Janis Streičas: „Europos humanizmas yra pavojingas“

Janis Streičas, garsus latvių kino režisierius, rugsėjo 26 d. atšventė 80-metį. Populiariausi jo filmai – „Svetimos aistros“, „Teatras“, „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas“, „Rudolfo palikimas“. Dabar užsiima tapyba, organizuoja plenerus Dzūkijoje, Veisiejuose. Dažnai lankosi sodyboje prie Kapčiamiesčio. Jo žmona Vida yra lietuvė, dukra Viktorija – Kauno muzikinio teatro aktorė ir dainininkė. Tad visai suprantamas jo prisipažinimas: „Taip, aš esu beveik lietuvis...“

 

Janis Streičas. Ugnės Žilytės piešinys
Janis Streičas. Ugnės Žilytės piešinys

Sakoma, kad latgaliai skiriasi nuo kitų latvių, nežinia kuo jie dedasi!

Nereikia klausytis kvailų šnekų. Lat­galiai yra pagrindinė gentis, davusi Lat­vijai vardą, vėliavą ir kalbą, augusi kultūros vystymosi kelyje, sąlytyje su Europa, su kitomis tautomis, su lyviais, kuršiais, vokiečiais. Čia gimė dabartinė latvių kalba. Mūsų senoji latgalių kalba garsais ir intonacijomis artima lietuviškam liežuviui, gyva iki Cėsių. „Stotinga latgalių mergina ant žirgo pasirodė mūšio lauke. Su raudona balta raudona vėliava rankoje...“ – taip parašyta Indrikio kronikose. Tai mūsų praeitis.

Kiek dar galima neigti praeitį? Štai rusų laikais visi poetai ir menininkai buvo sovietų valdžios šlovintojai, neva visa inteligentija buvusi nupirkta.

Tai neišprusimas. Atsirado nauja, istorijos žinojimu neapsunkinta karta, kuriai pagrindinis informacijos šaltinis yra internetas. Bet jis suteikia tik paviršutinišką žinojimą. Tai dvasinis skurdas. Jeigu tuomet nebūtų buvę inteligentijos, šiandien nebūtų Latvijos. Čia būtų Vitebsko gubernija! Jeigu rusų laikais nebūtų buvę Dailininkų ir Rašytojų sąjungų, jei nebūtų buvę visuomeninių organizacijų, net komjaunimo, į kurį šiandien šnairuojama, dievaži kas čia būtų. Šių organizacijų žmonės gebėjo pakreipti Latvijos istoriją palankia kryptimi.

Pavyzdžiui, kad ir mano filmas „Meist­ras“. Jame bandžiau įrodyti tezę, jog net kvailiausią reikalavimą galima sužmoginti. Man nurodė, esą filme neatskleista komjaunimo veikla. Gerai, mano komjaunuoliai nuvažiavo į Latgalą pas puodžių (jo vaidmenį atliko Evaldas Valteras), jiems parodžiau gražią Latgalos gamtą – tai pateko į filmą. Pavadinau jį komjaunuolišku darbu. Juk reikia išnaudoti galimybes! Kartą poetas Janis Peteras pasakojo, kaip ieškojo citatų, kurias galėtų panaudoti savo kūrinyje. Leninas buvo turtingas prieštaringų citatų. Kai kūrė savo partiją, jis atmetė bet kokį nacionalinį klausimą. Kaukaziečiams ėmus protestuoti, Leninas pradėjo dainuoti kitą dainelę. Kai buvo sukurta Sovietų Sąjunga, jis iškėlė kiek­vienos nacijos reikšmę, – būtent šis momentas mums buvo nepaprastai svarbus ir mes tuo pasinaudojome kiek galėjome.

Kartą svečiavausi pas rašytoją Grigorijų Baklanovą, žurnalo „Znamia“ vyriausiąjį redaktorių. Pas jį užėjo mokytojas, kuris norėjo susitikti su Aleksandru Čakovskiu ir įrodyti, kad citatos, kurias dabar „prirašo“ Leninui, yra ne jo, o užsienio filosofų mintys. Leninas, skaitydamas filosofų darbus, jas užsirašydavęs knygų paraštėse. Hegelis, Fojerbachas ir kiti esą tikrieji citatų autoriai. Sėdėdamas nuošaly klausiausi Baklanovo ir mokytojo pašnekesio, per kurį Baklanovas prasitarė, kad jo santykiai su Čakovskiu yra įtempti, jie tik pasisveikina. Paskui Baklanovas man paaiškino: kam leisti išmušti iš mūsų rankų ginklus, kuriais mes patys galime puikiai pasinaudoti? Juk žinome, kad tai ne Lenino citatos. Pavyzdžiui, ar galime apibrėžti sąvoką „idėja“? Lenino tekstuose randame: „Idėja yra būtinybė.“ Pasirodo, tai Lenino įrašas Hegelio kūrinio paraštėje: jis tai „ištraukė“ iš Hegelio. Jeigu kam tuo metu būčiau prasitaręs, kad šio apibrėžimo autorius yra Hegelis, man būtų pasakę tą buržua­zinį filosofą išmesti į šiukšlyną.

Jūs dėmesingai studijavote materialistus?

Kitaip nei tie, kurie didžiuojasi, kad buvo nepažangūs, nesimokė dialektinio materializmo. Aš buvau pirmūnas, Konservatorijos vadovybė norėjo mane siųsti į Maskvą, į aspirantūrą, ruoštis dėstyti estetiką. Ilgai dvejojau, nors tai mane nepaprastai traukė. Todėl... Ugningai kalbėti apie rusų laikus, neįsigilinus į istorijos aplinkybes – kvaila puikybė... Pasišaipyti, pakikenti iš senųjų kolūkių pirmininkų, senųjų kadrų, senųjų rašytojų... Mielieji, tada pažiūrėkite, ką veikė tie, kurie gyveno sovietų laikais: Meno dienos, Poezijos dienos, visos kūrybinės sąjungos puikiai išnaudojo istorinę padėtį.

Kaip įprasta sakyti, tarp eilučių skleidė savo neigiamą požiūrį į valdžią.

Ir tuo metu mes visada pavydėdavome lietuviams, kurie buvo pasiekę aukštumas: kine buvo Vytautas Žalakevičius...

...ką reiškė vien filmas „Niekas nenorėjo mirti“!

...buvo iškilūs poetai Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius, buvo lietuvių architektai, sukūrę nepaprastus gyvenamuosius mikrorajonus, buvo režisierius Juozas Miltinis... Turėjau laimę susipažinti su dailininku Stasiu Krasausku, Lenino premijos laureatu. Paklausiau jo: kaip lietuviai pasiekė tokias aukštumas? Jis ilgai galvojęs atsakė: „Kadangi mums nieko nebuvo duota, tai mes paėmėme tą pačią sovietų valdžią ir išspaudėme iš jos viską, kiek buvo galima išspausti.“ Taip, lietuviai buvo protingesni už mus, nes mums būdinga stovėti nuošalėje ir vypsoti.

Jeigu sovietų metais nė vienas latvis iš tiesų nieko nebūtų daręs, šiandien laikraščiai būtų spausdinami tik rusiškai, bendrautume tik rusiškai. 1941 m. birželio 14 d., kai į Sibirą išvežė tūkstančius latvių, Rygoje buvo sušauktas rašytojų suvažiavimas, kad visi suprastų, kaip reikia veikti. Jau buvo parengtas darbo liaudies prašymas pereiti į kirilicą. Jei taip būtų nutikę, tai visi šiandienos aimanuotojai ir rėksniai būtų tikri rusai ir putinistai. Taip būtų nutikę, jeigu tuometė inteligentija būtų pasidavusi.

Aš priklausau tai laimingai kartai, kuriai likimas lėmė suvienyti abi Lat­vijas – prieškarinę Latviją ir šiandienę Latviją. Tai supratau, kai išėjo dailininkas Jazepas Pyguoznis. Filme „Žmogaus vaikas“ parodžiau tą Latviją, kurią iš mūsų atėmė. Jeigu paniekinta, tarsi atsilikusi Latgala buvo tokia graži, dorovinga ir tyra, tai koks buvo Kuršas, Vidžemė ir Žiemgala? Žmonės pasąmoningai tai jaučia.

O kaip šiandien? Ar Latvija tokia pat dorovinga ir tyra kaip tuomet? Žmonės, sugluminti Vakarų vertybių, keičiasi.

Ne, nemanau, kad žmonės keičiasi. Aš pažįstu daugelį. Latgala visai nesikeičia. Apie Preilius, Lyvanus, Rėzek­nę, Daugpilį – nematau, jog keistųsi. Reikia suvokti, kad yra skirtingos Lat­vijos. Viena oficialioji – spaudos, popieriaus ir ekrano Latvija aimanuoja ir visą laiką ieško priekabių. O ūkininkai ir verslininkai – ta kita Lat­vija – dirba savo darbą. Jie stiprūs ir gyvybingi, jie galėtų dar ir dar, bet oficialioji Latvija neleidžia jiems kvėpuoti. Žemė išparduota, daugelis ūkininkų turi brangiai nuomoti savo – savo! – žemelę iš užsieniečių. Stropūs, darbštūs ūkininkai, iki tamsos plušantys laukuose, ir verslininkai – tai tikroji Latvija, o ne tie, kurie kiauras dienas kiurkso prie kompiuterių ir atsainiai dirbdami giriasi esą protingi.

Ačiū Dievui, žmonės turi sanglaudą su bažnyčia, manyčiau, daug stipresnę nei sovietų laikais. Krikščioniškosios kultūros gynyba yra nepaprastai svarbi. Daugkart kartoju: galime tikėti daugiau ar mažiau, galime abejoti dogmomis, bet atsiminkime, kad daugiau nei 800 metų esame susieti su krikščioniškąja kultūra, esame sudėtinė šios kultūros dalis. Ir šioje pavojingoje situacijoje, kai mums grasina islamizacija, krikščioniškoji kultūra yra saugumo bastio­nas. Toks pavojingas yra šis lengvabūdiškas, blogai suprastas, populistinis Europos humanizmas! Juk nebūtina laikytis nuostatos, kad mes tuojau turime įsileisti pabėgėlius į savo namus, pakviesti prie stalo ir pakloti lovą! Jie, žinoma, irgi žmonės, bet jų kitos tradicijos ir mentalitetas, ir jo niekad nepakeisi. Geri gydytojai, prieš pateikdami diagnozę, išanalizuoja įvairius simptomus, o čia tų simptomų yra begalė, bet niekas nenori jų matyti! Ne, pabėgėliai nėra laukiniai, paprasčiausiai jų kultūra yra kitokia. Ar jie gali leisti, kad iš jų pranašo šaipytųsi? Europiečiai sako: tai demokratijos apraiška. Ne, tai absurdas!

Po žurnalistų nužudymo Paryžiuje visi ėjo solidarumo marše „Je suis Charlie. Aš esu Čarlis“.

Ir Prancūzijos prezidentas. O aš galiu pasakyti, jog visos būsimos aukos – jo sąžinės reikalas, nes jis prisipažino: ir aš esu tas karikatūristas! Kas jam suteikė teisę pašiepti svetimą tikėjimą?

Ką pasakytumėte apie tikėjimų įvairovę Latvijoje?

Pas mus yra krikščioniškųjų konfesijų sandrauga, tai puiku. Arkivyskupas Zbignevas Stankevičius – Dievo dovana Latvijai. Ir arkivyskupas Janis Vanagas, metropolitas Aleksandras, vyskupas Pėteris Spruogis labai daug dirba dėl konfesijų sandraugos. Būtina prisiminti, kad visa mūsų kultūra yra sudėtinė krikščioniškosios kultūros dalis. Lietuvoje yra toks nedidelis Veisiejų miestelis, kurio bažnyčioje vyksta meno plenerai, patrono šv. Jurgio garbei rengiamas medžio drožėjų konkursas. Vieną vakarą giedama prie kryžiaus dalyvaujant visiems plenero dalyviams. Tai tarptautinis įvykis. Jis nesusijęs su klerikalizmu, nes šak­nys yra krikščioniškoje kultūroje.

Filmo „Žmogaus vaikas“ kadras
Filmo „Žmogaus vaikas“ kadras

Kalbininkė Janina Kursytė kartą pasakė, kad Latvija prarado jus kaip nuostabų pastorių.

Žmonės manęs laukia... Aš važiuoju ir kalbuosi su jais. Kalbu per laidotuves paliudydamas, kokia vertybė buvo išėjusysis. Tam žmogui jau nebesvarbu, aš nemanau, kad jis į mus žiūri iš paukščio skrydžio. Bet apie jį reikia kalbėti gyviems žmonėms.

Argi siela nėra nemirtinga?

Aš nenoriu liesti šio klausimo. Bet galiu pasakyti, kad nieko nėra varganiau už ateizmą.

Ateizmas, manding, yra išdidus.

Didžiavimasis – visų nelaimių pradžia. Nekalta jokia religija, bet kalta puikybė. Dievas nėra bukaprotis kvailys, kuriam patinka, kai jam lankstomasi nuo ryto iki vakaro. Žemė sukasi, kažkur yra diena, ir pamaldos iš esmės yra nepertraukiamos. Gal todėl tiek daug netvarkos pasaulyje, nes visi tik meldžia Dievo, bet nedirba? Gal vis dėlto darbais įrodykime meilę Dievui?

Kartą, rugpjūčio 15-ąją, Atgimimo laikais, filmavau pamaldas Agluonoje. Jos vyko lauke. Aš, prisiglaudęs prie stulpo, labai įsijaučiau – kas buvo kadaise ir kaip dabar yra – ir pajutau palaimą lyg danguje. Netikėtai kažkas iš apačios timptelėjo už kelnių. Atsigręžiau, o ten tautietė perkreiptu veidu piktai latgališkai šnabžda: „Klaupkis, išdavike!“ O išdavikas buvau todėl, kad tuo metu per pamaldas neatsiklaupiau. Ta moteris nutempė mane iš dangaus. Jai svarbiausia buvo formalus aktas, nes taip Dievas liepia.

Kas vienija prieškary gimusius Latvijos dvasios galiūnus – jus, Raimondą Paulą, Janį Peterą, Imantą Zieduonį, Knutą Skujenieką, Ojarą Vacietį ir kitus?

Tai, ką mes gavome vaikystėje, – dvasinę duoną, kurią mums kiekvienam davė tėvas ir motina. Dauguma žmonių gyvena dvasinėje dimensijoje –­ rūpesčiais, džiaugsmais, skausmais... Dėl to žmogaus gyvenimas prasideda daug anksčiau nei jo fizinis gimimas. Tėvai savo vaikui – dar negimusiam –­ kažin kaip paslaptingai perteikia itin daug informacijos. Pavyzdžiui, poetė, dramaturgė Mara Zalytė gimė Sibire. Atmintyje liko ryškiausias jos pasakojimas. Kai Mara jau buvo grįžusi į Latviją, palėpėje rado senų „Jaunības Tekas“ žurnalų. Skaitant juos, Marą pravirkdė keistas jaudulys. Vadinasi, kažkas buvo pasąmonėje, kažkas iš protėvių perimta...

Man labai įdomūs atkurtos nepriklausomybės metais gimę vaikai, kurie su seneliais dažnai susikalba geriau nei su tėvu ar motina. Ir aš su vaikaičiais labai gerai sutariu. Tik tada, kai pernelyg giliai nugrimztu į pasakojimą, pastebiu, jog nesupranta, ką kalbu: atsitokėju ir pradedu aiškinti. Jie juk nežino, kas tokie yra tie rašytojai Julijus Vanagas ar Ana Saksė, ar Janis Sudrabkalnis.

Pleneruose susitinku su jaunimu. Jis toks atviras, toks veržlus. Tai džiugina. Man jaunystėje buvo gana lengva. Nebuvo ko valgyti, kokio drabužio užsivilkti, bet lakstydavome lauke iki tamsos. Švietė ryški žvaigždutė – išsilavinimo potraukis, ir mano siela buvo laisva. Dabar jaunimui daug sunkiau: tiek daug vilionių, tiek prožektorių, pokemonų, pablyškę sėdi prie kompiuterių nuo ryto iki vakaro...

Kas jus jaudina?

Oi, daug kas! Mane labai lengva sugraudinti. Kartais pagalvoju: oi, kaip reikėtų tvardytis! Aš labai gerbiu buvusį prezidentą Andrį Bėrzinį – jis irgi taip lengvai sugraudinamas. Nuoširdus žmogus! Žinau, kiek daug jis padėjo žmonėms, bet apie tai nepasakoja. Aš jam sakau: tai turi visi žinoti! Jis sako: jokia labdara, jeigu garsiai apie tai kalbi.

Ko norėtumėte palinkėti sau ir Latvijai savo 80-ojo gimtadienio proga?

Sau – tik sveikatos. Latvijai linkiu daugiau supratimo ir savo svarbos suvokimo. Mes jau įėjome į laiką. Perėjome per laikus. Ne nuskurdę, bet išsilavinę. Tauta yra dvasinė būtybė, ir tai Dievo duota sąvoka.

 

Kalbėjosi Elita Vaidemanė

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

„Neatkarīgā Rīta Avīze“, 2016-09-26

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai