Ieva Melgalvė. Literatūros akademija

Pauliaus Juškos piešinys
Pauliaus Juškos piešinys

Kad viskas blogai, supratau tik dingus internetui.

Ne tik namų WiFi, bet ir telefone.

Visuose interneto puslapiuose pasirodydavo tas pats pranešimas: „Ryšium su įtartinos, potencialiai pavojingos veiklos tyrimu kviečiame jus atvykti į policijos poskyrį.“ Ir pridėtas tardytojos vardas bei elektroninio pašto adresas.

Elektroninis paštas, žinoma, neveikė. Kažkaip įsigudrinta visus reikalus sutvarkyti internetu, todėl negalėjau paklausti draugų, ar ir jiems taip pat, ką tai apskritai reiškia. Svarsčiau paskambinti draugams, bet tai buvo pernelyg sudėtinga. O jeigu jie manęs kažko paklaus? Nežinosiu, ką atsakyti. Negana to: jeigu jie nieko neklaustų, akimirką patylėtų, paskui atsiprašę nutrauktų pokalbį?

Įtartina veikla – nebe juokas, tai faktiškai nedora, ką gali padaryti šių laikų žmogus, kai jis kviečiamas į apklausą. Esu įsitikinusi, kad yra žmonių, nemėgstančių net menkiausio įtarimo.

Policijos poskyryje šiek tiek nusiraminau. Ten didžiuma žmonių, kaip ir aš, nedrąsiai mindžikavo kampuose apsimesdami nejaučią jokio išgąsčio. Kone dvi valandas laukiau gyvoje, beveik nejudančioje eilėje.

Dvi valandos be interneto telefone. Aš, žinoma, bandžiau įsijungti WiFi, bet tada pasirodė perspėjimas: „Visi jūsų ieškomi žodžiai gali būti panaudoti prieš jus. Jūs turite teisę į advokatą. Jūs turite teisę nieko neieškoti.“ Nusprendžiau nieko neieškoti.

Tardytoja priregistravo mano ID kortelę, ilgokai ir įtemptai kalendama kompiuterio klavišais – tai truko tiek, jog per tą laiką spėjau sufantazuoti bent penkis scenarijus, pasibaigusius skubiu areštu. Gana įspūdingus, turint omeny tai, kad dar nežinojau, ką iš tikrųjų esu padariusi.

– Taigi, – tarė ji, – nupjauta galva. Kraujo srovės išsiliejimo greitis, kiekis ir laikas, kol prasidėjo šokas. Nuodai. Lėto veikimo nuodai. Prarasta atmintis. Efektyvus priešnuodis iš virtuvėje buvusių medžiagų. Savižudybė, kuri atrodo kaip nužudymas, ir nužudymas, kuris atrodo kaip savižudybė. Nano­augmentacija. Kačiukas, kuris žaidė su driežu. Ar katės ėda driežus?

Ji pažvelgė į mane.

– Manau, jums nekyla klausimų, kodėl čia atsiradote?

– Gavau informacijos, kad esu ieškoma. Supraskite, aš rašau knygą.

– Jūs rašytoja?

Sutrikau.

– Nesu tikra rašytoja. Aš dar... aš tik pradedu...

– Todėl neturite pažymėjimo, – ištarė ji.

– Ne.

Aš net nežinojau, kad reikia turėti pažymėjimą.

– Visi rašytojai privalo turėti pažymėjimus, antraip negalėtume jų atskirti nuo normalių žmonių.

Publikacijų turite?

– Ne, neturiu. Aš juk sakiau, kad dar tik pradedu...

– Aš girdėjau, ką jūs pasakėte. Vadinasi, jūs norite viešųjų darbų arba tvardykitės, kad tai nepasikartotų.

Stengiausi tvardytis. Ji pareiškė oficialų įspėjimą ir įteikė laikiną rašymo pažymėjimą, taip pat nurodė įstoti į Literatūros akademiją. Ir kuo greičiau pasirūpinti dviem publikacijomis, nes be jų nepriims į Rašytojų sąjungą.

Tikėjausi, kad Literatūros akademijoje susirinks arba tik jauni, kaip aš, arba pagyvenusios močiutės su megztais šalikėliais. Iš tiesų ten buvo marga kompanija, didžiuma žmonių man neatrodė labai patrauklūs, bet po kelių užsiėmimų mes susitelkėme prieš bendrą priešą – prieš dėstytojus, o vėliau ir prieš literatūrą.

Praktiniai užsiėmimai buvo nepaprastai keblūs. „Jums reikia pažinti savo herojų“, – mokė mus. Kelias savaites mokėmės sekti žmones taip, kad jie nepastebėtų, kaip mes analizuojame jų veiklą, šniukštinėjame po šiukšliadėžes, tyrinėjame jų įpročius, surandame silp­nąsias vietas. „Svarbiausia – silpnosios vietos.“

Vėliau: „Pasakojimas nėra pasakojimas, jei jis be veiksmo.“ Mus privertė eiti lūšies ir tarzano keliais, apsiginklavus svarbiausiais ginklais – nuo kardo iki kulkosvaidžio. Nemokėjusieji atidaryti durų arba nulaužti charakterio tyrimo slaptažodžių dabar to išmoko.

Per vieną užsiėmimą – rodos, tai buvo viena šlykščiausių tarzano trasų – iš arčiau susipažinau su Oskaru. Lieknu, šviesiaplaukiu, neišraiškingų pilkų akių vaikinu. Jis tobulai išnaudojo mano nepastabumą. Kartą Oskaras atnešė man arbatos su pernelyg daug cukraus ir paskui ilgokai stovėjo šalia, bet jį pastebėjau tik tada, kai jau buvau pusiau išgėrusi puoduką.

– Tai galėjo būti ir kalio cianidas, – tarė Oskaras, ir aš krūptelėjusi netyčia išpyliau likusią arbatą ant jo.

Adriana Vygnerė (Latvija). „Truputis kasdienybės“, drobė, aliejus, 7 x 7, 2016
Adriana Vygnerė (Latvija). „Truputis kasdienybės“, drobė, aliejus, 7 x 7, 2016

Po intensyvaus pusmetį trukusio darbo mes pagaliau priartėjome prie pirmų tikrų tekstų. Susijaudinę ir drauge išdidūs išsiuntėme juos kritikams – kiekvienas baiminomės net mažiausios kritikos, bet širdies gilumoje buvome įsitikinę, kad tuojau, tuojau sulauksime jei ne valstybės pasiūlymų, tai bent Kultūros kapitalo pinigų.

Didžiuma mūsiškių rašė apie savo giliausias baimes, apie galimus blogiausius scenarijus. Herojus užkasdavome gyvus arba sunaikindavome per teroro aktą. Oskaras parašė apie berniuką, kuris tol kankino kačiukus, kol vieną dieną mama jį paliko kartu su žindomu kūdikiu.

Aš? Aš parašiau apie pirmą susitikimą su droviu blondinu. Pasakojimas prasideda išpiltu arbatos puoduku ir baigiasi švelniu aistringu bučiniu prie miegamojo durų.

„Tas Džekas paskui išprievartaus ir pasmaugs ją, – kažkas pasakė. – O gal pirmiau pasmaugs ir tik tada išprievartaus?“ – „Techniškai tai nebūtų išprievartavimas, o lavono išniekinimas.“ – „O galbūt miegamajame buvo jos buvęs meilužis su beisbolo lazda?“ – „O galbūt...“

Oskaras pažvelgė į mane pilkomis akimis ir tarė:

– O galbūt ji pavaišino tą vaikiną kažkokia medžiaga, kuri veikė ne tik kaip nuodai, bet ir kaip afrodiziakas. Kulminacijos momentu jam paprasčiausiai sustojo širdis. Tobula žmogžudystė.

Aš neišdrįsau jam prisipažinti, kad tai buvo tik meilės istorija.

Ir tada pasipylė pasiūlymai – tiek iš privačių šaltinių, tiek iš vyriausybės. Pasirodo, rašytojas yra labai paklausi profesija, ir kalbos apie kažkokias pinigų apyvartas literatūroje nebe pokštas, nebe pašmaikštavimai.

„Personažas A, buhalteris; priede – IP ir namų adresas; jį būtina nužudyti ir kad prarastų atmintį.“

„Personažas B, didelės įmonės vadovė; nužudyti ją, bet taip, tarsi būtų savižudybė penkios minutės prieš spaudos konferenciją.“

„Personažas C, neištikima žmona; nesvarbu kaip, svarbiausia – skausmingai.“

„Personažas D, kaimyninės valstybės ambasadorius; sukurti įspūdį, kad jis išvyko į Braziliją. Jo lavono neįmanoma surasti.“

– Kas tai? – paklausiau Oskaro.

Mes ką tik pabaigėme praktinį tyrimą miegamajame.

– Aš juk nebūsiu rašytoja vien tam, kad dirbčiau pagal užsakymus!

Jis keistai pažvelgė į mane.

– Bet juk tai verslas.

– Man tai ne verslas, man tai mėgstamas užsiėmimas.

Wow, – tyliai ištarė jis ir nusisuko. –­ Ir ką tu galvoji...

– Aš rašysiu, apie ką norėsiu.

Wow, – tarė jis ir nemaloniai nusišypsojo. Tarsi pataikaudamas man.

– O jeigu bus neblogai, gal tai ir paskelbsiu.

– Palauk. Tu nori rašyti... knygas?

– Taip, – atsakiau. – Gal meilės romanus. Net erotinius. Kodėl tu taip žiūri? Juk todėl mes čia esame, ar ne?

Ir tada sužinojau, kad viską supratau klaidingai.

Tuo metu, kai pirmą kartą pasirodė draudimas ieškoti medžiagos įtartinoms temoms, rašytojai surengė įtikinančią kampaniją žodžio ir minties laisvei apginti. Buvo priimtas įstatymas, leidžiantis jiems galvoti – ir rašyti – temomis, kurios buvo draudžiamos kitiems. Apie nužudymus, kankinimus ir kitus nusikaltimus. Laisvos darbo valandos ir kūrybinis darbas pavertė rašytoją idealia profesija.

Ši sistema veikė ilgai. Aš akademijos grupėje tikriausiai buvau vienintelė, kuri įstojo tikėdamasi parašyti knygą.

Po to pokalbio Oskaro nebemačiau. Jis tapo dar nepastebimesnis. Jis visada buvo arti manęs. Skaitė mano elektroninį paštą ir stebėjo, kaip aš susitinku su draugėmis. Žinojo, ką stengiuosi atskleisti visam pasauliui, kas iš tiesų yra tie rašytojai. Žinau, jog jis suspės nužudyti mane, dar nesuskubus kitiems pranešti, kad manęs neapsėdusi paranoja.

Kartais stengiuosi į visa tai nekreipti dėmesio, palikti Literatūros akademiją, pamiršti rašytojos karjerą.
Bet aš negaliu. Tai būtų pernelyg lengvabūdiška.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

„Latvju Teksti“, 2015, Nr. 6.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai