Antanas Sheshi. Atliekanczios svieto dalys

Pavadinimą pasiskolinau iš XIX a. geografijos vadovėlio* – taip jame įvardytas 4 puslapių (ir to visiškai pakako!) skirsnis apie Afriką, Ameriką ir Australiją. Šįkart pristatomoms knygoms toks pavadinimas tinka pirmiausia dėl žodžio „atliekančios“. Atokių, itin ilgomis (labiau jausmų sanklodos, o ne erdvės atžvilgiu) distancijomis nuo mūsų nutolusių kraštų apžavai jose šmėžuoja keisčiausiais koloritais, speisdami į kampą tradicinių žinių pripildytą lietuviškos smegeninės tūrį. Atkovodami vis daugiau vietos šviežiam pasaulio suvokimui. Atliekančiam svietui.

Romain Gary. „Paukščiai skrenda mirti į Peru“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: „Vaga“, 2016.

b_200_261_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-18_nr._3590_gary.jpg

Šį 16 apsakymų rinkinį prancūzų kalba Romainas Gary (tikroji pavardė –­ Romanas Kacewas, 1914–1980) išleido 1962 m. Tad pristatymo pradžioje aiškiai pritiktų trumpa ankstyvajam rašytojo kūrybos tarpsniui būdingų bruožų suvestinė. Dauguma lietuviškoje spaudoje randamų pasisakymų apie šį autorių akcentuoja Vilniuje praleistos vaikystės faktus, litvakišką kilmę (čia toks – genijams savaime privalomas – atributas), neva nulėmusią išskirtine autoironija persunktą stilių, neabejotiną motinos poveikį jo pasaulėžiūros formavimuisi, svarbias literatūros premijas... Tuokart Gary kitoniškumas, stiliaus standartų nepaisymas, pasakojimo plastika, leng­vai leidžianti peršokti nuo realybės prie jai nebūdingų jutimų aprašymo, pas mus pabrėžiami nedažnai. Tad „Paukščiai skrenda mirti į Peru“ taps gera proga įsitikinti: būtent šios savybės dažniausiai ir paverčia rašytojo tekstus išskirtiniais.

Tiesą sakant, knygoje pateikiamas istorijas nelabai kas daugiau ir tesieja. Dalis apsakymų („Liutnia“, „Taurumas ir didybė“, „Kilimandžare viskas gerai“) pasižymi, regis, kasdienišku siužetu, kituose („Pilietis balandis“, „Šlovė mūsų žymiesiems pirmeiviams“) vyksmas kupinas fantasmagorijos. Bet dažniausiai ryškios ribos tarp gyvenimiškų nutikimų ir anapus tikrovės vykstančių dalykų apčiuopti neįmanoma – susidaro įspūdis, kad autorius nuolat nešiojasi veiksmo mistiką su savimi, laiko ją savotiškame lagaminėlyje, kuris atsirakina vos jam ištarus kelis burtažodžius. Beje, prireikus jis geba lengvai surikiuoti tuos pačius burtažodžius atvirkščia seka, priversdamas mistikos šydą susiglausti ir užsisklęsti.

Gary šiame rinkinyje jaučiasi lyg dresuotojas, mikliai valdantis pasakojimo gaivalą žodžių kerais: vienoje rankoje – viliojantis skanėstas (juk tikrai įdomu, kodėl vietoje vežiko prie vadžių rogėse tupi balandis; kam žymus profsąjungų veikėjas laiko savo kambaryje įbetonuotą priešo lavoną; kaip autentikos trokštantis kolekcininkas susimovė įsigydamas klastotę), kitoje – botagas, neleidžiantis siužetui pabėgti iš autoriaus valdomo ploto (beskaitant staiga paaiškėja, kad balandis galimai tebuvo pirmasis ženklas, signalizuojantis apie prastą personažo psichinę būseną; kad mafijozas-profsąjungininkas pernelyg susidomėjo menu ir į cemento statinę įmesto konkurento kūną – kurį laiką pamirkytą upės vandenyje ir paliktą kelioms dienoms sukietėti – laiko savotišku ekspresionistinės abstrakcijos variantu; o gražiausią iš matytų merginų į žmonas pasirinkęs kolekcininkas apsišovė, nes neįžvelgė jos veide nė menkiausių plastinės operacijos pėdsakų). Žaidimo elementas rinkinyje itin ryškus –­ rašytojas dažnai tyčia vedžioja skaitytojus už nosies priversdamas pajusti, kad situa­ciją čia valdo tik jis: sumanysiu – išgąsdinsiu, panorėsiu – apžavėsiu, nepatiks –­­ pasuksiu įvykius kita linkme, pajusiu, kad laikas baigti, –­ baigsiu.

Apie tokius meistrus kaip Gary ap­žvalgininkai priversti rašyti apžvalgas. Būtent apžvalgas: ne recenzijas, kritiškus pamintijimus, akademiškai logiškų samprotavimų rinkmenas ar eseistinio pobūdžio rašinėlius. Galimybė kažką komentuoti, pareikšti specifinę nuomonę šiuo atveju išlieka nebent kalbant apie vertimo kokybę, viršelius ir maketavimo niuansus, – ką tu, žmogau, begali pridurti apie daugiau nei pusę šimtmečio klasika laikomus, ne kartą skirtingu formatu perrašytus (kai kurių šio rinkinio apsakymų siužetas vėliau buvo plėtojamas romanuose), ekranizuotus, įvairiomis kalbomis išleistus ir tūkstančiuose (tikrai tuo neabejoju!) recenzijų aptartus kūrinius.

Beje, kabinėtis prie vertėjos darbo ar knygos apipavidalinimo šį kartą taip pat nederėtų. Jonė Ramunytė – viena labiausiai patyrusių prancūzų literatūros vertėjų, jau anksčiau suteikusi lietuvių skaitytojams galimybę iš arčiau pažinti ne vieną Gary kūrinį. O spalvingas dailininkės Vandos Padimanskaitės viršelis, vaizduojantis kormoraną (nuolat minimą pirmame ir visam rinkiniui pavadinimą suteikusiame apsakyme), deramai charakterizuoja vidinį knygos kontekstą.

Pradėdamas apžvalgą, ketinau pasiginčyti su tais, kurie, pristatinėdami ankstesnius Gary leidimus lietuvių kalba, dažnokai kalbėjo apie šio kūrėjo stiliaus lengvumą ir linksmumą. Bet prisiminęs, kad dauguma labiau atmintin įstrigusių atsiliepimų skaityti maždaug prieš dešimtmetį (rašytojo šlovinimo bumas Lietuvoje nuvilnijo po paminklo Vilniuje pastatymo 2007 m.), kai dar menkai buvau pažįstamas su jo kūryba, persigalvojau ir šiuo klausimu. Ką ten dabar gali žinoti: gal pirmi lietuviškai pasirodę rašytojo romanai buvo išties labiau ironiški, o gal, praėjus nemenkam metų skaičiui, teprisimenu iškreiptą vaizdą... Juolab kad pats Gary (kuo nesunku įsitikinti ir šioje knygoje) – tikrai įvairus, gebantis net trumpame apsakyme kelis kartus kardinaliai pakreipti siužeto ašį, perstatyti aplinkos detales, užtamsinti ar prašviesinti erd­vės tirštimą.

Tų milžinų nepaprastai trapios galvos, – sako apsakyme „Gamtos išdaigos“ vaizduojamas liliputas cirko artistas daktarui, turinčiam apžiūrėti jo pasamdytą, išlaikomą, apdraustą (faktiškai – nupirktą) milžiną. O daktarui spyriojantis ir vis nepateikiant diagnozės, kuri leistų liliputui visiškai kontroliuoti pagrindinį savo pajamų šaltinį, teišleidžiant jį į sceną, po kurio laiko priduria: Ką bekalbėtum, vienas dalykas jiems pražūtingas: jei jie įsimyli.

Nežinau, ar Gary galva buvo trapi. Bet neabejoju – jis buvo nuolat įsimylėjęs literatūros milžinas: tokia nuotaikos, intonacijos ir stiliaus kaita, kokią patiriame skaitydami šį rinkinį, tikrai neįmanoma be meilės pigmentų priemaišos. Pigmentų, verčiančių jaustis šioje žiburiuojančioje terpėje neįprastai, žadinančių smalsumą pažinti jos savotiškas savybes, ištirti lig tol neregėtas „atliekančias“ svieto dalis.
Tad skaitykite, dairykitės, ieškokite ir... saugokite galvas – nuo Gary jos tampa trapios (ne tik milžinams).

Mario Vargas Llosa. „Tetulė Chulija ir rašeiva“. Iš ispanų kalbos Laura Liubinavičiūtė. – V.: „Sofoklis“, 2016.

b_200_291_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-18_nr._3590_tetule-chulija-ir-raseiva-1.jpg

Titulinį šio leidinio lapą puošiantis įrašas „Kultinės knygos“, panašu, atitinka tiesą – perujiečių rašytojo romanas išverstas į visas didžiąsias pasaulio kalbas, ekranizuotas ir net Lietuvoje sulaukė jau antro leidimo. Ne mažiau kultinė ir paties kūrėjo asmenybė: 1936 m. gimęs Mario Vargasas Llosa – ne tik Nobelio literatūros premijos laureatas, bet ir žymus visuomenės veikėjas, politikas (1990 m. tik per plauką netapęs Peru prezidentu), literatūrologas (daugiausia dėmesio skyręs XX a. Lotynų Amerikos rašytojų – ypač G. G. Márquezo – kūrybos tyrimams).

Iš pirmo žvilgsnio „Tetulė Chulija ir rašeiva“ – tipinius lotynoamerikietiškos dvasios kriterijus atitinkantis kūrinys: intrigomis apipinti tėvų, vaikų, senelių, dėdulių ir tetulių, pusseserių ir pusbrolių santykiai (dažnai įgyjantys melodramos elementų); veikėjų gebėjimas staiga panirti į mėgstamus darbus, atsiduoti jausmams ar linksmybėms, visiškai atsiribojant nuo aplink kunkuliuojančio gyvenimo diktuojamų situacijų; ryžtingi ir staigūs sprendimai, kuriuos priimant daugeliui vidutinio klimato kraštų gyventojų prireiktų mėnesių ar net metų, neleidžia apsirikti apibūdinant veiksmo vietą ir personažų kilmę. Tad romane aprašomos erdvės patenka į atliekančių svieto dalių kategoriją ne vien dėl empatijos indekso skirtumų nulemtos kultūrinės specifikos, bet ir dėl savo geografinės padėties.

Glaustai apibendrinus galima teigti, kad knygoje vaizduojamas sostinės Limos viduriniojo sluoksnio atstovų gyvenimas XX a. 6 dešimtmetyje. Siekdamas raiškumo autorius pasitelkia savitą įvykius atspindinčių scenų pateikimo būdą, supindamas tarpusavyje tikros istorijos atkarpas ir per radiją transliuojamų pjesių turinį. Realųjį gyvenimą aprašančiose romano dalyse vystoma neseniai 18-os sulaukusio (pagal tuomet šalyje galiojusius įstatymus –­­ nepilnamečio) studento Marito, jau pradedančio radijo žurnalisto ir rašytojo karjerą, ir keliolika metų už jį vyresnės išsiskyrusios netiesioginės giminaitės meilės istorija. Ši siužetinė linija nestokoja autobiografinių aplinkybių: vesdamas dešimčia metų vyresnę pirmąją žmoną Chuliją (nepakeisti prototipų vardai aiškiai liudija, jog sodrūs pagrindinių personažų charakteriai nėra vien išgalvoti) Vargasas Llosa išties tebuvo devyniolik­metis, o vienas iš rašytojo dėdžių buvo Chulijos svainis.

Bet gerokai svarbesnė vyksmo plėt­­rai – antroji, labiau nuo tikrovės nutolusi, siužeto ašis, nuolat besivystančiame ir vis labiau susiveliančiame Marito draugo Pedro Kamačo statomų radijo pjesių turinyje leidžia rekonstruoti besikeičiančius jų kūrėjo santykius su pasauliu. Pabaigos žodyje autorius prisipažįsta: Kad romanas neatrodytų pernelyg dirbtinis, pamėginau įpinti autobiografijos koliažo detalių –­ rašiau apie savo pirmosios santuokos nuotykį. Šis bandymas man patvirtino, kad romano žanras radosi ne tam, kad būtų skelbiamos kokios nors tiesos, nes paveiktos vaizduotės jos visuomet pavirsta melagystėmis...

Tad apie ką gi šis „tiesų neskelbiantis“ kūrinys? Taip, taip, atspėti nesunku – jis apie meilę (ir apie visus šios sąvokos sinonimus, analogus, versijas, variantus bei jų atmainas kartu). Apie tiesa nevadintiną, neapčiuopiamą, o gal išvis neegzistuojančią dimensiją. Tiksliau – apie jos svarbą mums. Poveikį mūsų būčiai.

Romane šis poveikis kartais parodomas kone fiziškai. Radijo pjesių kūrėjas Pedras Kamačas (ko gero, vadintinas pagrindiniu knygos herojumi, nors istorija pasakojama ne jo lūpomis) ne šiaip sau nekenčia argentiniečių (savo melodramose apibūdindamas juos kaip pasipūtėlius, kurie temoka „dainuoti tango“, žudo vaikus ir labiausiai iš visų patiekalų mėgaujasi ką tik iš plaukų ištrauktomis utėlėmis, jis ne tik sukelia tarptautinius skandalus, verčiančius radijo vadovybę nuolat išsisukinėti nuo Argentinos ambasados notose keliamų reikalavimų, bet ir pats dažnai turi saugotis gatvėje sutinkamų emigrantų). Tačiau tik paskutinėje romano dalyje paaiškėja, kad žymusis scenaristas, visų laikytas viengungiu ir atsiskyrėliu, paniro į kūrybinių darbų erzelynę būtent po to, kai, aplinkybių verčiamas, ilgam išsiskyrė su savo argentiniete žmona. Gal būtent šio išsiskyrimo pastūmėtas jis taip atsiribojo nuo pasaulio, kad susimaišęs savo naudotoje „sociopsichorasinėje“ kartotekoje ir ėmęs painioti skirtingų pjesių veikėjų vardus, amžių ir profesijas, galop – jo rašomų melodramų siužetui įgijus apokaliptinį pobūdį ir po kelis kartus žuvus visiems personažams – išprotėjo.

Ar rašytojo talento proveržį sužadino mylimosios praradimo liūdesys? O gal ši Pedro Kamačo gyvenimo atkarpa kaip tik buvo pripildyta vienišiaus laisvės palaimos? Juk po keliolikos metų susitikęs su juo autorius, įsikūnijęs į Marito, priverstas konstatuoti: Palengva, dėdamas nemažas pastangas, aš mėginau susieti visa, ką prisiminiau apie Pedrą Kamačą, su tuo, ką dabar mačiau priešais save. Tos pačios išsprogusios akys, bet be jokio fanatizmo, be apsėstumo. Jos buvo užgesusios, nelaimingos, bėginėjančios, užguitos.

Nemažai panašių klausimų kyla ir sekant Marito bei Chulijos istorijos vingrybes. Ar lemtis nebuvo jiems maloningiausia būtent tuomet, kai apsvaiginta jausmų, nuo jaunuolio tėvų besislapstanti porelė kelias dienas trankėsi automobiliu po atokius Peru kaimus ir ieškojo nelegalią santuoką galinčio įforminti valdininko? O gal suvokimas, koks džiugesys kadaise patirtas, atėjo tik po aštuonerių metų, Maritui išsiskyrus su tetule, kai visa mūsų didelė giminė graudžiai apraudojo tą įvykį, nes visi (pradedant mano motina ir tėvu) ją dievino?

Romanas neturi tradicinės atomazgos: siužeto raidai pasiekus kulminaciją (Pedrui Kamačui patekus į beprotnamį, Maritui susituokus su Chulija, aprimus aistroms plačiojoje šeimynoje bei radijo redakcijos kabinetuose), paskutiniame skyriuje skaitytojai staiga perkeliami į beveik (juk paveiktos vaizduotės tiesos „visuomet pavirsta melagystėmis“) rea­lų gyvenimą, supažindinant su antrąja rašytojo žmona, kuria tapo jo tikra pusseserė (opaaa!), ir pranešant, jog ši netikinti visais tais prasimanymais apie medžiagą romanams.

Tikėti, matyt, ir nebūtina. Svarbiau pajusti. Nes atliekančiose svieto dalyse karaliauja emocijos. Visa kita (autoriai, personažai, knygos) – tik jų padariniai.

 

* P. Vileišis. „Trumpa geografija, arba Żemēs apraszymas“ / Sutaise Neris. – Chicago: iszleista kasztais autoriaus, 1898.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai