Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

Dienoraštį rašau nuo 1958 metų, praktiškai kasdien, nors su tam tikromis, kartais didokomis spragomis. Jo tekstas saugomas Beinecke biblio­tekoje (Jeilio universiteto bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje). Per ilgą laiką dienoraštis turbūt virto šiokiu tokiu epochos dokumentu –­ o epocha buvo įdomi ir įvairi. Esu skelbęs jo ištraukų („Kultūros barai“, 1997, Nr. 11–12, 1998, Nr. 1; „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“, 2013; Czesław Miłosz, Tomas Venclova, „Grįžimai Lietuvon“, 2014 ir kt.). Be to, pagal truputį paredaguotą dienoraštį esu sudaręs ištisą knygą „Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų“ (2003). Tačiau didžiulis teksto korpusas lieka nespausdintas. Maniau jo neskelbti ligi mirties, bet dabar vis dėlto nusprendžiau publikuoti bent tą dalį, kuri liečia ankstyvuosius emigracijos metus. Išvykau iš SSRS 1977 m. sausio 25 dieną, bet vėl sėdau prie dienoraščio tik gegužės penktąją.

Dienoraštis spausdinamas toks, koks yra, nebent su minimaliomis rašybos ir skyrybos pataisomis. Jame paliktas vienas kitas asmeninis ypatumas (pavyzdžiui, visur rašau „Česlovas Milašius“ vietoje „Czesławas Miłoszas“). Išnašose bandau paaiškinti mažiau žinomas personalijas bei realijas, pateikiu svetimkalbių tekstų vertimus. Kai kurie paaiškinimai duodami laužtiniuose skliaustuose. Esama ir kupiūrų. Jos yra dviejų rūšių: pašalinti grynai asmeniniai faktai, taip pat kai kurios vietos, liečiančios dar gyvus arba neseniai mirusius žmones.

 

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Gegužės 5 d.

Šiandien šimtas pirmoji mano diena Vakaruose. Niekad gyvenime nesu patyręs tokio sutankinto laiko. Miestai: Paryžius, Washingtonas, Baltimorė, New Yorkas, Bostonas, Chicago, Detroitas, San Francisco, Los Angeles, Madisonas, neskaitant smulkesnių. Keliolika muziejų. Šartro katedra. Du vandenynai, du kalnagūbriai, Niagara. Disneilendas. Kongreso komisija, paskaitos tik iš vardo žinomuose universitetuose, pirmieji gyvenime literatūros vakarai. Nauji žmonės: Bukovskis, Pav­las Lit­vinovas, Ježis Gied­roycas, Česlovas Mi­lašius, Simas Kudirka, Brazdžionis, Kavolis, Bradūnas, Rastenis, Raila.

Visą laiką – pojūtis, kad bent sykį galiu savim didžiuotis: feci quod potui1, laimėjau ilgametį privatų karą su tarybų valdžia. Gal ir nuodėmingas pojūtis, bet ką darysi.

Mėginsiu, kaip seniau, rašyti dienoraštį kasdien.

Gegužės 6 d.

Paskaita apie statistikos taikymą literatūros moksle. Kaip visada, klausėsi ir Milašius. Vakaras pas lietuvį emigrantą Adomą Mickevičių (sic!).

Gegužės 7 d.

Į San Francisco atvažiavo Arūnas Žebriūnas ir Giedrė Kaukaitė. Su juo esu pažįstamas apie dvidešimt metų; bet prireikė patekti į kitą gaublio šoną, kad susipažinčiau su ja. Nedideliame Palo Alto kino teatre jie rodė „Velnio nuotaką“. (...) Atėjo gal trisdešimt žiūrovų, vienų lietuvių. Filmas (kurio dar nebuvau matęs) paliko beviltišką įspūdį (...). Gedos eilės, deja, negeresnės už Šabaniausko arijas. Žinoma, sukurti lietuvišką „lengvąjį žanrą“ gal ir ne pro šalį; bet šis bandymas labai jau nevikrus. Jei užsimerki ir klausaisi tik muzikos, įspūdis pakenčiamas. (...) Žinoma, nesiryžau viso to pasakyti Žebriūnui, bet gal jis mano reakciją pajuto.

Gegužės 8 d.

Su Žebriūnais ir Danute Janutiene važinėjome po miestą. Aplankėme gana fantastišką sekvojų parką giliame slėnyje, fizikos bandymų salę, kur savo akimis matai ir holografiją, ir lazerį, ir net gali kažkokiame superveidrodyje paspausti nuosavos rankos atvaizdą. „Alisos stebuk­lų šalyje“ ir Gabo skulptūrų junginys. (...) Paskui dar bastėmės po „downtown’ą“ ir apžiūrinėjome – iš lauko ir iš vidaus – jo naujausiąją architektūrą. Itin įdomu buvo stebėti Žebriūno reakcijas. Šiaip ar taip, esame „abipus veidrodžio“, ir vienas kitam jau atrodome ne visai realūs, lyg toji vaiduokliška ranka. Nusprendę su manim pasimatyti, abu Žeb­riūnai žengė gana drąsų žingsnį; deja, kaip atrodo, šičia toji drąsa ir baigiasi. Arūnas (...) atsargus: vengė pasakyti bent vieną prasmingesnį sakinį, tarybinėmis laikraštiškomis frazėmis, nors ir be didelio entuziazmo, plūdo Solženicyną (...). Paskui tylomis mane įkalbinėjo „nepamiršti lietuvybės“. Buvo net trupučiuką nejauku (...). Kažką jis paklausęs – ką jam galėtų duoti Amerika, jeigu jis čia liktų. Gavęs atsakymą: „Du mėnesius populiarumo.“ Nenuostabu, kad likti jis nemano (...).

Vargšas tarybinis elitas, kuris visur vežiojasi su savimi savo narvą.

Be ko kito, nėra neįmanoma, kad ir pasimatyti su manimi jiems rekomendavo valdžia.

Gegužės 9 d.

Suredagavau straipsnelį į „Comparative Civilizations Bulletin“ ir, rodos, šiaip neblogai padirbėjau.

Beje, šiandien dar vienos sukaktu­vės – dveji metai nuo laiško į centro komitetą. Pasakyta – padaryta, anot Antano Smetonos. Tokių istorijų vidurkiu laikomi treji metai (Romo Katiliaus apskaičiavimu). Atseit, nusisekė geriau negu daugumai.

Gegužės 10 d.

Buvau su Milašium imigracijos įstaigoje, kur tvarka (ir eilė) gerokai primena tarybinį OVIR’ą. Nieko ten nepešėme, ir pirmąsyk mačiau Milašių supykusį. Žinoma, aš kaltas – pats nelabai žinojau, ko noriu. Paskui išgėrėme vyno, pasišnekėjome apie Barančaką, Sacharovą ir Norvidą. Milašius kamuojasi dėl žmonos ligos.

„Man nelabai rūpi gauti Nobelį, bet vis dėlto būčiau įgeltas, jeigu jį gautų kitas lenkas.“

Vakare dar aplankiau vietinį lietuvišką „stumbrą“ pavarde Kaupas. Labai gražioje vietoje jis gyvena. Pokalbio jokio neišėjo.

Gegužės 11 d.

Bertolučio „Konformistas“ – dar tik ketvirtasis Vakaruose matytas filmas. Neblogas, labai muzikaliai sukonstruotas, bet anaiptol ne genialus.

Gegužės 12 d.

Buvau čionykščių kibernetikų pobūvyje (...). Yra šiek tiek šarlatanerijos. Įdomiausia pati atmosfera, truputį primenanti narkomanų „party“: feminizuoti jaunuoliai ir ne per gražiausios merginos ant kilimų ir turkiškų priegalvių, moksliniai terminai perpus su humoru, diskusijos ligi ryto.

Gegužės 13 d.

Labai sėkminga – rodos, ligi šiol sėkmingiausia – paskaita. Analizavau Pasternako „Мчались звезды. В море мылись мысы“2. Paskui ilgai šnekėjausi su G[rigorijum]. F[reidinu].3, kuris visokeriopai keikė Ameriką.

Gegužės 14 d.

Interviu „Akiračiams“ – ko gero, su nereikalingais pasigyrimais.

Gegužės 15 d.

Perskaičiau Olgos Forš „Beprotį laivą“ – padori ir smagi knyga. Ypač įdomus essay apie Belo „Peterburgą“. Vakare – party pas Bobą Hughesą; buvo Marcadé, Karlinsky, Struvė4, Mi­lašius.

Gegužės 16 d.

Marcadé paskaita apie Leskovą – gana tarybiško charakterio. Ko gero, toks šiuose kraštuose vidutinis slavistikos lygis. Savotiška, beje, to Marcadé šeima – žmona mažiausiai dviem kartom vyresnė už vyrą.

Lenkijoje susikūrė Helsinkio grupė. Na, bent sykį pralenkėme lenkus – ex Lithuania lux5. Juokai juokais, o neramu dėl Petkaus ir ypač dėl Eitano [Finkelšteino] (laimingą bilietą pagal teisybę turėjo ištraukti jis, o ištraukiau aš). Iš šios dienos „Draugo“ matau, kad pasikeitė Petkaus adresas – nebe Garelio gatvė, o Komjaunimo. Beje, visi (be Garucko) gyvename gatvėse komunistiniais pavadinimais. Kitokių nelabai ir beliko, tačiau tik šiais atvejais tai krinta į akis.

Gegužės 17 d.

Šemiakino almanachas „Apollon-77“ – tikras „vabzdžių rinkinys“ iš Puškino epigramos: yra ir „злой паук“, ir „навозный жук“, ir „мелкая букашка“6.

Gegužės 18 d.

Nauja Marcadé paskaita – Malevičiaus tapyba. Serija nuvalkiotų „giliaprasmybių“, tokio, pvz., tipo: „Vermejeris yra grynas abstrakcionistas, nes jam rūpi ne atvaizduota paveiksle mergaitė, o tik tapybinės problemos.“ Žinoma, tai netiesa: Vermejeriui rūpėjo tiek mergaitė, tiek tapybinės problemos –­ tarp „siužetinio“ ir „tapybinio“ ašigalio buvo tam tikras žaidimas, įtampa. Abu ašigaliai persiliejo vienas į kitą, jei tik galima taip išsireikšti. O jei belieka vienas iš jų, menas daugmaž išgaruoja. Malevičius domėjosi anaiptol ne vien tapyba, bet ir tuo, kas yra už jos ribų –­ tikrove (tiktai ne empirine, o mistine). Tai matyti ir iš jo gana diletantiškų filosofinių pasisakymų; ir tiesiog matyti paveiksluose.

Pyktelėję dėl paskaitos, dviese su Milašiumi išgėrėme litrą vyno. Abiejų mintys sutapo (jas čia ir užrašiau). Į galą Milašius aiškinosi norįs įliedinti manicheizmą krikščionybėn; ėmėme ginčytis. Jaučiausi lyg Vilniuje su Pranu [Morkum] ar Maskvoje su Nataša Trauberg. Retai iš karto užsimezga toks lengvas bendravimas – viena ir ta pati kalba, vienas ir tas pats interesų ratas.

Beje, 1962 metais Maskvoje Gena Aigi su Kručionychu ir Chardžijevu buvo surengęs „trijų Majakovskio iliustratorių“ (Malevičiaus, Matiušino, Filonovo) vienadienę parodą. Buvau ten su Marina [Kedrova], net padėjau kabinti paveikslus. Pasakiau Marcadé, kad tą parodą „įtrauktų į analus“ – ne juokai, vienintelis sykis po karo, kai Malevičius Maskvoje viešai rodytas! Ir čia paaiškėjo, kad G[rigorijus]. F[reidinas]. irgi toje parodoje lankėsi. Keistai susiveda laiko galai. Puikiai prisimenu šlapdribą ir taksi prie „Balčugo“ viešbučio, berniukišką Marinos galvą, jos netikėtai gerą nuotaiką tada, prieš penkiolika metų.

Gegužės 19 d.

Ačiū Dievui, laiškutis (nors ir nelinksmas) iš Eitano [Finkelšteino].

Gegužės 20 d.

Eilinė paskaita. Vakare – „Zniewolony umysł“7 ir „Posev“8; anot Janovo9, Amerikos bibliotekos – atviras samizdatas.

Gegužės 21 d.

Literatūrinis vakaras San Franciske, Vytauto Šliūpo namuose. Turbūt prasčiausias iš visų mano literatūrinių vakarų: palaida auditorija, keli nusigėrę tipai. Klausimai – daugiausia apie rusifikaciją. Žinoma, tai savo nuodėmės projekcija: tas, kuris lengvai suamerikonėjo, baisiai bijo, kad jo brolis nesurusėtų.

Gegužės 22 d.

Su Asia Pekurovskaja, kaip įprasta savaitgaliais, apžiūrinėjome miestą. Buvome de Young muziejuje – spėjome aplankyti tik egzotinį skyrių (indėnai, negrai, polineziečiai), bet ir to užteko. Nuostabu, kad tobulybė gimsta bet kurioje vietoje ir absoliučiai nuo nieko nepriklauso.

Gegužės 23 d.

Pradėjau straipsnį „Lietuvių poezija abipus Atlanto“.

Vizitas pas kaimynę – mielą senutę anglę Elizabeth Nottingham, karštai susidomėjusią tarybiniais disidentais.

Gegužės 24 d.

Berkeley atsirado Vaclovas Sevrukas –­ nelabai aišku, ką su juo daryti. Lietuvoje jis garsėjo kaip disidentas, sėdėjo psichiatrinėje ir t. t.; išvažiavo vienas pirmųjų, bet tuojau paaiškėjo, kad iš tikrųjų serga. Rodė man ilgiausią savo laišką Sacharovui, rašytą Gogolio stiliumi, maždaug šitaip: „Amerikoje pagaliau yra prezidentas, ir tas prezidentas –­­ aš.“ Nori čia gauti darbo, bet dirbti negali. Gydytis – laisvoje šalyje – irgi nepriversi. Žodžiu, katastrofa.

Gegužės 25 d.

Nuvirto Podgornas. Milašius: „No więc prawdopodobnie płaczesz jak bóbr, bo już nie ma ukochanego prezydenta.“10 Žinoma, tai paprasčiausia vorų kova stiklainyje. Truputį nejauku tik dėl konstitucijos: tikriausiai disidentai nebegalės remtis respublikų atsiskyrimo teise ir pan. Naudos iš to buvo nedaug, bet vis legalumo regimybė.

Gegužės 26 d.

Achmadulinos eilių vakaras (ją girdėjau dar Paryžiuje). Teko išvykti, kad ją pirmąsyk pamatyčiau. Deklamuoja ji labai koketiškai, beveik dainuoja, bet vis dėlto pavergia; nebejunti net siaubingo neskoningumo, net komiško „freudizmo“. Kaip visi rusų poetai, moka tūkstančius eilučių mintinai (Milašius dėl to visai neteko žado). Vėliau su Milašium kalbėjomės apie tai, kad Rusijoje dabar atsirado specifiška mitologija: himnai Achmatovai ar Cvetajevai – tarsi Homero himnai Atėnei ar Afroditei. Naktį su Milašium, Achmadulina ir jos nesimpatišku (...) vyru gėrėme smuklėje „Češiro Katinas“. Į Ameriką ji atvyko be tarybinės vizos; konsulate turėjo išklausyti pamokslą, kuriame buvau paminėtas net ir aš. Gana prastai nusiteikęs Milašius elgėsi agresyviai. Aš nei iš šio, nei iš to užvedžiau kalbą apie „Zniewolony umysł“: Achmadulina tai suprato kaip asmenišką prieš ją išpuolį ir labai užsigavo. Žodžiu, išėjo dostojevskiškas skandalas – su alkoholiu ir ašarom. Lyg ir susitaikėm (Milašius paklausė Achm[aduliną]., ar ji mėgsta Solženicyną, o ji į tai atsakė „О-обожаю!“11). Bet liko nereikalingos nuosėdos. (...).

Gegužės 27 d.

Pokalbis telefonu su Brodskiu. Išgirdęs apie vakarykštį skandalą, jis pasakė: „Taip ir turėjo būti. Aš nesusibariau su ja New Yorke tik todėl, kad laiku pabėgau; nors ji ir nieko boba“.

Idiotiški „Dirvos“ ir „Naujienų“ priekabiai dėl mano rusiškų paskaitų. Pačių tekstų neskaičiau, bet jau gaunu laiškų apie juos.

Gegužės 28 d.

Istorija su Achmadulina, rodos, truputį sujudino čionykštį pasauliuką. Sunku vis dėlto tarybiniams žmonėms, trumpam išleistiems į užsienį: ne visai gryna sąžinė, o čia dar tie disidentai. Bet ne man ją smerkti.

Vakare atsidūriau Chicagoje ir išsyk pataikiau į literatūrinį vakarą. Skaičiau Bodlerą, Eliotą, Rilkę, Pasternaką ir šiek tiek savo eilių. Tai čionykštis „poezijos pavasaris“ – konkurencija Vilniui. Lygis, žinoma, saviveiklinis.

Gegužės 29 d.

Paskaita Jaunimo centre apie poeziją. Po to pietavau pas Bradūną (buvo ir Vaičiulaičiai). Daug šnekėta Jurašo „Makbeto“ tema; (...) spektaklis (...) ėjo tik savaitę, žymiai trumpiau, negu buvo numatyta. Su Vaičiulaičiu ir Bradūnu pervažiavom visą Chicago – paežere nukakom net ligi behaistų šventyklos, primenančios veikiau posėdžių salę. Paskui kilome į Sears Tower. Deja, buvo rūkas. Abu vyrai – tipingi suvalkiečiai, tik Kazys labiau sangviniško, Antanas melancholiško tipo: šnekutis ir tylenis.

Gegužės 30 d.

Iš ryto prasmukau į Tutanchamono parodą. Vaikausi ją po visą pasaulį –­ nei Maskvoje, nei Washingtone jos matyti nepavyko. Gražu, žinoma; truputį lyg ir secesija, retro, bet retro mažiausia ketvirtuoju laipsniu – dar prieš Mozę. Įsiminė ypač deivė Selket ir humoristiniai žvėrys, turį kai ką bendro su Afrikos menu. Pradedi suprasti, kad Egiptas – irgi Afrika. Vėliau paprašiau Vepštus, kad nuvežtų dar į Balzeko lietuviškąjį muziejų. Šis primena Kretingos ar Jurbarko muziejukus, ir tai prieš penkiolika dvidešimt metų; tik vietoje Lenino biusto – Kenedis ir kiti prezidentai, o vietoje kolūkinių fotografijų –­ lietuviškų firmų ženklai (beje, gan įdomūs). Netoliese Šv. Kryžiaus bažnyčia, tikriausiai mačiusi Žemaitę ir Vaižgantą. O šiaip jau Chicago – nelinksmas miestas, ypač centre, prie upės, kur stūkso fantastiško niūrumo sandėliai. Garsiosios skerdyklos griaunamos ir atrodo maždaug kaip Stalingradas.

Gegužės 31 d.

Grįžęs Railos prašymu parašiau atsakymą „Dirvai“. Prastai jaučiuosi.

 

1 Lot. Padariau ką galėjau.
2 Rus. „Skriejo žvaigždės. Neringos nuslinko“.
3 Grigorijus Freidinas (g. 1946) – rusų emigrantas, amerikiečių slavistas, Stanfordo universiteto profesorius.
4 Glebas Struvė (1898–1985) – rusų literatas, amerikiečių slavistas, žymaus politiko Piotro Struvės sūnus.
5 Lot. Iš Lietuvos šviesa.
6 Rus. Piktas voras, šūdvabalis, smulkus vabalėlis.
7 Č. Milašiaus knyga „Pavergtas protas“.
8 Rusų emigrantų žurnalas „Sėja“.
9 Aleksandras Janovas (g. 1930) – rusų ir amerikiečių istorikas.
10 Lenk. Na, turbūt lieji karčias ašaras, nes jau nebėra mylimojo prezidento.
11 Rus. Dievinu!

Bus daugiau

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai