Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Vilkas su ožiukais. „Po oda“ ir kapuose

...„Po oda“. Po savo oda. Ar savo odoje? Nežinau. Bet vos neišsinėriau iš jos, ieškodama kokio nors šilto kailio įlįsti. Valandą drebėjau dėl pasirodymo, dėl šalčio arba abiejų. „Kablyje“, skeitparke, nuo kurio ilga „Kablio“ istorija daug­maž ir prasidėjo, vyko Kristinos Inčiūraitės inicijuotas muzikinis-vizualinis projektas „Po oda“. Aprašymuose, plakate ir likusiose projekto sklaidos priemonėse dėmesys buvo kreipiamas į projekto viešnią – norvegų kompozitorę ir atlikėją Mają Solveig Kjelstrup Ratkje, bet gal nieko tokio: Inčiūraitė buvo ir bus, o štai norvegai, ir dar talentingi, Lietuvoje lankosi rečiau.

Pasirodymas prasidėjo grupės vyrukų, stovinčių kažkur duobėj ir sunkiai matomų publikos, vokalinėmis vingrybėmis: kosčiojimu, čepsėjimu, krenkštimu ir pan. Kone visa žmogaus burna galimų sukurti garsų skalė kėlė susidomėjimą, kartais rėžė ausį, kartais užliūliuodavo, bet vis įkyriau lindo mintis – negi šito turėsiu klausytis visą laiką? Spėju, ji lindo ne man vienai, o kai kuriems ir visai sujaukė smegenis, nes keli labai skirtingo amžiaus žmonės tyliai pasišalino. Į pasirodymą įsitraukus Majai, skeitparko atmosfera pakito. Būtent tuo metu pradėjau abejoti savo intensyvėjančio drebulio kilme. Elektroninė muzika ir atlikėjos balsas dinamiškai užpildė „Kablį“, kurį pažįstu ir myliu būtent dėl tokio tipo muzikinių renginių.

Garsas buvo invazinis, o prie jo prisijungus Inčiūraitės video, tapo nebeaišku, kuris kurį papildo bendram klausytojo potyriui ir ar išvis papildo. Vaizdas, sukonstruotas iš apgamų, pigmentinių dėmių šalinimo, architektūros, gamtos motyvų kadrų, buvo gražus, nes ėjo (negaliu sakyti vystėsi) nuosekliai, asociatyviai, kompoziciškai puikiai suderintai. Tačiau pirmo lygio asociacijos (kurias atradusi iš pradžių džiūgavau, bet vėliau supratau, jog kažkas ne taip – jos pernelyg akivaizdžios) gožė garsą. Čia gal visiems skirtingai: vienų išlavinti vizualinis mąstymas ir atmintis, kitų – garsinis, dar kitų – joks arba visoks.

Norėčiau sužinoti, kaip organizuotas šis projektas: paimti atskiri savarankiški darbai ir sujungti ar kurta viena bendra sintezė. Pasibaigus video, Majos muzika tęsėsi, tarsi norėdama leisti žiūrovui (klausytojui) atsikvėpti po vizualinio srauto ir dirginti tik vieną iš juslių. Vis dėlto nors labai patiko, mane labiau dirgino kaustantis šaltis ir tuščias skrandis. Valanda „Po oda“ – optimaliausia trukmė, ir aš jau laukiu beveik dvi savaites POST galerijoje būsiančios personalinės Inčiūraitės parodos.

 

Buvom kapuose
Pasirodo, ne tuose
Išėjom gyvos

Ne tėvams laidoti vaikus, bet mamai vis primenu –­ noriu kremacijos. Tačiau mano asmeninės preferencijos netrukdo tęsti kasmetės kapinių Vilniuje lankymo po Vėlinių tradicijos. Pūga, demisezoniniai batai, progai neadekvati nuotaika ir mes jau kelyje.

Gražūs mūriniai vartai ir kone ranka pasiekiamos blyksinčios švieselės apsuko galvą – santūriai džiūgaudamos žengėme gilyn. Žmonių vos vienas kitas ir tai tik iš pradžių, asfaltą greitai keičia žemė, neapsisprendžianti: jai dar ruduo ar jau žiema. Kodėl ne abu – į kalną lipk sniegu, įmink į purvą, leisdamasi slysk šlapiu medžio lapu. Negana? Prašom: šis takelis baigsis šabakštynu, ant­ras ves ten, iš kur ką tik atėjai kitu, o už ano posūkio atsimuši į išvirtusį antkapį. Oi, žiūrėk, butaforiniai laipteliai baigėsi, tai gal nučiuožk kaip nuo kalvelės, kurią jau praėjai, ir atsimušk į tvorą. Žvakių šviesos liovėsi sukusios galvą po pirmų 10 min., jas pakeitė svyravimas aukštyn žemyn virš jūros lygio (vis dėlto Antakalnis) ir siaubo filmų elementai – gobtuvu veidą slepianti ir po nosimi giesmes giedanti moteris kapinėse jautėsi kone vietinė ir nemanė, kad jos nardymas iš vieno kapinių akligatvio į kitą, netikėtai kertant prašalaičių kelią, gali būti nejaukus. Telefonas su GPS atsisako bendradarbiauti ir išsikrauna, o menininkų kalnelio net užsiropštus į aukščiausią tašką vis nematyt. Kokio dydžio gali būti tos Antakalnio kapinės??? Nors stauk iš nevilties.

Vaikystėje su tėvais poilsiaudavome vieno iš Lietuvos ežerų pakrantėje greta apysenių kapinių. Taip jų bijodavau, kad naktį prisipildžiusia pūsle palapinėje kantriai išlaukdavau ryto. Šįkart neketinome šąlančiomis kojomis klaidžioti slidžiais labirintais iki ryto. Tuo momentu net nebūčiau prieštaravusi vėl sutikti giedančią pamėklę – gal ji būtų atvedusi į kelią. Draugės kantrybei išsekus anksčiau už manąją, slystant patvorio šlaitu, atradome tujomis įrėmintus niekuo neišsiskiriančius vartelius. Skurdžiai apšviesta gatve žingsniuojant jau išoriniu kapinių perimetru, iš tolo pasitiko pradžioje gražūs atrodę, o vėliau limbo prasmę įgiję mūriniai vartai. Ant jų puikavosi oficiali lentelė – „Saulės kapinės“.

Ožkelė

manipuliaacija.lt nuotrauka
manipuliaacija.lt nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai