Arūnas Spraunius. Apie standartizacijos naudą, mat visi ilgimės nesvarumo (secondo)

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Kaip žadėta, dviejų dalių serialo apie normalumo naudą tęsinys ir pabaiga.

Kurį laiką gyventa (vadinasi, ir gaminti atitinkami tekstai) paikai įsitvėrus nuostatos, esą tikslintinas teiginys, jog normalumas būtinai pasiveja žmogų. Esą šią puikią Ralfo Dahrendorfo ištarmę dera konkretinti, mat globalizacija yra kompleksinis projektas, kuriam įgyvendinti reikia ypač patikrintų gebėjimų ir kapitalistinės išminties, kad būtų tinkamai reglamentuota nebūtinai pageidautina gyvenimo formų įvairovė. Taigi, kad normalumas nepatirtų nesėkmės mus, žmoniją, besigainiodamas, veikti dera lanksčiai, bet ir nenumaldomai.

Bet reikalai, pasirodo, „slysta“ sklandžiau, nei naivesnieji iš pradžių tikėjosi, mat jie pražiūrėjo interneto socialinių tinklų veržlų norminantį polėkį. Kai visi susisaistę su visais, net herojiškiausia istorija galų gale tampa dar vienu verslo planą lydinčiu garso takeliu. Principas „dirbk, pirk, mirk“ perėjo į ypač patikimą latentinę fazę. Knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ yra nurodęs Zygmuntas Baumanas, kad globalizacija yra tai, kas mums visiems vyksta. Būtent, mums visiems be jokių išsisukinėjimų.

Vartojimo karalystėje normalumas yra ne tik malonumas, priklausomybė, bet ir imperatyvas. Kad būtum konkurencingas, tinkamai tarnautum, nevalia ignoruoti korporatyvinės etikos, juo labiau savižudiškai naiviai prieš ją maištauti. Globali konkurencija sutinka priglobti „neprotokolines“ (kažkada romantiškai vadintas egzotiškomis) gyvenimo formas, bet tinkamai apdorotas, –­ užkampių pasaulyje kaip ir nebeliko, retos išimtys tik patvirtina tendenciją. Kunkuliuojančiame gyvenime rinka kilniaširdiškai randa vietą ir Vincento van Gogho nusipjautai ausiai (dar ir kaip randa), ir nihilistui Emiliui Cioranui.

Todėl tezė, jog normalumas visada pasiveja žmogų, yra ne tikslintina (faktas juk jau įvykęs), o tik nežymiai pildytina. Per tą laiką, kol gyventa paklydimu, interneto socialiniai tinklai veržliai puoselėjo pagrindinį homofilijos principą – meilę panašiam į save.

Draugystė visų su visais gali skatinti informacinių „burbulų“ formavimąsi (pagal analogiją, pavyzdžiui, su nekilnojamojo turto „burbulais“). Bet tai tereiškia, jog „burbuluose“ jaučiamės patikimiau negu už jų ribų – galbūt todėl, kad išgyvename neįpareigojantį, homofilinį solidarumą. Feisbukas geranoriškai skatina tam, tarkime, socialiai angažuotiems vartotojams siūlydamas nuorodas į konservatyvius interneto puslapius. Taip esame reikliai kreipiami internete žengti ten, kur norime (neatrenku, rašyti šį žodį kabutėse ar ne), vengti nepriimtinų vietų, idant būtų apsaugotas mūsų nepakartojamų asmenybių integralumas. Tai mes klusniai ir neiname.

Be abejo, iki globalios drausmės darbo dar marios, po eilinio rusų karinės aviacijos Alepo pabombardavimo, feisbuke spalio 8-ąją paskelbus siužetą su nužudytais vaikais, iki tos dienos vidurdienio peržiūrų buvo gerokai per 2,5 milijono. Kita vertus, šį drastišką siužetą gal žiūrėjo tik „tikslinė auditorija“ arabų pasaulyje bei žmogaus teisių organizacijose? Su vartotojų dauguma tas neturi nieko bendra.

Dominuojantis vektorius – nepatogių nuorodų ignoravimas, tebus „burbulai“, kad tik niekas nekvaršintų galvos. Savęs cituoti, be abejo, netinka (nekreipkite dėmesio – čia tik neprivaloma retorinė figūra), todėl vien iš tingėjimo priminčiau kita proga nurodęs, jog tokia reikalų padėtis ugdo indiferentiškų, egocentriškų vartotojų-stoikų mentalitetą. Planeta vis kompleksiškesnė, komplikuotesnė, visuomenė persotinta informacijos, todėl gręžiamasi į paprastumą / prastumą, kategoriškai atsiribojant nuo bent kiek painesnių tikrovės reprezentacijų.

Įprastu, standartiniu atveju mes jau įjunkome klajoti egalitariniuose (interneto socialinių tinklų, prekybos centrų, meno mugių etc.) labirintuose absoliučiai atsipūtę, nesvarūs, geranoriškai stebimi apsauginių-minotaurų arba ugniasienių, kurių reakcijų sąrašas į „mus“ griežtai reglamentuotas, todėl Ariadnės siūlas tėra graži atgyvena, reliktas iš blusų turgaus, masiniam vartotojui net virstantis našta, jei koks retrogradas pasiduoda kultūrinio moralizavimo sentimentams.

Tokia padėtis grąžina žmoniją prie ištakų, galų gale. Dialektika kažkada (veikiausiai Didžiojo Sprogimo akimirką) pradėjo „šioje partijoje“ ir, panašu, artėja prie pergalingo endšpilio. Tą liudija ir pradiniai šaltiniai: Jis nekūniškas ir ne nekūniškas (...). Jis ne iš tų, kurie egzistuoja... (3: 20–25) Metropatoras, pirmas Žmogus, šventoji Dvasia, triskart vyriškas, triskart stiprus, triskart įvardytas, androginas, ir amžinas eonas tarp neregimųjų, pirmas pasirodęs. (5: 5)*

Standartizacija yra gėris, mat visi ilgimės eono nesvarumo, eono emanacijos (lot. emanatio — ištekėjimas, pasklidimas) iš absoliuto. Kad mums nesvariems va taip suinteresuotai klajojant egalitariniuose labirintuose pasaulio homogeniškumas rastųsi vėl ir vėl. Vėl ir vėl. Vėl ir vėl. Vėl ir vėl (iki naujos dialektikos partijos imtinai).

* Jono apokrifas, versta iš „Апокрифы древних христиан“, Maskva, 1989, p. 198–200.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai