Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Ascanio Celestini. Juoda avis. Laidotuvių kalba elektriniam beprotnamiui

Antonellos Beccarios nuotrauka
Antonellos Beccarios nuotrauka

Ascanio Celestini (g. 1972) – italų rašytojas, dramaturgas ir aktorius, vienas žymiausių dabartinių pasakojamojo teatro kūrėjų, itin atidus opioms socialinėms temoms ir istorijos spragoms. Celestini knygos gimsta iš gyvai renkamos medžiagos (interviu su tiesioginiais istorijų liudininkais ir gausių kelionių po tolimiausius Italijos kampelius). Knyga „Juoda avis“ taip pat yra atsiradusi iš pokalbių su Italijos beprotnamiuose kadaise internuotais žmonėmis ir jų trauminės patirties.

„Renku prisiminimus tų, kuriems teko pažinti beprotnamius, panašiai kaip seniau darydavo geografai. Šie senovės tyrinėtojai prašydavo jūreivių papasakoti apie jų regėtas salas, o pirklių, prekiavusių prieskoniais ar kilimais, – apie kelius į Rytus ar į Afriką. Tada iš išgirstų pasakojimų bandydavo nupiešti žemėlapius. Taip gimdavo dažniausiai netikslūs žemėlapiai, tačiau pilni tiesiogiai šias vietas pažinusių keliautojų žvilgsnio. Aš taip pat klausausi pasakojimų tų, kuriems teko keliauti po beprotnamius, ir ne tam, kad sudėliočiau objektyvią istoriją, o veikiau atkurčiau pasakojimo gaivumą ir netikslų subjektyvų žvilgsnį, vaizduotės nuostabą ir konkrečias baimes, lydinčias bet kurioje kelionėje.“ (Celestini)

 

Aš miriau šiemet.

Visi norėjo mirti šiemet.

 

Tie, kas nugyveno iki šios dienos, pamatė viską, ką buvo verta pamatyti.

Pamatė šunis kosmose, žmones mėnulyje ir robotą ant ratukų Marse. Pamatė išlekiant į orą Niujorką, Londoną ir Madridą, o ne vien tik Kabulą ar Bagdadą. Pamatė „Kinder“ kiaušinį, kiekvieną gyvenimo dieną paverčiantį amžinomis Velykomis. Pamatė pieno miltelius, vyną tetrapakuose ir braškes su actu.

 

Visi norėjo mirti šiemet, nes ateinančiais metais nebus nieko nauja. Pasaulis kartosis tarsi jau rodyta televizijos laida. Ateitis bus ankstesniųjų laidų santrauka. Nuo rytojaus net ir masinės žudynės tebus nuobodus spektaklis.

Prisimenu savo ankstesnį gyvenimą

Vienas

 

Gimiau septintajame dešimtmetyje.

Nuostabiajame septintajame dešimt­metyje.

 

Visi norėjo gimti septintajame dešimtmetyje, bet, deja, kažkam buvo lemta gimti anksčiau. Ir tas kažkas gėdijosi gimęs šeštajame dešimtmetyje, su pustuštėmis krautuvėmis ir visais tais iš bado mirštančiais nuskurėliais, kuriuos dar ir šiandien regime nuskurusius nespalvotame kine per privačius televizijos kanalus. Tais laikais net ir turčiai vilkėjo tam tikrais drabužiais, kokius šiandien perkasi albanai emigrantai, atsiiriantys į Italiją guminėmis valtimis. Tais laikais visi bijojo ką tik praūžusio karo. Tais laikais visame name būdavo vos vienas gyventojas su televizoriumi, ir visi burdavosi pas jį namuose ir pri­šnerkšdavo pavydu jo švarią svetainę.

Visi norėjo gimti septintajame dešimtmetyje, tačiau kažkas nesuspėjo. Tas kažkas gimė vėliau ir vis dar tebesigraužia pavėlavęs. Jis gimė švininiais metais*, su tiesiog gatvėje lyg kare krisdavusiais žmonėmis.

Vien septintajame dešimtmetyje karas buvo kažkas tolima, apie ką niekas negalvojo.

Visi norėjo gimti septintajame dešimtmetyje, tačiau gyvenime galima pakeisti viską, tik ne gimimo datą.

Šeštajame dešimtmetyje žmonės neveikė nieko įdomaus.

Vienintelis geras dalykas šeštajame dešimtmetyje buvo įsitikinimas, jog greitai ateis septintasis dešimtmetis.

Paskui atėjo 1959-ieji ir visi kantriai sučiaupė lūpas dar kelioms dienoms, nes trūko jau visai nedaug iki anų prėskų metų pabaigos. 1959-ųjų vasarą žmonės netgi nevažiavo prie jūros. Jie gėdijosi savo senų ir juokingų maudymosi kostiumų. Kažkas vis dėlto nuvažiavo prie jūros ir išsimaudė prėskame vandenyje. Tas vanduo buvo be druskos skonio, be jūros skonio, kuris atsiras septintajame dešimtmetyje. Tai buvo beskonis vanduo, beskonis kaip ir visas šeštasis dešimtmetis.

Per 1959-ųjų Kalėdas visi buvo apkvaišę nuo smalsumo dėl artėjančio nuostabiojo dešimtmečio ir pamiršo atšvęsti šventes. Niekas nepirko tradicinio pyrago „Motta“ ir „Bauli“, šampano „Berlucchi“ ar nugos „Pernigotti“. Visi nuėjo miegoti anksti ir net nepasistatė prakartėlės. Kažkas greitosiomis surentė lūšnelę su skudurėliu, bet iš visų statulėlių teįkėlė Tris karalius, nes šie jau buvo kelyje ir turėjo atvykti drauge su naujaisiais metais. 1959-ųjų prakartėlės Trys karaliai jau buvo Trys karaliai iš septintojo dešimtmečio. Bet kūdikėlio niekas neįkėlė. Tais metais Jėzulis nesirengė gimti, o per 1960-ųjų Kalėdas jis buvo toks patenkintas, kad užgimė net tris kartus.

Paskui atėjo gruodžio 31-oji ir visame pasaulyje žmonės laukė nuostabiojo septintojo dešimtmečio pradžios. Vos laikrodžiams išmušus vidurnaktį, pasipylė stebuklų lavina. Vienam plikiui išaugo hipiški plaukai. Senėms su šinjonais ant galvų ir klumpėmis išdygo šviesios it Merilinos Monro garbanos, o po nuospaudų pritrintomis kojomis –­ smailūs it vijokliniai augalai kulniukai. Net ir merginos storais pasturgaliais, slinkdavusios nugara palei sieną, kad nuslėptų savo storąją dalį, neproporcingą kaip ir šeštojo dešimtmečio ryžių rinkėjų pasturgaliai... Net ir joms išdygo tobulos šiknos – į septintojo dešimtmečio mini sijonėlius įspraustos šiknos. O ant kojų nustojo žėlę gyvaplaukiai. Nieko, net ir peiliuku nuskustų gyvaplaukių žymės. Tai buvo glotnios ir tobulos kojos.

1959-ųjų gruodžio 31-ąją visi laukė pasirodant nuostabiojo septintojo dešimtmečio.

 

Visi, išskyrus mano senelę.

 

Tą vakarą mano senelė nuėjo gulti aštuntą, kaip ir kiekvieną vakarą.

Mano senelė bjaurėjosi septintuoju dešimtmečiu. Bjaurėjosi taip pat ir šeštuoju bei penktuoju dešimtmečiais. Ji bjaurėjosi karu ir fašizmu, vokiečiais ir amerikonais. Vienintelis dalykas, kuriuo senelė nesibjaurėjo, buvo vištos.

Mano senelė rengėsi kaip senė, nešiojo senės prijuostę ir jai smirdėjo iš burnos. Kai senelė atsirūgdavo, tai nebūdavo kokakolos ir pepsikolos raugtelėjimai. Jie atsiduodavo šviežiu kiaušiniu. Senelė vaikščiodavo basomis net po vištidę. Ji nedainavo šeštojo dešimt­mečio dainų, kalbėdavosi su višta ir ši ištempdavo kaklą. Mano senelė pakišdavo ranką po vištos šikna ir ši padėdavo kiaušinį. Mano senelė pralupdavo lukštą ilgu mažojo piršto nagu ir išgerdavo kiaušinį. Sakydavo, kad „šis kiaušinis šviežias. Vis dar tvoskia vištos šikna“.

Septintajame dešimtmetyje kiekvieną rytą senelė vesdavo mane į mokyklą, bet pirmadieniais ji užsitempdavo storas vaistinėje pirktas kojines ir įsispirdavo batus. Pirmadieniais ji lydėdavo mane iki pat klasės. Aš eidavau sėstis į tolimiausią suolą, o senelė prieidavo prie panelės mokytojos ir paklausdavo: „Kaipgi sekasi šiam vaikinui?“ O mokytoja atsakydavo: „Blogai sekasi. Pasodinau jį į paskutinį suolą, bent jau netrukdo kitiems. Pasodinau jį vieną, antraip man sugadintų ir kitus. Lanko mokyklą vien tam, kad sušildytų suolo vietą. Jis silpnas matematikai. Silpnas geografijai. Silpnos jo smegenėlės. Prasčiausias mokinys visoje klasėje. Jis – juoda avis. Manau, jog šiemet paliksiu jį antriems metams, pakartojęs metus gal ko išmoks.“ Tada mano senelė ištraukdavo iš kišenės šviežią kiaušinį, pralupdavo lukštą ilgu mažojo piršto nagu ir paduodavo panelei mokytojai. Šioji išgerdavo, kol senelė sakydavo: „Gerkit, panele mokytoja, nes tai šviežias kiaušinis. Vis dar tvoskia vištos šikna.“ O visi klasės draugai leipdavo juoku, nes mano senelė rengėsi kaip senė. Leipo juokais, nes ištardavo žodį šikna. Ir net jei kalbėjo apie vištos šikną... vaikams vis tiek buvo juokinga.

manipuliacija.lt nuotraukos iš ciklo „Kryžių kalnas“
manipuliacija.lt nuotraukos iš ciklo „Kryžių kalnas“

Paskutinę mokslo metų dieną mokytoja prieidavo prie mano suolo ir sakydavo, kad „vieni subręsta anksčiau, kiti vėliau. Kaip obuoliai. Tu esi supuvęs obuolys, kurį reikėtų mest į šiukšlių kibirą. Tu esi juoda avis, iš tavęs nieko gero nebus, neverta netgi palikti antriems metams. Todėl mąstau, jog perkelsiu tave į kitą klasę. Pasakyk savo senelei, kad perkeliu tave, pasakyk, kad atneštų man kiaušinių“. Ir pažymių knygelės dieną mano senelė užsitempdavo storas vaistinėje pirktas kojines ir įsispirdavo batus. Nueidavome į mokyklą, paimdavome pasirašytą pažymių knygelę ir aš būdavau perkeliamas į kitą klasę. Tada mano senelė vesdavosi mane pas mokytoją, dėkodavo jai ir įduodavo kiaušinių, kaip įduodavo kiaušinių visiems mokyklos mokytojams. Net ir kunigui, kuris vesdavo tikybą, ir gimnastikos mokytojui, ir netgi direktoriui. Pralupdavo lukštą ilgu mažojo piršto nagu ir visi išgerdavo. Mano senelė rodydavo į šiuos septintojo dešimtmečio mokytojus ir sakydavo, kad „visi mokytojai yra šventieji. Jie kaip bažnyčioje stovintys šventieji. O direktorius – visų švenčiausias, tai šventųjų vadas, Jėzuskristus“. Aš jai atsakydavau „ne, tai tik juokai, senele...“ Tačiau direktoriaus veidas nebūdavo juokaujančio žmogaus. Jis iščiulpdavo kiaušinį tarsi paskutinę vakarienę. Tas kiaušinis būdavo šventoji ostija, o direktorius priminė komuniją teikiantį Kristų, Kristų, valgantį savo paties kūną.

O mano senelė kartodavo: „Gerkite, ponai mokytojai, nes šis kiaušinis šviežias. Vis dar tvoskia vištos šikna.“

 

Du

 

Septintajame dešimtmetyje eidavome į bepročių institutą.

Mano senelė ten eidavo tam, kad nuneštų šviežių kiaušinių.

 

Aš eidavau su ja, ir senelė užkabindavo man ant rankų plastikinius maišelius su kiaušiniais, įvyniotais į popierių, ir vesdavo iki vartų. Vienuolė atidarydavo vertus ir įleisdavo mus į virtuvę. Kažkas kakodavo ant žemės ir vienuolė sakydavo: „Atleiskite jam, kad pakakojo, bet jis kaip augalas. Ant žemės kakojantis augalas.“ Vienuolė sakydavo, kad „nieko čia nepadarysi, nes kai kurie bepročiai kaip bliaunantys ir besispardantys asilai, kad darydamas gera asilui atgal tegausi spyrį“. Sakydavo, normalu, kad bepročiai kakoja ant žemės. Kad gerokai lengviau valyti išmatas nuo žemės, nei išmokyti juos naudotis tualetu. Gerokai lengviau, nei išmokyti juos nusišluostyti tualetiniu popieriumi, nusiprausti bidė ir taip toliau...

O aš regėdavau visus tuos bepročius, kakojančius ir spjaudančius į sieną. Sienos likdavo apšnerkštos seilėmis, slystančiomis tinku žemyn tarsi apkvaišusi sraigė. Slystančiomis tol, kol sausas oras prismeigdavo jas prie sienos. Išdžiūvusios seilės likdavo ant tinko lyg siuvinys prieš mūsų akis iki tol, kol slaugė grandikliu jas nugremždavo it midijas. Taip pat čia buvo laikomi bepročiai, kurie šlapinosi į kelnes. Šlapinosi į visad per siauras ar per plačias kelnes, nes rytais slaugai juos pakeldavo iš lovos nuogus. Paskui ištraukdavo iš plastikinio maišo drabužius ir išdalydavo juos kaip pakliuvo. Ir drabužiai būdavo vos dviejų didžių, čiagi ne kokia „Rinascente“ ar „Upim“ parduotuvė, kur gali rasti visokių apimčių drabužių. Institute... pilvotam pacientui galbūt papuldavo per siauros, o lieknesniam per plačios kelnės. Vienuolė sakydavo, kad „nesvarbu, jei šioms vargšėms būtybėms smunka kelnės. Svarbiausia, kad jie skubiai keltųsi iš lovų ir laiku prisistatytų pusryčių. Beprotnamyje gydoma viską atliekant laiku“. Prabusti, nusiprausti, pakakoti, pasisioti, apsirengti, pavalgyti, miegoti. Viskas turi būti atliekama laiku. Ir gyvenimas tęsiasi.

Vienuolė sako, kad tai vadinama moraliniu gydymu. Kad proto netvarką gydo beprotnamio tvarka. Slaugai sustato visas lovas į eilę. Visi drabužiai yra lygiai tos pačios spalvos, vis vien skalbimo mašinoje viskas dezinfekuojama devyniasdešimties laipsnių temperatūroje, visos spalvos susimaišo ir virsta pilka beprotnamiška spalva, bendra visiems drabužiams. Vienuolė sako, jog moralinis gydymas numato netgi tai, kad visi privalo valgyti lygiai tą patį. Reikia suvalgyti po vieną keptą kriaušę! Kriaušė, truputis vandens, jokio vyno, jokios kavos. Jokio peilio ar šakutės, vien medinis šaukštas ir aliumininė lėkštė. Nes tam tikri stalo įrankiai yra pavojingi.

 

O aš regėdavau, kaip visi tie vargšai vienuolės dresuojami bepročiai šokdavo iš lovos ir vilkdavosi netinkamus drabužius. Vienuolė juos suskaičiuodavo ir išsiųsdavo į refektoriumą. Bepročiai žygiuodavo tarsi cirko klounai, kurie užbaigė numerį ir atsisveikindami palieka areną. Tačiau į išdresuotus bepročius niekas nekreipdavo dėmesio. Numerio pabaigoje nepasigirsdavo jokių aplodismentų. Šiuo reginiu mėgavomės vien aš ir mano senelė, su kiaušinių pilnais maišeliais, ir mums visai nesinorėjo juoktis nei ploti rankomis.

 

Taip pat institute laikomi visi ypatingieji bepročiai, kuriuos vadina katatoniniais.

Jie visi guli nejudėdami lovose. Vienus jų rytais pakelia, pasodina ant suolo ir taip palieka iki vakaro, paskui vėl paguldo po antklode. Vieni jų pajėgia patys nueiti į vonią, nors sugaišta tam ištisą dieną.

Prabunda, pajuda iš vietos, pasiekia tikslą, pakakoja, sugrįžta atgal ir gulasi į lovą. Ir gyvenimas tęsiasi.

Vienuolė sako, jog „gerai, kad ir šie katatonikai laikomi institute, ne vien tie, kurie rėkia ir viską daužo. Be to, kai ima stigti lovų, galime suguldyti juos po tris... taip sutaupome vietos“.
Katatonikai primena numirėlius, ir senelė mane dažnai palieka vieną tarp jų, nes šie negali padaryti man nieko bloga. Senelė sako, kad „su šiais vargšais nejudančiais bepročiais tarsi sėdėčiau morge. Šie bepročiai ramūs ramūs. Kaip augalai“.

 

Trys

 

Pamenu, jog vilkėjau triušio kostiumu.

Pamenu, kad tada buvo septintojo dešimtmečio karnavalo diena.

 

Pamenu, jog turėjau ilgas triušio ausis, kurias laikė geležinė viela, tačiau viena jų buvo sulūžusi ir pro triušio ausį buvo matyti aprūdijusi viela. Aš bjaurėjausi šiuo kvailu triušio kostiumu. Visą dieną pratylėjau iš pykčio tam kostiumui, ir senelė pasakė man: „Bus geriau, jei tu kurį laiką pasėdėsi su vienuole katatoninių bepročių palatoje. Sėskis čia šalia vienuolės.“ Aš atsisėdau šalia vienuolės, kuri nejudėdama kalbėjo rožinį. Man atrodė, kad ji kalbasi pati su savimi... bet iš tiesų vienuolė kalbėjosi su Dievu! Tačiau kalbėjosi taip tyliai, jog net ir Dievui, manau, atrodė, kad kalbasi pati su savimi.

Paskui mano senelė ištraukė šviežią kiaušinį iš prijuostės, pralupo lukštą ilgu mažojo piršto nagu ir ištiesė man, kad išgerčiau. Mano senelė rengėsi kaip senė, avėjo senės batus, mūvėjo vaistinėje pirktas storas kojines ir paliko mane vieną su vienuole, kuri meldėsi apsupta visų tų lovų su bepročiais, primenančiais numirėlius. Išgėriau kiaušinį ir ėmiau mąstyti, kad „jei kartais čia užsuktų mirtis ir išvystų šiuos bepročius, kurie atrodo negyvi, išvystų vienuolę, kuri atrodo nei gyva, nei mirusi, ir mane, tylintį it numirėlį, mus visus išsivestų į aną pasaulį“. Tada aš pradėjau kalbėti.

Kalbėjau vienuolei, kuri manęs nesiklausė.

Lyg būčiau iškratęs ant žemės plastikinį maišelį, pilną prekybcentryje pirktų produktų. Maišelį su „Nesquik“ milteliais, indų plovikliu „Sole Piatti“ ir saldainiais „Valda“, ir viskas gulėtų ant grindų, su „Sole Piatti“ ploviklyje plūduriuojančiais „Valda“ saldainiais ir į visas puses pabirusiais „Nesquik“ milteliais, pritvindančiais orą tuo vaikiškų pusryčių kvapu... Pravėriau burną ir išsakiau vienuolei viską, kas dėjosi mano galvoje. Aš iškračiau ant jos savo smegenis.

 

Pasakiau vienuolei: „Man šlykštus triušio kostiumas. Kad tai panaudotas mūsų bendrabučio kostiumas, kad aš jauniausias visame bendrabutyje ir kad šiuo kostiumu vilki devynerių metų vaikai, tokie kaip aš. Kad jau dvidešimtį metų ši pūkuota triušio kaukė keliauja po bendrabutį ir ja vilki visi. Tai šeštojo dešimtmečio kaukė. Kvaila kaukė. Kvaila kaip ir pats šeštasis dešimtmetis. O aš esu šimtasis kvailas berniūkštis, vilkintis šią kvailą kaukę. Ir kad mano viena ausis aprūdijusi.

Aš norėjau Tarzano kostiumo. Žinai Tarzaną? Tai herojus iš filmo apie džiungles. Tarzanas nemoka kalbėti, išskyrus žodžius Aš, Tu, žino, kuo vardu jis ir beždžionė Čita. O filme išmoksta ir gražios šviesiaplaukės baltosios moters vardą, Džein. Ir per visą savo gyvenimą sugeba dėlioti vien tokius sakinius kaip „aš – Tarzanas, tu – Čita“, arba „aš – Tarzanas, tu – Džein“, arba šaukti „Čita!“, kai jam reikia beždžionės, ar „Džein“, kai baltoji moteris patenka į pavojų. Tačiau gan greit suprantame, jog beždžionė ima pavydėti baltajai moteriai, įsižeidžia ir daugiau nebekalba. Iš tiesų filme ji niekada ir nekalba, išskyrus vieną kitą susinervinusios beždžionės riksmą...

Beždžionė netgi nesako savo vardo, nesako: „Aš – Čita.“ O baltoji moteris pliurpia visą laiką. Pliurpia už juos visus. Pliurpia tiek daug, kad atrodo žymiai labiau protiškai atsilikusi už beždžionę. Tačiau beždžionė visa gauruota ir Tarzanas ja bjaurisi. Moteris, priešingai, yra visa depiliuota, ir Tarzanas jaučiasi sutrikęs. Bet paskui įsimyli ją, ir mano senelė sako, kad „Tarzanas atrado, jog baltoji taip pat turi gaurų. Bet jų turi tik ten, kur reikia, ir Tarzanui patinka šioji moteris ir tas gaurų kuškis. Jam moteris patinka labiau už beždžionę“.

Tarzanas skraidina moterį džiunglių lianomis ir išrėkia visą savo beprotišką meilę Džein. Jis vilki sudriskusiomis trumpikėmis ir moka pasakyti vos penkis žodžius. Mano senelė sako, kad Tarzanas – meilės ligonis. Sako, kad meilė susargdino jo smegenis. Sako, kad Tarzano beprotnamis yra jo džiunglės ir jis gyvena jose tarsi anie vargšai instituto bepročiai. Jis keliasi, valgo, sisioja, kakoja, ropščiasi lianomis, taria penkis žodžius, vėl valgo, vėl sisioja ir eina gult. Ir gyvenimas tęsiasi.“

 

Keturi

 

Norėjau būti Tarzanu tam, kad užkariaučiau Marinelą, kuri be galo graži. Žymiai gražesnė už Ritą, Antonietą ir Lučiją, kitas klasės mergaites. Gražesnė už Sofiją Loren, už Meriliną Monro, už Džiną Lolobridžidą ir net už Džein iš filmo apie džiungles. Norėjau būti Tarzanu, vietoj to esu triušis su aprūdijusia ausimi.

Būčiau pasitenkinęs ir Zoro kauke. Net ir vilkėdamas juodu pirato kostiumu būčiau galėjęs užkariauti Marinelos, persirengusios balerina, širdį.

Būčiau labiau džiūgavęs, jei taip pat vilkėčiau balerinos kostiumu. Net jei visi klasės draugai, apsirengę Zoro, Pirato ar Tarzano kostiumais būtų sakę, jog atrodau kaip gėjus... jau mieliau būčiau gėjus. Geriau gėjus nei triušis! Tai dėl to nenorėjau eiti į karnavalo šventę klebonijoje. Tačiau senelė nusitempė mane jėga. Ji įsispyrė batus, užsimovė storas vaistinėje pirktas kojines ir nusivedė mane į tą nelemtą bažnyčios šventę. Mano senelė rengėsi kaip senė ir atrodė tyčia pasipuošusi karnavalui. Su senės kostiumu.

Klebonijoje buvo taip pat ir Pankotis Mauricijus, kuris yra didžiausias mokyklos bukagalvis. Mauricijus valgo žemę ir jo dantys visad purvini. Žemėti dantys. Kartą begrauždamas akmenį jis nusilaužė dantį, pradėjo žliumbti ir nulėkė skųstis pas kunigą. O paskui ėmė juoktis, nes kunigas jam pasakė, kad „tai tik pieninis dantis ir kai užaugsi, išdygs naujas ir sveikas“. Tikras bukagalvis. Mauricijus vilkėjo burtininko kostiumu. Mama nupirko jam šį kostiumą su visais burtininko triukais ir su magiškomis kortomis, kurias paėmęs Pankotis Mauricijus tau sako: „Išsirink vieną“, o paskui atspėja, kokia tai kortą. Su cilindrine skrybėle, iš kurios Pankotis Mauricijus ištraukia netikrą perdžiūvusį triušį. Su burtų lazdele, kuri pavirsta gėlių puokšte ir Pankotis Mauricijus padovanoja ją Marinelai, o aš sudaužau jam snukį, tam Pankočiui Mauricijui, jei tik mėgins priversti ją įsimylėti. Ir kunigas, išvydęs mane ateinantį su triušio kostiumu, sako Pankočiui Mauricijui: „Ar tai tu iš cilindro ištraukei šį triušiuką?“ Ir visi žvygauja.

Kunigas irgi yra bukagalvis.

O aš išeinu į zakristiją traiškyti vabzdžių. Aš taip pat galiu valgyti žemę. Ir netgi skruzdėles, muses ir vorus.

Atsisėdu apsuptas šventųjų ir madonų, kurias kunigas sugrūdo į zakristiją, nes visi netelpa bažnyčioje. Todėl retkarčiais jis apkeičia žaidėjus. Pastato šv. Antaną su jį gundančiu velniu ir nu­ima šv. Jurgį, žudantį drakoną. Pastato šv. Pranciškų, besikalbantį su vilku, ir nuima šv. Roką, besikalbantį su šunimi. Nuima vieną kitą šventąjį ir pasiunčia jį zakristijon atostogų.

Aš žvelgiu į šiuos žaisliukus ir negaliu patikėti, kad tai – šventieji. Man jie atrodo milžiniški kunigai, persirengę karnavalo šventaisiais su aureole iš geležinės vielos. Netikra aureolė, kaip geležinė viela mano triušio ausyje. Ir šioje bažnyčios garsenybių komandos apsuptyje priešais mane išdygsta Marinela, vilkinti balerinos kostiumu. Marinela, taip pat primenanti šventąją, net jei yra žemesnė už statulas. Marinela yra kišenėje nešiojama madona.

Marinela prieina prie manęs ir sako: „Daugiau negaliu pakęsti Pankočio Mau­ricijaus, rodančio triukus.“ O aš sakau: „Pankotis Mauricijus yra didžiausias šio amžiaus bukagalvis!“ Ir Marinela nusijuokia. Tada aš tęsiu ir sakau, kad „sučiupkime Pankotį Mauricijų ir įsodinkime jį į raketą kaip Laiką, kurią rusai išsiuntė į kosmosą. Pankotis Mauricijus atsiduria bukagalvių planetoje, tačiau jis toks bukagalvis, kad netgi kosminiai bukagalviai laiko jį bukagalviu ir pasiunčia į kosminį cirką vaidinti klouno. Ir visi traukia į cirką pamatyti Pankočio Mauricijaus, tačiau niekas nenori pirkti bilieto, nes sako, kad nors ir esame bukagalviai, tačiau ne tokie bukagalviai, jog pirktume bilietą tam, kad išvystume Pankotį Mauricijų. Ir visi įeina nemokamai. Ir pasibaigus pasirodymui visi bukagalviai jaučiasi tarsi tapę profesoriais, nes, palyginus su anuo bukagalviu Pankočiu Mauricijumi, jie visi genijai. Ir tada bukagalvių planetos gyventojai pasidovanoja vienas kitam Nobelio premiją. Meras įteikia elektrikos Nobelį elektrikui, paskui elektrikas įteikia dailidystės Nobelį dailidei, paskui dailidė įteikia žvejybos Nobelį žvejui, paskui...“ O paskui viskas. Nieko nebesakau, nes Marinela žviegia tarsi tam tikri gyvūnai, kuriems smegenyse išauga kaulas ir jie išprotėja. Ir mąstau, kad jei ji nesiliaus žviegusi per ateinančias penkias minutes, jai sprogs veidas.

Mąstau, kad iki šiol vaidinau komišką vaikiną, tačiau mergaitėms nepatinka komiški vaikinai, net jei jas prajuokina. Mergaitėms patinka didvyriai.

Taip nusprendžiu atlikti didvyrio vertą žygdarbį. Paimu vorą ir suvalgau jį gyvą žvelgdamas Marinelai tiesiai į akis.

Ir Marinela akimirksniu mane įsimyli.

b_600_800_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-10-28_nr._3587_DSC00690.jpg

Dabar galiu daryti jai viską, ką noriu. Galiu net atsiraugėti kaip drakonas ir aplaižyti jos veidą, nes ją galutinai pakerėjau. Tačiau ji aplenkia mane ir anksčiau, nei spėjau praverti burną, įkiša savo tobulą ranką į plyšį, kur slepiasi dulkių pilnas voratinklis. Marinela irgi nori būti didvyrė kaip aš, nenori pasirodyti prastesnė. Ištraukia ranką iš tos šlykščios skylės, priartina prie burnos ir sako: „Aš taip pat suvalgiau vorą!“

Tačiau tai netiesa.

Marinela sako jį suvalgiusi, bet aš žinau, kad tai melas. Ir jai tą susinervinęs pasakau: „Tu meluoji. Meluoji, kad jį suvalgei. Tu tik suvaidinai, kad įsidėjai vorą į burną, tačiau jo nesuvalgei. Tai melas. Jei tikrai jį suvalgei, tada pasakyk, koks voro skonis. Aš valgau vorus, aš iš tikrųjų juos valgau ir žinau jų skonį. O tu nežinai, nes tu jo nesuvalgei. Ir niekada to nesužinosi, nes tau trūksta drąsos. Tu tik apsimetei. Melagė!“ Ir Marinela lieka sustingusiu veidu, nes aš atskleidžiau jos niekingą triuką. Todėl staigiai pakylu ir puolu ieškoti voro, nuplėšiu jį nuo voratinklio ir sakau jai: „Suvalgyk šitą! Parodyk, kad jį valgai.“

Marinela paima gyvą vorą už kojos ir nė nepažvelgia į jį, nes laiko įbedusi akis į mane. Žiūri į mano akis nenubaustu veidu, tarsi tas už kojos laikomas voras būčiau aš. Ir aš mąstau, kad daugiau niekada visoje istorijoje nepasikartos tokia tobula ir švari ranka laikanti tokio purvino ir plaukuoto voro kojos. Marinela praveria burną ir sukanda vorą dantimis. Sukanda dantis nesuspausdama lūpų, kad pamatyčiau voro mirties tiesioginę transliaciją. Ir kai prisimenu aną akimirką, regis, vėl girdžiu tarp Marinelos dantų traškančio voro kūno garsą.

Paskui ji nuryja sumaltą gyvį, o aš jaučiuosi laimingas, nes dabar ir Marinela tapo didvyre.

Dabar mudu esame lyg Betmanas ir Moteris katė, esame du neįveikiami atominiai robotai. Du bioniniai vaikai.

Paskui pastebiu, kad Marinela nesiliovė spoksojusi į mane nuo tos akimirkos, kai atskleidžiau jos triuką. Ji sėdi nejudėdama išsprogusiomis akimis, tačiau nebėra pakerėta meilės man. Pradėjo žvelgti į mane taip, kaip žvelgia senelė prieš skeldama antausį... kurio niekada neskelia, nes jai manęs gaila. Marinela sako: „Galėjome būti kartu amžinai, bet tu sudaužei mūsų meilę į šipulius. Būčiau mylėjusi tave iki pat mirties. Būčiau susilaukusi su tavimi vaikų ir auginusi juos net skurde. Būčiau pasenusi greta tavęs dalydamasi viskuo: balta sausa pica, ledais „Algida“ ir pieno stikline su kavos šlakeliu. Būčiau priminusi tau išgerti vaistų ir bučiavusi tave į lūpas visiems matant. Tiesa, kad pamelavau. Tiesa, kad nesuvalgiau to voro, tačiau tu, kodėl tu manimi nepatikėjai? Ar išties buvo taip svarbu, kad suvalgyčiau tą plaukuotą vabalą? Tu privalėjai patikėti, net jei tai nebuvo tiesa, privalėjai patikėti. Tikėti manimi. Ir būčiau pasirinkusi tave visiems laikams. O dabar nežinau, ar tave pasirinksiu...

Pankotis Mauricijus būtų manimi patikėjęs. Būtų patikėjęs, nes jis bukagalvis.

Bukagalviai tiki viskuo.“

* It. gli anni di piombo – taip Italijoje pramintas aštuntasis dešimtmetis dėl šalį sudrebinusių teroristinių išpuolių ir daugybę gyvybių nusinešusių sprogimų.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„La pecora nera. Elogio funebre del manicomio elettrico“. – „Einaudi“, 2006.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai