Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVII)

Mokslo ir meno įtampoje gimstanti istorija

 

Atmintis visuomet žinojo tik dvi legitimacijos formas: istorinę ir literatūrinę.
Pierre’as Nora

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Istoriko teritorijoje“ („Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 16) svarsčiau, ką duoda sąlyčio tarp mokslo ir meno dimensijų kūrimas, ir trumpai aptariau kelias publicistikos bei grožinės literatūros knygas, atvėrusias man, kaip praeities tyrinėtojui, naujas galimybes patirti ir suprasti istoriją. Šiandien vėl grįžtu prie daugiau nei prieš metus pradėtos temos, tik šį kartą mėginsiu pačioje istorijos raidoje užfiksuoti mokslo ir meno dimensijų atsiradimo, plėtros, takoskyros ir sąveikos būdus1.

I. Herodoto ir Tukidido nubrėžtos mąstymo gairės

Istorija gimė antikos pasaulyje, o žymiausi to meto praeities tyrinėtojai Herodotas ir Tukididas parodė Vakarų civilizacijos žmogui, kad apie kažkada nutikusius įvykius galima mąstyti dviem skirtingais būdais.

Herodotui (484 m. pr. Kr.–tarp 430 ir 420 m. pr. Kr.) istorija visuomet prasideda pasakojimu. Todėl „Istorijoje“ arba „Mūzose“ (440 m. pr. Kr.) jis išreiškia troškimą ne tik surasti tiesą (jeigu tai įmanoma), bet ir užfiksuoti, perteikti skaitytojui kuo daugiau pasakojimų apie praeitį (net jeigu dėl jos tikrumo ir kyla pagrįstų abejonių).

Svarbiausias Herodoto „Istorijoje“ yra karas, tačiau šis praeities tyrinėtojas didžiulį dėmesį skyrė geografijai, etnografijai, ūkiui, religijai, parodydamas įvairių tautų gyvenimus kaip skirtybių sąveikos ir kaitos išraišką. Būdamas atidus ir tolerantiškas stebėtojas bei klausytojas Herodotas sugebėjo atskleisti istoriją tarsi daugybės balsų, kurie kalbasi tarpusavyje ir ne visuomet pasakoja tuos pačius dalykus, gausmą. Tiesa, klausydamasis įvairių pasakojimų, jais mėgaudamasis ir juos perpasakodamas Herodotas nuolat užsiima savistaba, todėl jam pavyksta nenuskęsti nuomonių jūroje, o „Istorijos“ skaitytojas nesijaučia paliktas kelio viduryje be žemėlapio.

Tukididas (460–400 m. pr. Kr.) daugeliu atvejų istoriko amatą įsivaizdavo visiškai kitaip nei Herodotas. „Peloponeso karo istorijos“ autorius labai aiškiai nurodė savo darbo tikslą – nustatyti istorinę tiesą – ir suformulavo turinčius padėti šį tikslą pasiekti mokslinio darbo kriterijus. Kritiškai apmąstydamas šaltinių liudijimus bei įvykių amžininkų pasakojimus Tukididas susitelkia prie jam svarbiausios – karo – temos ir nesidomi tais dalykais, kurie audrino Herodoto vaizduotę.

Jeigu Herodoto istorija yra polifoninė, tai Tukidido – monologinė. Šis praeities tyrinėtojas pats perpasakoja įvairių praeities liudininkų jam suteiktą informaciją, prieš tai ją apmąstęs, įvertinęs ir išryškinęs svarbiausias detales. Šiuo atveju skaitytojui nelieka nieko kita kaip tik priimti autoritetingo istoriko pateikiamą įvykių versiją, kritiško proto sulydytą į analitinę sintezę.

Čia aptarti ir nepaminėti Herodoto bei Tukidido tekstuose atsiskleidžiantys požiūrių skirtumai buvo itin svarbūs tolesnei istorijos raidai, nes šiedu praeities tyrinėtojai nurodė dvi alternatyvias mąstymo apie istoriją ir istoriko darbą galimybes2.

II. Istorijos balansavimas tarp mokslo ir meno

Viduramžiais istoriją rašę vyskupai, kanauninkai ir vienuoliai, žonglieriai, menestreliai ir notarai ne(iš)sprendė istorijos priklausomybės mokslo ar meno sferai „lygties“. Dirbdami su įvairaus pobūdžio šaltiniais ir pasakodami savąsias istorijos versijas, jie pirmenybę suteikdavo tiems dalykams, kuriuos matė savo pačių akimis arba apie kuriuos jiems bylodavo „autoritetų“ kategorijai priskiriami autoriai bei jų parašytos knygos. „Autoritetai“ padėjo ir kartu trukdė viduramžių istorikams kelti klausimus ir užsiimti atsakymų paieškomis, o jų rašomose knygose moralas dažniausiai buvo svarbesnis už tiesos imperatyvą.

Renesanse istorija visų pirma buvo vertinama kaip pasakojimo menas, o ne mokslinis tyrimas. Tiesa, vertėtų paminėti, kad šios epochos istoriografijoje egzistuoja ne vienas, o du – retorinis ir erudicinis-kritinis – santykio su praeitimi, jos interpretavimo būdai. Pirmajam atstovavo Leonardo Bruni (1370–1444), antrajam – Flavio Biondo (1392–1436), du italų humanistai ir istorikai. Bruni supratimu, istorija – tai literatūros porūšis, kurio svarbiausia užduotis yra nepalikti skaitytojo abejingo, paveikti jį emociškai; o Biondo (laikomas vienu pirmųjų archeologų) kėlė sau visai kitą – pažinimo – tikslą.

XVII–XVIII a. istorijos, kaip itin artimo literatūrai pasakojimo žanro, samprata išliko gyva. Be to, tuometis mokslo pasaulis nebuvo padalytas į aiškias discip­linas, kurios okupavo žinijos teritorijas. Todėl nestebino tai, kad, tarkim, Isaacas Newtonas (1642–1727) buvo ne tik fizikas, matematikas, alchemikas, filosofas, bet ir gyvai domėjosi senovės Egipto istorija. O istorikai sudarė vieną bendriją su romanistais, filosofais, ekonomistais ir valstybės vyrais.

Kita vertus, jau antikiniuose Herodoto bei Tukidido veikaluose nužymėtos ir Renesanso epochoje retorinės bei erudicinės-kritinės istoriografijos išreikštos alternatyvos savyje brandino pasakojimo bei istorijos takoskyrą, kuri ilgainiui turėjo atsirasti.

Literatūros ir istoriografijos skirtis buvo institucionalizuota XIX a., o šios intelektualinės revoliucijos vėliavnešiu tapo „Istoriko teritorijoje“ ne kartą minėtas vokiečių istorikas Leopoldas von Ranke (1795–1886). Antruoju žmogumi-simboliu, kurio gyvenimas bei tekstai padeda suvokti ir išreikšti ankščiau minėtą takoskyrą (tik žvelgiant jau ne iš istoriko, o iš meno pasaulio žmogaus perspektyvos), derėtų laikyti modernaus istorinio romano kanoną sukūrusį rašytoją Walterį Scottą (1771–1832).

Beje, įdomu tai, kad sulaukęs labai garbaus amžiaus, likus metams iki mirties, Ranke prisiminė, koks svarbus jo pažiūrų formavimuisi buvo jaunystėje priimtas sprendimas atmesti Scotto kūrybą. Šis sprendimas modernaus istorijos mokslo kūrėjui anaiptol nebuvo leng­vas. Ranke pripažino Scotto nuopelnus sudominant istorija savojo laikotarpio visuomenę ir tuo pat metu prisiminė, kaip „su gyvu susidomėjimu“ skaitė šio rašytojo knygas. Kita vertus, išsakęs tokį komplimentą Ranke tuoj pat pabrėžė, esą jautėsi „įžeistas“, matydamas, kaip Scottas piešia istorinius portretus, kurie, anot Ranke’s, visiškai prieštaravo istorinei tiesai, ir todėl „negalėjo jam to atleisti“. Nuo tada didysis vokiečių istorikas gyveno įsitikinęs, kad „istoriniai šaltiniai patys savaime yra daug nuostabesni už romantinę fikciją“.3

Liisa Jugapuu (Estija). „Daug geriau I“, akvarelė, akrilas, 21 x 29,7, 2016
Liisa Jugapuu (Estija). „Daug geriau I“, akvarelė, akrilas, 21 x 29,7, 2016

III. Išlikti nuosekliems savo paklydime: pozityvistinis projektas

Dalies istorikų savivoką, sprendžiant istorijos tapatybės meno ir mokslo įtampoje klausimą, esmingai paveikė pozityvizmo doktrina, kurios pagrindus suformavo filosofas ir sociologijos mokslo kūrėjas Auguste’as Comte (1798–1857). Iš pradžių istorinės sociologizacijos iniciatyva priklausė pozityvistinių orientacijų besilaikiusiems mąstytojams-sociologijos mokslo kūrėjams, siekusiems visur (ir istorijoje) įžvelgti logiką, taisykles bei dėsnių raišką. Ką šiuo atveju reikėjo daryti praeities tyrinėtojams? Zenonas Norkus teigia: Šiuo klausimu pozityvistai vienareikšmiai nepasisakė. Daugelis manė, kad pakankamai „gera“ esanti ir ta istoriografija, kuri realiai egzistavo. Užtat ji galinti pretenduoti tik į pagalbinio sociologijos mokslo statusą. Istoriografija renka faktus, o sociologija juos klasifikuoja, indukciškai apibendrina ir jų pagrindu formuluoja istorijos dėsnius.4

Tiesa, ne visiems istorikams patiko toks darbų skirstymas ir tekęs kuklių pameistrių vaidmuo. Todėl drąsiausi ir ambicingiausi pozityvistinės doktrinos adeptai nutarė patys įgyvendinti perversmą praeities tyrimų sferoje.

Bene geriausiu pozityvistinio projekto užmačių didybės ir dramatizmo istorijos disciplinoje pavyzdžiu derėtų laikyti britų praeities tyrinėtojo Henry’o Thomaso Buckle’io (1821–1862) gyvenimą bei mokslinę veiklą. Puikus žaidėjas šachmatais ir savamokslis istorikas išsikėlė gyvenimo tikslą: į 14 tomų veikalo puslapius sudėti plačią žmonijos istorijos panoramą, tačiau tesuspėjo parašyti tik dvi „Anglijos civilizacijos istorijos“ dalis („History of Civilization in England“, 1857, 1861).

Autobiografijoje Buckle’is teigia, jog vaikystėje buvo itin silpnos sveikatos, todėl tėvai nusprendė neleisti sūnaus į mokyklą, bijodami, kad protinė įtampa jam pakenks. Taigi būsimasis istorikas pozityvistas negavo jokio sistemingo išsilavinimo. Komersantas tėvas mirė Buckle’iui sulaukus vos 19 metų ir paliko sūnui 20 tūkst. svarų (dabar – 1,613 mln. svarų). Tais pačiais metais Buckle’is nusprendė paskirti gyvenimą istorijos studijoms, o tėvo palikimas suteikė galimybę atsidėti skaitymui, rašymui ir kelionėms.

Nuo to laiko jis kasdien po 9–10 valandų skirdavo kalbų (mokėjo perskaityti tekstus net 18 kalbų) bei įvairių mokslo šakų studijoms, taip pat – įvairiausios literatūros skaitymui (istoriko asmeninėje kolekcijoje buvo surinkta per 20 tūkst. knygų).

Ambicingam akademiniam projektui reikalingų žinių kaupimo ir jų apdorojimo-sintezavimo procesas buvo lėtas ir alinantis. Ilgus metus Buckle’is vis atsisakydavo perskaityti nors vieną viešą paskaitą ir publikuoti kokį nors tekstą mokslinėje periodikoje arba laikraštyje, nes jautė, jog „dar ne laikas tai daryti“. Galų gale įkalbėtas savo kolegų 1858 m. gegužės 1-ąją istorikas perskaitė pirmą ir paskutinę viešą paskaitą „Moterų įtaka pažinimo progresui“.

Tiesą sakant, tokia savijauta („dar ne laikas...“) nėra vien istorikų pozityvistų tykantys spąstai. Kažką panašaus yra jutęs ne vienas mokslininkas, įnirtingai dirbantis, ieškantis, eksperimentuojantis ir vis atidėliojantis akimirką, kai reikės apibendrinti jau nuveiktus darbus. Tačiau pozityvistų siekis paversti istoriją disciplina, kurios formuluojamos įžvalgos tikslumu gali prilygti gamtos mokslų teikiamiems duomenims, įkalino juos ambicinguose projektuose. Deja, juos realizuoti vieno žmogaus gyvenimas (dažniausiai) yra per trumpas.

Buckle’io gyvenimas nutrūko 1862 m., per kelionę po Rytų šalis susirgus karštine. Istorikas mirė tebūdamas 41-erių, tačiau jo nueitas kelias virto simboliu kitiems praeities tyrinėtojams, svajojantiems „atrakinti“ istorijos paslaptis.

IV. Tolesnė ginčo eiga

XIX a. įsivyravusią pozityvistinę doktriną XX a. pakeitė nauji metodologiniai istorinio tyrimo principai. Tačiau, nepaisant to, praeities tyrinėtojai nenustojo ginčytis, kas yra istorija – mokslas ar menas?

Polemika, įsiliepsnojusi tarp dviejų istorikų – brito Trevelyano George’o Macaulay’aus (1876–1962) ir airio Johno Bagnello Bury’o (1861–1927), – atskleidžia, kaip amžių sandūroje istoriją suvokė praeities tyrinėtojai.

Anot Macaulay’aus, istorija nėra nei mokslas, nei menas, bet kūrybiška abiejų komponentų dermė ir trijų funkcijų kombinacija. Jo manymu, istorijos mokslinė funkcija – rinkti ir kruopščiai patikrinti faktus; vaizduotės funkcija – nuspėti ir daryti apibendrinimus; literatūrinė funkcija – kurti naratyvą (apibendrintas šias idėjas galima rasti tekstų rinktinėje „Clio, A Muse“, 1913).

Macaulay’ui oponavęs Bury buvo nuoseklus Ranke’s idėjų sekėjas ir propaguotojas (tą deklaravo ir savo inauguracinėje paskaitoje „The Science of History“ Kembridžo universitete 1903 m.). Kita vertus, Burry, kitaip nei Ranke, suteikė istorijai galimybę būti įvairiai, kartu palikdamas kolegoms teisę interpretuoti praeitį ir kaip tam tikrų jėgų nulemiamą procesą, ir kaip atsitiktinumų raiškos lauką. Toks Bury’o „liberalumas“ tikriausiai bent iš dalies buvo susijęs su asmeninėmis intelektualinėmis paieškomis, kai jis teigė ir abejojo, mąstė ir ilgainiui kvestionavo savo anksčiau išsakytas įžvalgas apie istoriją bei jos vietą tarp mokslo ir meno.

Bury’o (kaip ir Buckle’io) nueitas kelias leidžia mums suprasti, kad praeities tyrinėjimas yra kantrus ėjimas tikslo link suvokiant, jog geriausiu atveju pavyks pasiekti ne absoliutų žinojimą, o (sėkmės atveju) didesnį arba mažesnį teiginių tikslumą. O kaip šioje neišvengiamai itin asmeniškoje kelionėje XXI a. gyvenantys praeities tyrinėtojai sprendžia istorijos tapatumo dilemas, vertėtų pamąstyti kitame tekste.

 

1 Toks klausimas pasaulio istoriografijoje keltas ir svarstytas ne kartą. Verta dėmesio monografija, kurios teiginiais remiamasi šiame tekste: Ann Curthoys, John Docker. „Is History Fiction?“ – Michigan: University of Michigan Press, 2006.

2 Norintiems daugiau sužinoti apie Herodoto ir Tukidido požiūrį į istoriją verta susirasti: Nijolė Juchnevičienė. „Senovės Graikijos istoriografija“. – V.: Vilniaus universitetas, 1998.

3 Ši L. von Ranke’s autorefleksija aprašyta: Ann Curthoys, John Docker. „Is History Fiction?“, p. 61–62.

4 Zenonas Norkus. „Istorika: istorinis įvadas“. – V.: „Taura“, 1996, p. 71.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai