Aistis Žekevičius: „Poeziją pritraukus arčiau gyvenimo jau būtų maža revoliucija“

Jauno poeto Aisčio Žekevičiaus veidą dažnai galima pamatyti įvairiuose meniniuose vyksmuose, tekstus išgirsti literatūriniuose festivaliuose ir perskaityti kultūrinėje spaudoje. Kalbamės gana poetiškame fone – kaip tik prieš prasidedant „Poetiniam Druskininkų rudeniui“, Seimo rinkimų išvakarėse, ūžiant socialiniams tinklams, šaltam spalio vėjui stingdant praeivių kaulus ir plaikstant suirusius medžių lapus.

 

Aistis Žekevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aistis Žekevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokios Kauno erdvės tau buvo svarbios vaikystėje? Ir kokius (dabar galbūt jau dingusius, sentimentus keliančius) objektus prisimeni?

Mano tėvai visuomet gyveno netoli Ąžuolyno, tad vos tik ištaikę laisvesnę akimirką, mane guldydavo į sportinį vėžimėlį ir veždavo į didžiausią Žaliakalnio žaliąją zoną. Tas pagrindinis pėsčiųjų takas buvo taip prisijaukintas, jog net turėjau asmeninį kelmą, ant kurio kiekvieną sykį jaučiau pareigą užsilipti. Kartais užeidavom ir į šiandien dar veikiančią „Kregždutės“ kavinę suvalgyti gabalėlio tinginio ar kokio kito skanėsto. Be to, netoliese buvo ir zoologijos sodas, kuriame didžiausią įspūdį palikdavo ruoniai ir meškos. Iš Ąžuolyno turiu daugybę šviesių prisiminimų, todėl man visuomet gera ten sugrįžti.

Kita svarbi erdvė buvo Laisvės alėja. Kadangi apsilankymai joje būdavo gerokai retesni, ji visuomet siejosi su šventėmis ar kitomis ypatingomis progomis. Joje lankydavausi tomis retomis dienomis, kai tėtis pasiimdavo mane į darbą, kur galėdavau žaisti mažai kam prieinamus kompiuterinius žaidimus. Įdomiausia tai, kad Kauno centras ne taip jau ir pasikeitė per pastaruosius 20 metų – išnyko kelios sovietmetį menančios valgyklos, nugriautas „Merkurijaus“ prekybos centras, pasikeitė kai kurių kavinių savininkai ir pavadinimai, bet dauguma pastatų kaip stovėjo, taip ir tebestovi. Tačiau situacija šiandien smarkiai keičiasi, daugybė pastatų centre ir senamiestyje yra atnaujinami, ir, manau, jau po kokių 5 metų Kauno veidas bus neatpažįstamai pasikeitęs. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, gerai tai ar ne, tačiau dauguma tų apsilaupiusių pastatų restauracijos prašėsi jau seniai.

Koks Kaunas po kelionių svetur ir studijų Helsinkyje tau atrodo dabar? Kokios tavo kasdienės trajektorijos ir svarbios erd­vės mieste?

Jau kurį laiką intensyviai stebiu mieste vykstančius procesus ir kiek įmanoma pats juose stengiuosi dalyvauti. Mano manymu, dabar Kaunas išgyvena tokius pokyčius, kurių nematė mažų mažiausiai 70 metų, ir pagaliau pradeda vaduotis iš laike užkonservuotos laikinosios sostinės mito taip nusikratydamas tam tikro nepilnavertiškumo komplekso, kuris skatindavo aklai vytis Vilnių ir tam tikra prasme vis leisdavo nusigręžti nuo būtinybės iš naujo apsibrėžti savo tapatybę. Tai nereiškia, kad noriu nuvertinti Kauno tarpukario modernizmo paveldą, visai neseniai pripažintą ir UNESCO. Tačiau esu įsitikinęs, jog Kauno privalumai toli gražu neapsiriboja gausia istorine architektūra ir daugybe žaliųjų erdvių – Kaunas šiandien taip pat turi puikių šansų regione tapti tikra šiuolaikinio meno sostine bei stipriu aukštojo mokslo centru, patraukliu studentams iš viso pasaulio.

Šiandien Kauno neįsivaizduoju be kiek monstriško Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato, įsikūrusio ant Parodos kalno, „Kultūros“ kavinės, kurioje neretai galima sutikti buvusius dėstytojus iš Vytauto Didžiojo universiteto, Soboro, kuris primena pagyvenusią apvalainą ponią, vilkinčią kiek apšiurusiais, bet dėl to nė kiek ne mažiau puošniais nėriniais, „Kabineto“, kuriame beveik kas savaitę atidaroma nauja šiuolaikinio meno paroda, „Romuvos“ kino teatro, kuriame vis dar galima santykinai pigiai pasižiūrėti išties puikių Europos kino režisierių darbų ir „Green Cafe“, kur ruošiama skaniausia kava Kaune.

Kaip mokeisi (ar tebesimokai) kurti literatūrinius tekstus? Ar daug redaguoji?

Nuo mažens mėgau skaityti grožinę literatūrą, kartais ištisas dienas praleisdavau prie knygų. Mama pasakoja, kad būdamas ketverių mintinai mokėjau Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Kaip ir daugelis mano bendraamžių, negalėdavau atsiplėšti nuo fantastiškai iliustruotos Richardo Scarry’o „Ką žmonės dirba visą dieną“. Vėliau atsirado kitų, jau rimtesnių tekstų, o su jais ir mintis, jog vieną dieną būtų labai įdomu ir pačiam pamėginti šį tą užrašyti ant popieriaus lapo.

Rašyti tekstus mokomės visą gyvenimą, ir pats mokymasis yra vienas didžiausią malonumą teikiančių dalykų visame kūrybiniame procese. Rašančiam žmogui nėra geresnio jausmo, negu parašyti tekstą, kurį po tam tikro laiko skaitant būtų sunku patikėti, kad tu sugebėjai taip puikiai parašyti – toks jausmas, nors ir labai retas, teikia net didesnį pasitenkinimą nei daugumos kūrėjų taip trokštamas pripažinimas. Visuomet orientuojuosi ne į kiekybę, o į kokybę, tad ir redagavimo procesui stengiuosi skirti kiek įmanoma daugiau dėmesio. Vis dar gajus kenčiančio genijaus kultas, kurį taip išpopuliarino Oscaras Wilde’as, Arthuras Rimbaud ir kiti žymūs Vakarų rašeivos, padarė daugiau žalos nei naudos – jeigu kiekvienas kūrėjas į kūrybą žvelgtų labiau kaip į darbą, o ne kaip į mistinę aukštesniųjų jėgų siunčiamą patirtį, pasaulyje būtų gerokai daugiau geros literatūros.

Kodėl ėmeisi būtent poezijos žanro?

Kai pradėjau rašyti, tikrai nekėliau sau tokio klausimo. Dabar, žvelgdamas retrospektyviai, manau, jog poeziją rinkausi todėl, kad ji yra, ko gero, patogiausias išraiškos būdas, siekiant išsakyti aktualią mintį ar poziciją, kuri, pateikta eilėraščio forma, daug paveikesnė negu, pavyzdžiui, apsakymas ar romanas. Poezija yra labai palanki norint išryškinti kelis tos pačios idėjos ar situacijos aspektus. Be to, manau, poezija ir menas leidžia pokyčius kasdienybėje užfiksuoti gerokai greičiau, negu juos pastebi ir suformuluoja istorikai bei filosofai – tai taip pat milžiniškas privalumas vis spartėjančiame pasaulyje.

Koks tau atrodo šiandienis poetų ir poe­zijos įvaizdis bei vaidmuo Lietuvoje?

Neseniai viename giminės susibūrime užsiminus, kad keliausiu į „Poetinį Druskininkų rudenį“, viena giminaitė pasidalijo prisiminimais, kai sykį atsitiktinai važiavo per miestą vykstant festivaliui ir regėjo būrius svirduliuojančių poetų. Nedrįsčiau teigti, kad tai yra labiausiai paplitęs poeto įsivaizdavimas Lietuvoje, tačiau tokie pasakojimai rodo, jog archetipinis tarsi šuva lakančio poeto įvaizdis vis dar yra gyvas. Prieš kelias savaites panašiomis temomis kaip tik diskutavau su kitu jaunu poetu Simonu Bernotu ir daugmaž sutarėm, kad Lietuvoje tarp poetų šiandien trūksta ne tik rimtos, profesionalios kritikos, bet ir gebėjimo ją priimti. Viena vertus, tokia situacija yra neišvengiama šalyje, kur poezijos laukas yra toks nedidelis, kad beveik visi vieni kitus pažįsta ir niekas nenori rizikuoti sugadinti draugiškus santykius atvirai pasisakydamas apie vieną ar kitą eilėraštį. Kita vertus, norėtųsi, kad atsirastų tam tikras stimulas tobulėti ir iš išorės, ir jį kaip tik galėtų inicijuoti konstruktyvi kūrybos kritika.

Viename savo tekste, greta eilėraščių publikacijos, teigi: „Kartais vis dar jaučiuosi taip, tarsi norėčiau sukelti bent mažą revoliuciją.“ Kaip ją supranti?

Ši mintis tarsi papildo atsakymą į ankstesnį klausimą. Pastaruoju metu labai domiuosi šiuolaikine anglakalbio pasaulio poezija ir kaip vieną didžiausių atradimų galėčiau išskirti Jamaikos poe­tą Kei Millerį, kuris savo eilėraščiuose drąsiai kritikuoja homofobiją ir kolonijines mąstymo formas. Anglakalbiame pasaulyje opių socialinių ir politinių klausimų aptarimas per poeziją jau kurį laiką yra tapęs norma. O Lietuvoje vis dar gausu lyrinės poezijos, gerokai atitrūkusios nuo dabarties aktualijų. Tikrai labai apsidžiaugčiau, jei Lietuvoje atsirastų vis daugiau autorių, kurie išdrįstų poeziją pritraukti kiek įmanoma arčiau gyvenimo – ko gero, tokį postū­mį jau būtų galima laikyti ta maža revoliucija.

Kokia tau atrodo tavo karta?

Kaip ir kiekviena karta, mano bend­raamžiai pasižymi tik jiems būdingais istorinių aplinkybių nulemtais bruožais. Viena vertus, tai žmonės, augę jau nepriklausomoje Lietuvoje, tai atspindi laisvesnis jų mąstymas, kūrybiškesnis santykis su tradicija ir atsisakymas aklai pasitikėti didžiosiomis ideologijomis bei įvairiais manipuliavimo mechanizmais. Tai leidžia manyti, kad nauja karta yra kur kas kritiškesnė negu ankstesnės, ir kartu tikėtis, kad opiausios šalies prob­lemos anksčiau ar vėliau bus išspręstos. Kita vertus, nors paprastai šie žmonės yra puikiai įvaldę naujausias technologijas, jie dar geba išlaikyti su jomis sveiką santykį, suvokdami skirtį tarp realaus ir virtualaus pasaulių. Tai labai įdomi ir perspektyvi karta, kuri, jei tik per ilgai neužsisėdės ir toliau nenuilstamai plės savo akiratį, gali pasiekti išties daug.

Ar studijuodamas užsienyje matei skirtumų tarp jų ir mūsų jaunimo?

Priklauso nuo to, su kuria šalimi lyginsime. Tarkime, Lietuvoje ir Slovėnijoje aukštojo mokslo lygis ir pati studijavimo kultūra atrodo labai panašiai. Tačiau Suomijoje padėtis tikrai skiriasi –­ suomiai nuo pat darželio teikia išskirtinį dėmesį švietimui, o mokytojo profesija yra prestižinė. Tai atspindi ir atsakingas suomių požiūris į švietimą –­ bibliotekose beveik niekas nesėdi socialiniuose tinkluose, visi be išimties skaito akademinę literatūrą, tad ir bendra atmosfera visiškai kitokia. Į tokią biblioteką atėjęs ir pats pamažu pradedi gerokai produktyviau išnaudoti savo laiką. Suomijos bibliotekose itin jaučiama laisvė, kuri yra laikoma prigimtine asmens teise, o ne pretekstu išsišokti, – niekas ten nekreipia dėmesio į tai, kad užsidedi kojas ant stalo ar kažką tyliai kramsnoji, o Lietuvoje jau būtum tris kartus aprėktas piktos bibliotekininkės. Tačiau užmegzti bent kiek artimesnius ryšius su suomiais yra išties milžiniškas iššūkis.

Domiesi politika? Save priskirtum prie tų, kurie nusivylę šiandiene Lietuvos valdžia, ar tų, kurie tiki valstybės progresu bei politiniais lyderiais?

Save priskirčiau pirmiesiems, tačiau tikrai nemanau, kad atsiriboti nuo šiandienos politinių procesų yra protingas pasirinkimas. Kad ir koks stiprus tas nusivylimas būtų, tikriausiai niekuomet nesuprasiu pozicijos žmonių, savo nepasitenkinimą išreiškiančių atsisakymu balsuoti per rinkimus. Manau, kiekvienas iš mūsų turime ne tik teisę, bet ir pareigą į valdžią rinkti tuos, kurie atrodo labiausiai tinkami eiti šias nelengvas pareigas. Tuos, kurių veiklą stebint artimiausius ketverius metus kuo rečiau aplankytų svetimos gėdos jausmas. Jeigu jau pasirenki išvis nedalyvauti demokratiniame procese, tai tarsi ir nebetenki teisės kritikuoti esamą valdžią – blogiausiu atveju juk galima tyčia sugadinti biuletenį, taip vis dėlto išsakysi priešišką poziciją. O sėdėti, burbėti ir tikėtis, jog kažkas pasikeis, yra taip pat prasminga, kaip laukti Godo.

Kaip supranti sąvoką „patriotiškumas“?

Man patriotiškumas pirmiausia asocijuojasi ne su skambiomis deklaracijomis, taip mėgstamomis patriotišku save laikančio radikalaus jaunimo, o su vidiniu nusistatymu dirbti savo šalies labui. Šalį suvokiu pirmiausia ne kaip tautą, kuriai būdingos savybės perduodamos su motinos pienu ir kuriai tariamai nuolat gresia išoriniai pavojai, o kaip visų Lietuvos piliečių, čia gyvenančių ir sąžiningai dirbančių, sumą, nepriklausomai nuo to, kokia jų tautybė, religija ar politinės pažiūros. Manau, jei ši pilietinio patriotiškumo samprata būtų labiau paplitusi, šioje šalyje visiems būtų dar geriau gyventi.

Na, ir pabaigoje papasakok apie savo kūrybinius planus ir dabartinę veiklą.

Per artimiausius dvejus metus planuoju pagaliau išleisti pirmąją poezijos knygą, taip pat turiu minčių sukurti projektą, susijusį su šiuolaikine anglakalbio pasaulio poezija. Vis dar svarstau galimybę po metų ar dvejų stoti į filosofijos doktorantūrą, kai jau būsiu publikavęs bent vieną straipsnį stip­riame tarptautiniame akademiniame žurnale, na, o dabar ruošiuosi porai mokslinių konferencijų ir aktyviai ieškausi darbo.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai