Eugenijus Ališanka. „Empedoklio batas“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-11_nr._3589_empedoklio-batas-1.jpg

Kultūros gurmanai turi privilegiją keliauti kur tik įsigeidžia kiek kitaip ir gerokai turiningiau negu paprasti turistai. Jie mato šiek tiek daugiau vietos sluoksnių, negu aprėpia akis ar papasakoja entuziastinga kelionės vadovė. Asociacijos, aliuzijos vaizdus neišvengiamai išplečia, tad keliaujama ir laiku, ne tik erdve, vienur sutinkamas Baud­laire’as, kitur atsiliepia Hemingway’us ar perskaitomos naujienos apie ką tik Malaizijoje numuštą lėktuvą. Būtent apie klajoklišką sielą, harmoningą kultūrų sintezę, daugialypes patirtis naujausioji Eugenijaus Ališankos knyga „Empedoklio batas“. Trūkčiojanti kaip atviras nervas būtis. Jokio estetinio lengvumo nei formoje, nei turinyje – tiršta čia.

Anotacijoje, sakoma, odisėjiška, bet man nesinori su tuo sutikti, nors graikiškos pasaulėjautos akcentų čia ir daug justi. Ne kiekvienas, palikęs gimtą trobą, iškart tampa Odisėju. Tačiau ar reikia šita aliuzija stebėtis, jei tai kultūringo europiečio patyrimai? Graikiškieji, bibliniai motyvai knygose neišvengiamai prasiveržia. Manau, su Ališankos protagonistu keliauti bus gerokai įdomiau tiems, kurie mėgsta kūrybišką teksto formą, modernią (prancūziškąją) konstrukciją ir turi įvairiapusių kultūrologijos žinių. Įmantru? Visai ne. Šios knygos daugiasluoksniškumas priklauso nuo skaitytojo gebėjimo atpažinti kultūros kodus, suprasti jų veikimą tekste, atskirti autoriaus suteiktą reikšmę nuo visuotinai įprastos. Įprastus kultūros kodus, simbolius, lotyniškus pasakymus, antikos mitologijos atspindžius, iš kurių ir sukuriamas „Empedoklio batas“, svarbu suprasti ne tik taip, kaip jie suvokiami europiniame kontekste, bet ir taip, kaip jie sužaidžia individualiomis, tekste sukurtomis, aplinkybėmis.

Čia viskas veikia lygiagrečiai: visi įprasti literatūros elementai, kadaise šokiravę, o šiandien priskiriami moderniosios literatūros bruožams, postmoderniojoje nutūpę greta tradicinio epinio pasakojimo pamatų. Srūva šie pasakojimai asociacijų principu, todėl vienas kitą užkabina keisčiausi prasmių dariniai. Leidžiama žodžiams vesti teksto mintį: jie keliauja susijungdami prasmėmis į vieną esė. Protagonistas ir tampa jungtimi. Šie tekstai galėtų būti skaitomi ir kaip esė romanas: žmogaus kelionė gyvenimo paviršiais ir gyvenimo viduriais, su archeologo aistra knebinėjant įprastas tezes, teiginius, klišes.

Nenuneigsi knygos visapusiško kūrybiškumo, alsuojančio gyvu, jautriu klajoklišku intelektu. Galbūt išmoktu, ne pirmapradžiu, bet pažįstami ženklai leidžia tekste jaustis patogiai, tampa navigacine sistema. Tik gaila, kad nedaug nukrypta ieškojimuose nuo ankstesnių knygų: vis dėlto ši jau ketvirtoji. Laikydamasis XX a. moderniosios literatūros gijos, Ališanka vėl kuria XXI a. žmogų, paskendusį informacijos srautuose, kenčiantį, suvokiantį tapatybės trapumą kultūrų katile, nuolat keliaujantį, sandūrose subyrantį ir susikuriantį iš naujo. Atrastos prasmės keičia, o gal grąžina, savastį.

Lėtaeigėmis esė keliauti įdomu: pranyksta ribos tarp dokumentavimo ir sap­nų ar vaizduotės šėlsmo. Viskas yra vienodai svarbu. Nes iš visko susideda realybė ir žmogus. Šiuo požiūriu ypatinga ir turbūt labiausiai išbaigtos formos yra paskutinė esė „Hakuna Matata“ apie išvyką į Tanzaniją. Tai daugiau nei egzotiškų vietų aprašymas, bet mažiau nei tik vidinio virsmo ir egzistencinių provokacijų esė. Viskas kažkur tarp. Autorius pasirenka keliauti ne tik pačia Tanzanija, kurioje pažįsta save iš naujo, susiduria su baime, įvairiomis patirtimis, bet ir sykiu keliauja su Hemingway’umi per jo knygą. Gausybė citatų iš „Kilimandžaro sniegynų“ tampa ne tik tankiu naujo teksto audiniu, bet ir neišvengiamai suteikia naujų prasmių senajai knygai. Fragmentiškumas leidžia susieti skirtingo laiko įvykius, kuriuos jungia ta pati erdvė. Menas leidžia – intelektas taip pat. Spindinčios literatūros pavyzdys, ne atspindinčios.

Tai kelionių literatūra, kurioje svarbiausia ne aprašymai, o virš visko išnyrantis žmogus: abejojantis, tolerantiškai abejingas, korektiškai išsigandęs čia ir dabar, kai krinta numušti lėktuvai. Žmogus Ališankos tekstuose nėra atsiribojęs nuo sociumo problemų. Jis gyvas ir reaguojantis. Esė daug savirefleksijos, psichogeografijos elementų. Tradicinę kito arba svetimo teminę liniją Ališanka perbraižo pasitelkęs tai, ką žino geriausiai –­ rašytojo kasdienybę.