Teodoras Četrauskas. Apie vieną šiurpią grėsmę ir kaip jos buvo gud­riai išvengta. Kaip poetas susipyko su ponia Malgožata ir vėl susitaikė

Apie vieną šiurpią grėsmę ir kaip jos buvo gudriai išvengta

Poetui, tam pačiam, kuris mokė poe­tikos vieną poniutę ir nukentėjo nuo fūros, buvo striuka su pinigais, nes rašė knygą ir niekur nedirbo, bet vis tiek vakarais lankėsi įvairiose užeigose. Atrodytų, žmogui, kurio kapše „įsimetę vorai tinklą mezga“, vakaroti nėra kaip, kad jis tenai ilgainiui taptų nepageidaujamu žmogumi – taip, bet ne poetui, kuris vos tik atėjęs sėsdavo prie bet kurio stalo, pakviestas ar pasakęs ką nors poetiška, pavyzdžiui, „vandenų raukšlėms sudie, mylinti širdie“ lyriškai nusiteikusiai mišriai kompanijai, arba „niekados, niekados, neišdygs iš šiknos dobiliukas, nors yra ten trąšos, bet nėra ten šviesos, niekados, niekados, niekados“ šiurkštaus žodžio mėgėjams, ar „į save paleidau kulką, bet dar gyvas tebesu, kaip dviveidį man nudėti, kai jo veidas taikinys“ knapsinčiam, „būti ar nebūti“ svarstančiam vienišiui ar keliems tokiems. Po tokios įžangos jam visuomet atsirasdavo taurelė ar bokalas, nelygu ką kompanija gerdavo, ir šneka kaipmat pagyvėdavo, poetas pažerdavo svajingos lyrikos puokštę, negirdėtų blevyzgų ar minčių būties tema. Ir sukeldavo tokių gyvų diskusijų, kad susidomėję užeigos svečiai sustumdavo stalus ir iki pat uždarymo alpėdavo mėgaudamiesi poezija, lenktyniaudami kas ką perspjaus blevyzgų žanre ar drąsindami pasiryžusius palikti šią ašarų pakalnę. Būdavo, kad kokia nors jautri dama išeidavo su pasiryžusiuoju tuoj pat šokti nuo tilto ar kokios nors kitos aukštos vietos ir būtinai ant galvos, kad paskui nereikėtų kamuotis neįgaliojo vežimėlyje ar kaip nors kitaip, ir palikdavo tą, su kuriuo būdavo atėjusi. Tokie tad dalykai dėdavosi užeigose, kai jose apsilankydavo poetas. O kai visi skirstydavosi ir šeimininkė pasakydavo: „Uždarom!“, kas nors mandagiai paprašydavo poetą leisti sumokėti už tai, ką tas būdavo išgėręs ar, retas atvejis, suvalgęs, ir poetas sutikdavo pasakęs ilgainiui posakiu virtusią frazę: „Kai gausiu honorarą, tu mirsi prie šito stalo.“ Mat tuo metu rašė knygą, todėl vaikščiojo tuščiomis kišenėmis. Tą frazę girdėjo mažne kiekvienas „Lyros“ kavinės ir kitų užeigų lankytojas, diskretiškai jam padėjęs skirstymosi valandą, neišskiriant nė ir šių eilučių autoriaus, kuris, be to, buvo poeto moksladraugis. Tad visi neramiai laukė tos dienos, kai poe­tas gaus pinigus už savo „Švelniąsias usnis“ ir visus žudys beprotiškai vaišindamas. Neramiai, nes dažnas visai nenorėjo tokio galo, bet visiems buvo įdomu, kaip atrodys ta šiurpi puota. Pagaliau „Švelniosios usnys“ išėjo, pasirodė knygynų vitrinose ir vienas kitas vakarotojas dėl visa ko perspėjo artimuosius, kad jam, nujaučiąs, gali kas nors atsitikti. Taigi nerimavo ne tiktai poeto fundatoriai, bet ir jų šeimos. Ir štai ta didi akimirka atėjo. Poetas, įžengęs į „Lyrą“, kreivai šyptelėjo, pasakė „Gyvensit“, atsisėdo prie pirmo pasitaikiusio stalo ir liūdnai papasakojo, kodėl planuota šiurpi orgija atšaukiama. Pasirodė, kad jis tikrai būtų tesėjęs žodį ir visus išguldęs, tačiau jo žmona suuodė, ką poetas ruošia, nuėjo pas leidyklos buhalterę, viską jai išklojo, ir jos pasitarusios nusprendė, kad bus geriau, jei pinigus už „Švelniąsias usnis“ pasiims žmona, nors tai ir neteisėta. Poeto rūstybės žmona nebijojo, nes buvo už jį visa galva aukštesnė, jeigu kas, įveikdavo, o kad poetas vaikščiotų po teismus, buvo mažai tikėtina. Toks tad konfūzas ištiko poetą, kai atėjo metas atsiteisti, tačiau nė vienas „Lyros“ svečių nepuolė jam dėl to priekaištauti, o dažnas net lengviau atsiduso supratęs, kad nieko baisaus neįvyks, ir šeimininkei pasakius: „Užsidarom!“, poetui vėl nereikėjo mokėti. Šįkart niekas nepaklausė, ar galima už jį uždėti. Nuo tada jis išvis niekad nemokėjo. Tapo savotišku „Lyros“ bei kitų užeigų garbiu svečiu ir kartais sėdosi prie bet kurio stalo kartu puotauti be jokios eiliuotos ar paprastos įžangos, net ir tai jam buvo tapę neprivaloma. Mat visi žinojo, kad apšilęs jis vis tiek ką nors poetiška išmes, o jei ne, tai išmes kitąsyk, kai turės tam ūpo, juk pagaliau jis ne automatas.

 

Kaip poetas susipyko su ponia Malgožata ir vėl susitaikė

Jei poetas į „Lyrą“ ateidavo anksčiau ir apsidairęs po salę nerasdavo tinkamos kompanijos, prie kurios būtų verta prisėsti, užeigos šeimininkė Malgožata jį pasikviesdavo prie baro, įpildavo baltos ir truputį sulčių, kurių poetas niekada nemaišydavo su degtine, nesidarydavo „skūldraiverio“ ar „Kruvinosios Merės“, ir siurbčiodavo pakaitomis: pirma gurkšneliuką baltos, paskui šiek tiek sulčių, kad būtų gardžiau burnoje. Ir jie jaukiai plepėdavo įvairiomis temomis. Poniai Malgožatai patiko, kad poetas lankosi jos užeigoje, nes tada „Lyra“ kaipmat prisipildydavo svečių, tarsi pajutusių, jog ten ras poetą ir tas jau pasirūpins, kad nebūtų nuobodu. Poniai Malgožatai tai buvo į naudą ir ji noriai vaišindavo poetą, o jo išgertus gramus paskui įrašydavo į kitų svečių sąskaitas tolygiai visiems padalijusi ir pažymėjusi pridėtą sumą raide „P“. Ir niekas dėl to nepykdavo, nes tai buvo tarsi mokestis už programą. Ponia Malgožata tiesiog švytėdavo, kai poetas sėdėdavo prie jos baro. Ir štai kartą, kai poetas išgėrė tris ar keturias porcijas ir šiek tiek apsinešė, jam pasirodė, kad ponia Malgožata geidžia jo kaip vyriškio, ir jau seniai. Todėl pasiūlė nueiti su juo į sandėliuką, esantį už baro, ir tenai pabūti. Žodžiu, padarė tą pačią klaidą kaip su poniute, kurią buvo atėjęs mokyti poetikos meno, ir todėl švytinčią. Ponia Malgožata taip pat švytėjo ne dėl to, kad geidė poeto, o dėl komercinių priežasčių, ir kaipmat atitinkamai surea­gavo.

– Fui, paškustva. Lauk iš čia, – sušuko ji ir, sako, paleido į poetą šlapią mazgotę.

Tada tas nusivalė akinius, pasičiupo lazdelę, su kuria po to, kai buvo nuridentas nuo laiptų, visąlaik vaikščiojo, ir spruko pro „Lyros“ duris. Ir daugiau ten nesirodė. Persimetė į „Tašką“, „Čeburekinę“, kitas užeigas ir tenai rinkosi rekordinė publika. O „Lyroje“ publikos pastebimai sumažėjo. Tada ponia Malgožata susimąstė, komerciškai įvertino padėtį ir paprašė šių eilučių autoriaus šnektelėti su poetu ir įkalbėti jį grįžti pas ją, juk „Lyra“ vis dėlto ir pagal pavadinimą jam labiausiai tinkanti. Kur tai matyta, kad poetas sėdėtų „Taške“ ar „Čeburekinėje“?

Ir poetas sutiko. Jų susitaikymas buvo tylus, be jokios pompastikos. Poe­tas tik pabučiavo poniai Malgožatai ranką ir pasakė: „Atsiprašau, ponia!“, o ponia Malgožata nieko nepasakė, tik įpylė poetui baltos ir truputį sulčių. Paskui jie lyg niekur nieko įsišneko apie „Lyros“ perspektyvas ir poetas pasiūlė savaitgaliais rengti šokius. Ir tai labai pasiteisino, nors pats poetas, aišku, nešokdavo, tik sėdėdavo, stuksendavo lazdele į grindis ir mįslingai šypsodavosi. Publikos prisirinkdavo tiek, kad nebūdavo kur sėsti, ir svečiai statydavo savo taures ant palangių, pianino ir židinio viršaus. Kartą atėjo net asmeninis prezidento draugas, ne to, kuris jau mirė ir buvo nuvežtas į kapines ant patrankos lafeto, o to, kuris atvažiavo pas mus iš Amerikos, vis labiau sveiksta ir blaiviai pasisako įvairiais klausimais. Tas draugas atsisėdo prie poeto, krepštelėjo jam nagu per rankovę ir pasakė:

– Žinau.

Poetas pasižiūrėjo į jį ir burbtelėjo: „Gerai.“ Ir nusigręžė į kitą stalo kaimyną jam kažką sakyti.

Asmeninis prezidento draugas dar truputį pamurksojo ir pakilęs išėjo. Ir niekas jo nesivijo, nebandė sulaikyti, nes „Lyros“ svečiai buvo ne iš tų, kurie lenda gretintis prie svarbių asmenų ir geidžia turėti iš to naudos. Va, kad jis būtų ką nors suskėlęs kaip poetas, tada kitas reikalas, tada kas nors jam galbūt net būtų pastatęs „šimtą“ ar kokia nors dama pakvietusi šokti.

Tokie tad dalykai dėjosi po to, kai poetas susitaikė su Malgožata, kuri, progai pasitaikius, vis kartodavo:

– Poetas vien dėl šokių galėtų pas mus dykai gerti net nesakydamas tų savo bajerių.

Bet poetas juos vis tiek sakydavo, nes negi sėdės lyg užsiūtais nasrais, o ypač padaręs gramą.

 

Barry Falk. „System of absurdity“ („Absurdo sistema“)
Barry Falk. „System of absurdity“ („Absurdo sistema“)

Heather Shuker. „Divided lives“  („Padalyti gyvenimai“)
Heather Shuker. „Divided lives“ („Padalyti gyvenimai“)

Jonty Tacon, Laurie Griffiths. „Бабочка“ („Drugelis“)
Jonty Tacon, Laurie Griffiths. „Бабочка“ („Drugelis“)

Apie Braitone vykstantį „Lietuvišką projektą“ skaitykite čia

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai