Arnoldas Auzinis. Ir rašytojas yra žmogus

Sanda Skujinia (Latvija). „Plaukikai, kuriems buvo lemta susitikti, tačiau tai niekada neįvyko“, drobė, akrilas, anglis, 150 x 200, 2016
Sanda Skujinia (Latvija). „Plaukikai, kuriems buvo lemta susitikti, tačiau tai niekada neįvyko“, drobė, akrilas, anglis, 150 x 200, 2016

– Romano apie Rainį nebūčiau parašęs be savo žmonos poe­tės Veltos Kaltinios, – prisipažįsta Roaldas Dobrovenskis.

– Ji padėjo?

– Ji klausydavosi, kai aš skaitydavau.

– Ir kritikuodavo?

– Neištardavo nė žodžio. Bet aš stebėjau jos veido išraišką. Tas eilutes, kurios nesukėlė įspūdžio, išmečiau.

Roaldas nesuprato Veltos reakcijos – išbraukė geras vietas.

 

*

Prozininkas Andris Jakubanas Dubultų vaistinėje prašo vaistų nuo kosulio.

– Neduosiu, nenusipelnėte.

– Kaip tai?

– Kodėl jūs, pone Jakubanai, spaudoje nepasisakote prieš deputatus, kurie nesigėdindami pasididino atlyginimus?

– Jei leisite man pasveikti, aš pasitaisysiu.

– Imkite tabletes, tačiau mes stebėsime jūsų straipsnius.

 

*

Vienas Maros Zalytės gerbėjas susijaudinęs telefonu pasakoja dramaturgei, kad pjesė „Sfinksas“ pravirkdė jį.

– Kurioje vietoje? – norėjo sužinoti autorė.

– Keturioliktoje eilėje, septintoje vietoje.

 

*

Andrėjus Skailis, pasivadinęs Stivenu Siliaku, parašė romaną „Stalino lagaminas“. Tiek autorius, tiek kūrinio pavadinimas kėlė smalsumą.

Viena dama užsuka į knygyną ir prašo:

– Norėčiau „Stalino lagamino“.

– Krepšiais neprekiaujame, – šiurkščiai atrėžia pardavėja.

 

*

Literatūros mokslininko Ojaro Zandero sūnus Maris vienu metu dirbo erotiniame žurnale. Pažįstama sutinka jo tėvą ir klausia:

– Ar iš tiesų tai tavasis?

– O kaipgi.

– Tai nuostabu – dabar nereikės ieškoti pašalinių specialistų.

 

*

Buvusį Latvijos universiteto rektorių Jurį Zakį priėmė į Rašytojų sąjungą. Pas jį į Uogrę atvažiavo tuometis universiteto rektorius Ivaras Lacis. Jiems draugiškai šnekučiuojantis, Zakis staiga griežtai sušunka:

– Laci, baik loti!

Svečias sutrinka ir pasijunta nejaukiai. Pasirodo, šeimininkas aprėkė savo šunį vardu Lacis.

 

*

Pirkėjas žvelgia į pilnas knygų lentynas.

– Norėčiau knygos, dėl kurios visi pamišę.

– Pavadinimą žinote?

– Ne.

– Ir autoriaus neatsimenate?

– Ne.

– Kaip tada mes surasime?

– Visi žino, kaip jūs galite nežinoti?

 

*

Valdis Artavas dažnai lankydavo paro­das. Pirmiausia privalėdavo praeiti pro sargą.

– Kas jūs toks?

– Artavas.

– Aš paskambinsiu.

Antrąkart pasikartojo tas pats.

Trečiąkart populiarusis satyrikas į klausimą apie jo asmenį atsakė:

– Šekspyras.

– Paskambinsiu.

 

*

Richardas Bargajis ilgai svarstė, kaip nustebinti skaitytojus, ir sugalvojo naują latvių literatūros žanrą – apkalbas.

– Išsikėliau gyventi į kaimą, toliau nuo visuomenės. Kad nenutrūktų ryšiai su draugais, apie juos ėmiau kurti įvairius pokštus. Rezultatas pranoko lūkesčius – draugai tapo priešais.

– Tai ne mano, o jų kaltė – neturi humoro jausmo.

 

*

Knuto Skujenieko pasiteiravo, kaip jis vertina daugelį literatų.

– Diletantizmas ir grafomanija yra literatūros dirvos trąšos. Kas nutiktų, jeigu visi būtų genijai? Tada reikėtų nusišauti.

Ačiū Dievui, savižudybių galimybė neiškils – grafomanai yra labai gyvybingi.

 

*

– Kai aš numirsiu, jūs mano pelenus išbarstykite, – savo draugams priminė Anatolis Imermanis.
Kai buvo gauta urna su poeto pelenais, Maris Čaklajis, Janis Ruokpelnis ir Matiasas Knuollas prieš atsakingą ritualą užsuko į kavinę. Nebuvo nė vienos laisvos kėdės, kur būtų galima padėti urną.

– Čia Anatoliui ir po mirties nėra vietos.

Kai reikėjo išbarstyti Imermanio pelenus, diena buvo vėjuota. Pelenai pabiro ant Mario Čaklajo švarko.

– Matyt, nuo jo niekada neišsilaisvinsiu.

 

*

Andžilas Remesas rašo knygą apie Raimondą Paulą „Gyvenimas kaip zingė“. Leidyklos „Jumava“ redaktorė Kristinė Zonberga skambina maestro: kur yra natos?

– Pas mane. Beprotnamy.

Jaunystėje kompozitorius gydėsi nuo alkoholizmo vienoje psichiatrinėje ligoninėje. Ar vėl tenai pateko?

Pasirodo, populiarusis kompozitorius, tuometis deputatas „beprotnamiu“ pavadino Saeimos rūmus.

 

*

Bibliotekininkų susitikime premjerui buvo parodyta, kiek per metus išleista knygų. Norėta pasididžiuoti, kad rašytojai dirba uoliai, o leidėjai nesnaudžia ant laurų. Tačiau efektas buvo priešingas.

– O, jie turi pinigų! – stebėjosi valstybės vadovas. – Kodėl jie vis rėkia ir puola mane? Vyriausybė nėra kokia nors labdaros įstaiga.

 

*

Maris Čaklajis išleido naują knygą. Jis paprašė leidyklos honoraro.

– Nė vienas egzempliorius neparduotas, – atsakė jam.

– Aš pats nupirkau dešimt knygų. Net čekį išsaugojau.

– Tiek daug galėsime jums išmokėti.

 

*

Poetams dažnai pritrūksta pinigų. Draugai pastebi, kad Juris Kunnosas vis liesėja.

– Žmonės yra dvejopi: vieni valgo, kiti geria. Man reikėjo pasirinkti. Aš atsisakiau valgio, – paaiškino Kunnosas.

 

*

Marį Melgalvą persekioja policija. Ką jis pavogė?

– Grasino susprogdinti Ministrų kabineto pastatą.

– Tai tikra poetinė metafora. Su savo poezija jis jau daug ką sprogdino.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Arnolds Auziņš. „Arī rakstnieks ir cilvēks“. – Rīga: „Dienas Grāmata“, 2015.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai