Ieva Mikalkevičiūtė. Niekad nemiegantis Paryžius (II)

Pastaruoju metu bene kas antras mano sutiktas prancūzas smalsiai teiraujasi to paties: ką man simbolizuoja Paryžius? Kaip legendomis ir mitais apipintą šviesų / meilės / vyno / sūrio / meno miestą regi iš egzotiškos barbarų šalies atklydusi prašalaitė? Praktiškai juk jau nebesu turistė... Ar jaučiuosi paryžiete? Galėčiau tokia nebent apsimesti, tačiau tai ne mano tiesmukam charakteriui. Tad koks mano santykis su Paryžiumi? Kokį jį regiu dabar, išsisklaidžius „rožinio gyvenimo“ rūkui ir susidūrus su kartais į neviltį varančia realybe „à la française“? Juk, nepaisant beveik trejų čia praleistų metų, ant man adresuotų laiškų vis dar periodiškai mirga tai MIKALKEVILILITE, tai MIKHALKEVICHUNITE (kantriai pildau daiktinių įrodymų kolekciją), o valstybinėse įstai­gose, ištarus „esu iš Lietuvos“, vis dar sulaukiu klausiamų žvilgsnių, tarytum būčiau pasakiusi, jog atklydau iš Narnijos ar dar velniai žino kokio tolimo ir nerealaus pasakų krašto!

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

Tačiau, nepaisant visų mano (tragi)komiškų lingvistinių ir kultūrinių nuotykių (kartą „pamokyta“ kolegų vietoj „man reikia jus pasigauti“ nuolat laiko neturinčiam viršininkui šūktelėjau: „Man reikia jus patvarkyti!“), vis dar nenustoju stebėtis Paryžiaus didybe ir grožiu. Lyg poetiškos sielos „La troškinio“ peliukas Remis vakarais persisveriu per langą ir iš savo Karlsono trobelę primenančios studijos, stebėdama ritmiškai virš namų stogų prasisukančias Eifelio viršūnės šviesas, mintyse cituoju legendinę filmuko frazę: „Kur geriau svajoti, jei ne Paryžiuje?“

Išties turbūt niekur nesu tiek svajojusi, kiek savo kišeninėje studijoje. Nežinau, kas taip veikia mano vaizduotę: senus kino filmus primenančios gatvelės, rytais džiugiai švilpaujantis mano kvartalo mėsininkas ar tarsi nuo žurnalo viršelio nužengusios elegantiškos damos? O gal tai tiesiog faktas, kad dažnai jaučiuosi... vieniša. Mintyse nuolat generuodama tūkstančius nerealių scenarijų bent akimirkai atitrūkstu nuo minties, jog po darbo minant namo lange nedegs šviesa ir nelauks karšta mamos vakarienė. Lauks tik sąskaita MIKALKEVILILITEI, neišneštos šiukšlės ir priešais stovinčio namo languose verdantis gyvenimas.

DSC_0004.jpg

Mėgstu įsispirti į šlepetes, įsipilti dosnią taurę vyno ir atsirėmusi į langinę „fiksuoti“ tuose languose vis šmėstelinčius siluetus. Vyrai, moterys, vaikai, seneliai, portugalės namų tvarkytojos, už raudonų sintetinių užuolaidų besislepiančios kinės masažuotojos, nuobodžiaujančios katės, balkone vystančios petunijos. Kasdienybės poezija, praskaid­rinanti net juodžiausią dieną. Klausiantiems visad atsakau, kad man Paryžius visada buvo, yra ir bus istorijų miestas. Sunku ir apsakyti, koks jis gali būti dosnus įkvėpimo! Tereikia bent akimirkai išsprūsti iš kasdienybės rutinos, prisėsti mažytėje lauko terasoje ir... leisti istorijai pačiai nugulti užrašinėje. Arba sustoti ir išklausyti gatvėje desperatiškai tavo dėmesį patraukti bandantį prašalaitį (taip susipažinau su Ahmedu iš Egipto, buvusiu karo pilotu, kuris prie kavos puodelio papasakojo romano vertą savo ir Odesoje sutiktos rusaitės Tamaros meilės istoriją).

Žinoma, kartais pasitaiko dienų, kai nesvarbu, kaip šauktum, bet visos geros istorijos apsimeta tavęs negirdinčios. Tačiau ir tokiu kritiniu atveju išeitis yra. Tereikia atsiversti kokio kultūrinio dienraščio renginių skyrelį ir nežiūrint besti pirštu į kilometrinį muziejų, galerijų ir koncertų salių sąrašą. Juk jei Mahometas neateis pas kalną...

Nuotraukose užkoduoti gyvenimai

Mugė „Paris Photo 2016“ Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose vyko lapkričio 10–13 d.

Kad jau pradėjau ilgas refleksijas apie kasdienybėje verdančias gyvenimo istorijas, tai geriausia tokių ieškoti legendinėje fotografijos mugėje „Paris Photo“? Jau 20 metų Didžiuosiuose rūmuose organizuojama mugė patraukė mano dėmesį gan įdomia ir eklektiška eksponuojančių galerijų pasiūla. Greta legendinių istorinės fotografijos atstovų (Danny’o Lyono, Paulo Fusco) darniai šliejosi modernūs ir inovatyvūs Pierre’o Molinier bei Raoulio Ubaco fotomontažai, minimalistinės japonų Sutedzo Otono ir Šiodžio Uedos vaizdinės meditacijos. Itin sužavėjo poetiški brazilės Monos Kuhn aktai, brito Jameso Hillo Vidurio Rytams dedikuota nuotraukų serija „Between War and Pea­ce“, satyriškai šiuolaikinės popkultūros stabus pašiepiantys Sachos Goldbergerio port­retai ir animalistinės vokietės Karen Knorr fantazijos. Tačiau labiausiai dėmesį patraukė fotografinės raiškos įvairovė. Galimybė stabtelėti tai prie vieno, tai prie kito stendo ir atidžiai sekti, kaip vystėsi ir tobulėjo fotografijos menas – nuo gan primityvių eksperimentų spalvomis ir susiliejančios šviesos efektais iki meist­riškų fotošopo manipuliacijų, nutrinančių bet kokią ribą tarp realybės ir fantazijos.

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-18_nr._3590_DSC_0012.jpg

Džiaugiuosi, kad renginio kuratoriai dėmesį skyrė ne tik stendų koncepcijai, bet ir objektyviai nuotraukų atrankai. Teko dalyvauti keliose parodose, kurios be galo įdomios konceptualiu atžvilgiu, tačiau turinys toks silpnas, kad superult­ramodernios koncepcijos tiesiog nepakanka lankytojo dėmesiui išlaikyti. Jau geriau nenueisiu į renginį, nei nuėjusi grįšiu tuščiomis, nepasisėmusi jokių emocijų, jokių potyrių. Vis dėlto tokių „tuščių“ pseudokultūrinių renginių pasitaiko ir ant pjedestalo užkeltame Pa­ryžiuje.

Iš „Paris Photo“ išėjau nors ir „aplamdytais šonais“ (keliuose stenduose teko gerokai „pasigalynėti“ su susispie­tusių fotografijos gerbėjų minia, idant bent ką nors pamatyčiau), bet vienatvės spragą užpildžiusi naujomis istorijomis. Susigriebiau, kad turbūt pirmą kartą buvau tokiame didžiuliame fotografijos renginyje: kai per kelias valandas gali pėsčiomis „apkeliauti“ beveik visą Europą, nuklysti iki Azijos ir Afrikos, o Tolimuosius ir Artimuosius Rytus teskiria keli stendai... Matyt, ne veltui fotografija, laikui bėgant, išsikovojo savo vietą po kultūrine saule, iš paprastos informacinės / iliustracinės priemonės virsdama savarankišku meno kūriniu. Džiaugiuosi, kad meno kritikai pripažino jos galią ne tik informuoti, bet ir formuoti: nuomonę, sąmonę, santykį su nuotraukose vaizduojamais žmonėmis, gyvūnais, augalais, kasdienio gyvenimo scenomis.

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-18_nr._3590_DSC_0021.jpg

Stebiu iš rėmo man šypsantį senuką kiną, piktai antakius suraukusį mongolą, transo pagautą afrikietį, santūriai rymantį lietuvį (tikra staigmena pavardžių margumyne išvysti širdžiai tokią artimą lietuvišką asmenybę – pirmą kartą mugėje pristatomą fotografą Antaną Sutkų). Nepaisant išorinių rasės, lyties, socialinio statuso ar kitų daugiau ar mažiau svarbių skirtumų, esame panašūs. Džiaugiamės ir liūdime, švenčiame savo šventes, meldžiamės, aukojame, juokiamės ir verkiam. Nesiliauju stebėjusis, kaip fotografija vienu mygtuko paspaudimu geba įprasminti savas/svetimas ribą ir tuo pačiu ją paneigti, leisdama mums, stebėtojams, užfiksuotoje akimirkoje identifikuoti puikiai pažįstamas emocijas ir su jomis susitapatinti. Tapti tuo svetimu, sustingusiu mums nepažįstamame kraštovaizdyje, bet gyvenančiu ta pačia emocija.

Prisipažinsiu, po neseniai sostinėje praūžusio FIAC’o dievagojausi daugiau į muges nebeisianti. Žmonių minios, stumdymasis taip nuvargina, kad vos po kelių jaučiuosi tarsi valandą kopusi į kalną. Ką jau kalbėti apie atidumą eksponatams... Tačiau šį kartą nugalėjo smalsumas ir naujų istorijų troškulys. Nors publikos „Paris Photo“ buvo gerokai daugiau nei prieš kelias savaites čia pat „virusiame“ FIAC’e, regis, pasikroviau tiek teigiamos energijos, kad galėčiau aplankyti dar ne vieną, o kokias tris meno muges! Mano (ne)laimei, aukštai kultūriškai kilusi, nupuoliau tiesiai į Eliziejaus laukuose pamažu besiplečiančią Kalėdinę mugę, tad meniškais pasvaičiojimais dalijausi su taure karšto vyno ir cukruotomis spurgomis.

Amžinos jaunystės ir grožio paieškos su Oscaru Wilde’u

Paroda „Oscaras Wilde’as: beribis įžūlumas“ Paryžiaus Mažuosiuose rūmuose veiks iki 2017 m. sausio 15 d.

DSC_0060.jpg

Nors ir gėda, bet prisipažinsiu: prieš gerą mėnesį metro stotelėje pamačiusi Oscarui Wilde’ui skirtos parodos plakatą, balsu suklykiau it paauglė per kokio popdievuko koncertą. Negaliu atsakyti, dėl kokių priežasčių man, jauniklei, taip imponavo šis paslaptingas, literatūriniais mitais ir legendomis apipintas personažas (žvelgiant į žymaus to meto fotografo Napoleono Sarony darytus rašytojo portretus kitaip Wilde’o pavadinti nesiverčia liežuvis). Gal tai ilgesingas, tarsi šiek tiek apsvaigęs žvilgsnis? Su griežtomis XIX a. tradicijomis prasilenkianti drąsa ir maištingi literatūriniai siužetai? O gal tai kiekvienam paaugliui iki skausmo pažįstamos amžinos jaunystės bei grožio paieškos, kuriose blaškosi Wilde’o kuriami veikėjai? Kad ir kaip būtų, nuoširdžiai mėgavausi ilgesingais rašytojo sonetais ir fantasmagoriškais Doriano Grėjaus nuotykiais, tad dabar jau nesigėdydama (visų paveldosaugininkų siaubui) prisipažinsiu, kad ant Wilde’o dvaselę Per Lašezo kapinėse saugančio sfinkso sparnų prieš gerus penkerius metus „nutūpė“ ir mano lūpų antspaudas...

DSC_0024.jpg

Buvau gerokai nustebusi, kai sužinojau, jog iki šiol Paryžiuje nė karto nebuvo organizuota išsami rašytojo literatūriniam paveldui skirta paroda. Juk Oscaras Wilde’as buvo ne tik aistringas prancūzų kalbos ir kultūros gerbėjas, bet ir savotiškas „kultūrinis tarpininkas“ tarp iškiliausių XIX a. prancūzų, britų bei amerikiečių kūrėjų! Prancūzų kalba 1893 m. publikuota ir Wilde’o pjesė „Salomėja“, kurios pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas to meto legendinei aktorei Sarai Bernhardt (beje, šiam gaivališkumu pulsuojančiam mitologiniam įvaizdžiui skirta parodos salė buvo pati įspūdingiausia). Pagaliau, juk rašytojas užgeso ir buvo palaidotas ne kur kitur, o Paryžiuje! Toks abejingumas legendinei asmenybei mane gerokai sutrikdė.

Laimė, Mažuosiuose rūmuose eksponuojama paroda, regis, išpirko savo kaltę su kaupu. Daugiau nei 200 autentiškų, istoriniu ir literatūriniu atžvilgiu įdomių eksponatų (laiškų, rankraščių, nuotraukų, rašytojo tapytų paveikslų ir lietų akvarelių, karikatūrų, draugams dedikuotų pirmųjų knygų, to meto laikraščių bei žurnalų iškarpų) padeda vaizduotėje susikurti išraiškingą kūrėjo portretą. Itin didelį įspūdį padarė kuratorių sprendimas kartu eksponuoti Wilde’o taip dievintų tapytojų – prerafaelitų (Wattso, Millais, Hunto, Crane’o, Stanhope’o) paveikslus, po kuriais stambiu šriftu buvo pateikiamos rašytojo mintys apie pačius kūrinius ir apie meno svarbą. Taip publikai suteikta galimybė pažinti slaptą Wilde’o – meno kritiko – pusę. O kur dar legendinio britų aktoriaus Rupperto Everetto deklamuojamų Wilde’o sonetų ir romano ištraukų įrašai! Nežinau, kiek laiko praleidau tose dangiškose literatūrinėse „klausyklose“, užhipnotizuota rafinuotos XIX a. anglų kalbos vilionių...

DSC_0030.jpg

Specialiai šiai parodai, bendradarbiaujant su Jungtinės Karalystės diplomatinėmis institucijomis, muziejais ir archyvais, parengtas interviu su Oscaro Wilde’o anūku Merlinu Hollande’u, apie rašytojo teismo procesą išsamiai pasakojo prancūzų advokatas Robert’as Badinter (1995 m. publikuota ir tais pat metais Théâtre national de la Colline teatre pastatyta jo pjesė „C.3.3. Oscaras Wilde’as ir neteisybė“).

Mane visad žavi Mažųjų rūmų parodos komisarų gebėjimas suderinti parodos turinį ir architektūrą. Oscarui Wilde’ui skirta ekspozicija – ne išimtis. Gal pasakysiu kiek pompastiškai, tačiau Philippe’o Pumaino kurta ritmiška ir spalvinga mise en scène buvo tikra palaima akims ir sielai. Puikiai parinktos kiek­vienos salės įėjimą puošiančios rašytojo citatos, tarpusavyje puikiai derėjo eksponuojamų paveikslų koloritas. Viskas taip preciziška, kaip Wilde’o kūryboje: išskirtinis dėmesys detalėms (salėje, kurioje buvo eksponuojami „Grosvenor Gallery“ paskolinti prerafaelitų darbai, bandytas atkurti šios legendinės britų galerijos interjeras), atidumas laikotarpio mados tendencijoms (pirmoji ekspozicijos salė papuošta rašytojo dievintais mėlynų lelijų motyvais, atspindinčiais Viktorijos laikų Anglijos dekoratyvinio meno tradicijas). Galiausiai ekspozicija simboliškai baigiama rašytojo anūko Hollande’o pasvarstymais apie savo ainio kūrybinį paveldą. Ir amžinų jaunystės bei grožio paieškų ratas įsibėgėja iš naujo...

DSC_0037.jpg

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-11-18_nr._3590_DSC_0048.jpg

DSC_0050.jpg

 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai