimas. Čia gerai pasitarnauja belyčiai sportiniai kostiumai, tinkantys ir jaunam, ir senam.

Kompozitoriaus Antano Jasenkos mu­zika, miksuojama su aktorių gyvais (pusgyviais – mikrofoniniais) ir įrašytais balsais bei apšvietimu, moment prilipdys jauną pub­liką prie krėslų, bet įtiks ir vyresniems. Jasenka bėga kartu su Lapina, iki muzikinio spektaklio trūksta tik uždainuojančio aktoriaus, ir šios bėgančiųjų poros rit­mas –­ reti dyvai mūsų scenoje.

Iš pradžių vienaveiksmis spektaklis buvo ruošiamas mažajai salei, bet vėliau perkeltas į pagrindinę, kurioje atsidūrę žiūrovai, manau, balsuotų ir už antrą veiksmą. Nes penkių personažų prisistatymo įžanga kiek užsitęsia ir žada ilgesnę charakterių istoriją (ne visi spėja atsiskleisti), nes gerai suvaidinamos dviejų klasės lochų meilės prisipažinimo ir atstūmimo scenos (Ivanovas ir Dalia Morozovaitė) ir norisi tolesnio love story vystymosi, o ne vien gražaus simbolinio perlipimo per tvorą į laisvę. Tačiau edukacinė pamoka yra štai tokios trukmės, ir gana. Režisierė aštrios temos nefarširuoja aštriais prieskoniais, jos darbo stilius, kaip ir ankstesniuose spektakliuose, kultūringas, diplomatiškas ir dozuotas (puikūs šokiai klube-spintelėje), be riksmų, keiksmų ir nuogų prievartavimų, kryžiumi sudėti kūno kultūros suolai, ačiū Dievui, vos šmėkšteli. Sėdintieji salėje supras, kad tas ilgas ir tylus klūpojimas jogos poza yra sunkesnis prievartavimas.

„Bėgikas“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka
„Bėgikas“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai