Jūratė Visockaitė. Ar Kastytis Mickus taps Sauliumi Skverneliu?

Naują lietuvišką filmą „Karalių pamaina“ mažai reklamavo, be to, jį užstojo mėnesiu anksčiau išėjusi „Senekos diena“, nuslopinusi poreikį ir pareigą žiūrėti tėvyninį kiną. Prieš eidama į kino teatrą perskaičiau vienintelę ankstyvą M. Gimbutaitės recenziją (15min.lt) ir visai praradau apetitą: „neišraiškingai nufilmuotos erdvės“, „teatro spektaklis perkeltas į kino mediją“, „tau skirta stebėtojo pozicija ir esi neįgalus interpretuoti“, „žiūrovas eliminuojamas“... Tačiau šita užtikrinta kultūros apžvalgininkės nuomonė ėmė lydytis jau per pirmas, taip, ilgas minutes apnuogintame klinikos interjere – pasirodo, jaunai kritikei reikia dar mokytis žiūrėti, neskubėti, atsiminti, pavyzdžiui, superteatrišką „Dogvilį“.

„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“

Mano reziumė būtų tokia: „Karalių pamainos“ klaidos yra vertingesnės už „Senekos dienos“ pasiekimus. Ir apmaudu, net skaudu, kai ne tik jauni, dar neišėję iš mėgėjų zonos kino vertintojai, bet ir profesionalai, taip sakant VIP’o išrinktieji, suklysta ne dėl neišsilavinimo – dėl subordinacijos (Ž. Pipinytė. „Senekos diena“, 7md). Ilgai ręsta kritiko piramidė virsta kortų nameliu. Tiesa brangi, bet draugas brangesnis.

Režisieriaus Igno Miškinio filmas pagal Sauliaus Drungos scenarijų „įvažiuoja“ į tavo sąmonę tuo nuobodžiu kadru su tuščia ir gilia klinikos fojė žemomis lubomis. Abipus palatos durų simetriškai kabo du prasmingai beprasmiai paveikslai, prie durų sėdi jaunas policininkas, dukslioje tolumoje – registratūros pultas su piktu apsauginiu. Laikrodis tiksi devynias valandas vakaro, batų padai einant limpa prie linoleumo, apsauginis atsako policininkui, kad kroviklio nėra, savo mobilaus neduos ir iš viso, ką jis čia veikia? Tuoj įsijungia ir tvinpyksiška latvių kompozitoriaus Edgaro Rubenio muzika.

Policininkas Kastytis Mickus budi jau visą parą, liks dar ir šventinei nakčiai. Jam liepta saugoti įtariamąjį, senutėlį karo nusikaltėlį, galbūt žydšaudį, kuris už tų durų guli lovoje be sąmonės. Čia, pasirodo, yra dar viena palata – jau su žvaliu ligoniu, tokiu ir šiandien nepėsčiu tarybiniu no­menklatūrininku Vytautu. Aplink jį šokinėja budintis daktaras ir papurgalvė seselė. Tiesa, apsauginiui „ant laido kabo“ apačioje budintis ir nuolat įsiterpiantis kolega.

Keistas, vis suturimas detektyvas išjuda tik tada, kai Kastytis neleidžia seselei, kaip jam atrodo, savivaliauti – jiedu susistumdo, dūžta ampulės ir... vėl viskas be jokių nuorodų stoja į savo pradines „pogrindžio“ pozicijas. Apsiraminkite, čia ne ta istorija. Netgi kai pabaigoje „šautuvas ant sienos“ vis dėlto iššauna, tai – ne visai ta istorija. O kokia? Gaila, kad finale autoriams pritrūko macės ir nepasisekė taip ilgai ir įžūliai rištų mazgelių sutvirtinti vienu kantu.

Vis dėlto pareigingo policininko – mūsų šiandienio herojaus! – Kastyčio istorija, mano galva, yra papasakota kinematografiškai talentingai. Kai jis jau pratrūkęs isteriškai telefonu šaukia nepažįstamam berniukui, ar tėvas jį mušė, – staiga suvoki, kad patį Kastytį tai tikrai mušė, kad jis niekada nešventė Kalėdų, ir dabar jo atspirtis yra jam skirtos pareigos ir teisingumas, jo vis kartojami žodžiai „Toks įsakymas!“, į kuriuos jis turi rasti atsakymą savarankiškai, be telefonu neatsiliepiančio komisaro įsikišimo. Jis, tas lėtapėdis nevykėlis, toli gražu neprilygstantis seksistui apsauginiui, meiliai pašiepiamas seselės, iš visų išskiriamas patyrusio sielų psichologo nomenklatūrininko, įvertintas griežto daktaro („Tu išvis šaunuolis“), vienintelis randa gyvenimo pateiktos baisios formulės sprendimą. Rolando Leonavičiaus kamera talentingo aktoriaus Vainiaus Sodeikos veide pažymi nemirksinčios akies obuolį, beginklį ir įdėmų, stebėtinai panašų į... prototipinį Saulių Skvernelį jaunystėje. Dvasiškai prototipinį.

Su ypač sunkiu deklaratyviu nomenk­latūrininko Vytauto vaidmeniu kaip tikras kino profesionalas susidoroja Vidas Petkevičius. Jam už pečių užtikrintai stovi kitas mūsų ekrano meistras Dainius Gavenonis. Žinoma, ir šitie, ir likusieji, taip pat pavykę Aistės Diržiūtės, Pauliaus Ignatavičiaus darbai patvirtina dar ir režisieriaus sugebėjimą nuosekliai dirbti su aktoriais, o ne, kaip dabar priimta, improvizuoti.

Drungos ir Miškinio tandemas į kino eterį išleidžia veiklius dialogus, mokosi išlaikyti pauzes, netrukdyti tarsi savaime susikuriančiai kino anarchijai, laiko tėkmei. Tai ne visada pavyksta, kai kurios scenos atvimpa, tačiau archetipiniai personažai formuojasi, lietuviškame ekrane, vis stenančiame apie padrikus jausmus ir prisiminimus, ryškėja poreikis konstruktyviai mąstyti ir dalyvauti mūsų gyvenimuose. Paliekant žiūrovui teisę pačiam užpildyti tarpus tarp eilučių, pačiam kurti, stilistiškai filmas identiškas „Senekos dienai“. Tačiau tik stilistiškai. Laimi tas, kieno intelekto praba aukštesnė, kas žino, ką sako.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai