Justina Petrulionytė: „Kaunui jau seniai laikas būti savimi“

Justina Petrulionytė – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, tyrinėjanti Kauno miesto reprezentacijas lietuvių literatūroje, prisidedanti prie įvairių Kauno miesto atmintį įprasminančių projektų. „Dabar tiek rašytojams, tiek personažams miesto aplinka tapo tarsi įprasta, o tai tik praplėtė miesto įsivaizdavimų amplitudę ir turbūt sustiprino jų reikšmę mums“, – sako Justina.

 

Justina Petrulionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Justina Petrulionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nuo gimimo gyveni Žemųjų Šančių rajone, ar ne?

Taip, Šančiai, bent jau toji pusė, kurioje gyvenu, kertama trijų didžiulių gatvių: Juozapavičiaus prospekto, kurį, įsivaizduoju, tarpukariu ilgomis kojomis matuodavo žavūs karininkai, Vokiečių gatvės, kuri visai nepanaši į apdainuotąją „Sindikato“ ir kuria į mokyklą kulniuoja dauguma šančiškių, bei Kranto alėjos, vis priartėjančios ir nutolstančios nuo Nemuno vagos. Tačiau turbūt labiausiai Šančių charakterį atspindi tarpusavyje besiraizgančios mažosios gatvelės, atsimušančios į didžiąsias gatves – jos klaidžios, margos ir su charakteriu. Tai 20 „krantų“ ir gausybė įvairias tautas bei miestus nurodančių gatvelių: Latvių ir Rygos, Estų ir Talino, Suomių ir Helsinkio ir t. t. Paaug­lystėje taip ir klajodavom – erdve, laiku, istorijomis – vandeniu, žeme, asfaltu – nuo Napoleono iki Degutytės, nuo Nemuno iki Talino, nuo naujųjų laikų kotedžų iki XIX a. kareivinių. Tariamos tamsiosios, „banditiškos“ Šančių pusės, laimė, beveik nepažinau (o gal niekuomet neprisileidau), todėl man tai tik stereotipai.

Žinoma, viskas pamažu keičiasi – žaizdočiausia Kauno gatvė, kur dažnas pamesdavo padangas, išlyginta, susprogdintas Panemunės tiltas atstatytas, kareivinės lopomos, o mažyčių namelių eiles trikampiais stogais keičia postmodernūs juodi kvadratai. Tačiau mes su kaimynais vis dar vaišiname vieni kitus šventiniais sausainiais, drauge minime namo gimtadienį ar išlydime su vainiku išeinantį „su visam“. Daug kas užfiksuota žmonių elgsenoje, atmintyje, nuotraukose, tekstuose, tai integrali bet kokios vietos dalis – kartais daug tikresnė ir galingesnė už faktinę. Šančiams pasisekė, kad turi tokią stiprią bendruomenę, puoselėjančią kultūrinę atmintį, – svarstau, turbūt „Šančių kiosko“, „Kopūstų lauko“, šančinių iniciatyvų galima net ir pavydėti.

Su kuo tau asocijuojasi tavo gimtasis miestas?

Kaunas yra mano namai, į kuriuos gyvendama svetur visuomet norėdavau sugrįžti. Man tai vienas iš Italo Calvino aprašytų nematomų miestų, kuriame glūdi daug paslaptingų gijų ir sluoksnių. Kauno neužtenka pamatyti, jį reikia pajusti. Jei žiūri tik į paviršių, Kaunas gali pasirodyti apgaulingas, galbūt primenantis skrybėlėtą damutę ar poną, „parduodantį sapnus lunatikuojantiems kauniečiams“ ir visuomet turintį tau „kai ką už prekystalio“ (čia cituoju taik­lų menininko Edo Carrollo eilėraštį, parašytą akademiniam jaunimo kūrybos konkursui „Kaunas (ne)užrašyta vieta“). Kaunas – pasipūtėlis ar „tautos triukšmadarys“, anot Patacko. Tačiau esu įsitikinusi, jei bent akimirkai sustoji šiame mieste ir jį įsileidi, pabandai pajusti jo pulsą, Kaunas tampa draugu, kuris sunkią akimirką gelbsti, paguodžia ir išklauso. Manau, tą patį galima pasakyti apie kauniečius – po pasaulį keliaujančias Kauno daleles.

Ar pastebi bohemos apraiškų šiuolaikiniame Kaune?

Šis žodis man siejasi su kiek stereo­tipiniu vaizdu: aistringi jaunų meną kuriančiųjų ar menui prijaučiančiųjų pokalbiai, paskendę cigarečių dūmuose ir aplaistyti vynu, būtinai kokioje nors miesto kavinėje vakare ar naktį. Arba virtuvėje – miglotą tokių vakarų paveikslą saugau atmintyje, kai, užuot miegojusios, su seserimi paslapčia klausydavomės smagaus tėvų ir jų draugų ūžesio. Nepaisant tokio romantiško požiūrio, bohema taip pat reiškia tam tik­rą alternatyvią, dažniausiai jauno žmogaus laikyseną, bendruomenę, judėjimą, grįstą laisvės siekiu. Tačiau svarbu, kad atributai neužgožtų turinio – bohemiškas laikotarpis turėtų tapti tramplinu į menininko ateitį, o ne klampinančiu liūnu.

Dabar turbūt pavadinimai ir kai kurie bohemiško gyvenimo bruožai pasikeitė, bet pati bohemos idėja, mano akimis, vis dar gyvybinga. Kaune turime poetautojus, smagiai skaitančius eilėraščius – netikėtai sugedusiame ir užstrigusiame pakalnėje funikulieriuje. Esu girdėjusi apie kažkokį paslaptingą butą, kuriame renkasi neformalumo pasiilgę studentai. Be to, turbūt nesuklysčiau, jei Kauno kavinėse (pavyzdžiui, „Kultūroje“, „Vingių dubingių“ ar „Punto Jazz“ palėpėje) vykstančius susibūrimus pavadinčiau tam tikra bohemiško gyvenimo forma.

Kokia tau atrodo tavo karta?

Tai karta, kuriai vertybinis pamatas klotas labai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Kita vertus, tai laisvės ir galimybių karta – iškovota nepriklausomybė ir įstojimas į Europos Sąjungą atvėrė sienas tiek žemėlapyje, tiek mūsų galvose. Žinoma, ne visi sugebėjo tuo pasinaudoti – deja, sovietinės ideologijos šiukšlių lietuvių sąmonėje vis dar labai daug. Tačiau tie, kurie priėmė šią laisvę, mano akimis, tapo gerąja žinia Lietuvai ir žinia apie Lietuvą pasauliui. Džiaugiuosi, nes mane supa būtent tokie žmonės – intelektualūs, kūrybiški, politiški, o labiausiai – drąsūs. Jų galvos karštos, o širdys dar karštesnės. Ir valio!

Kaip vertini kultūros padėtį Kaune? Kokiose vietose dažniausiai kultūros ieškai, kur mėgsti lankytis?

Jeigu kalbėtume apie tai, ar Kaune daug kultūros, kultūrinių renginių, atsakyčiau – taip, net labai. Kaip kultūra funkcionuoja platesniame politiniame ir socialiniame lauke – tai gerokai sudėtingesnis klausimas... Nepaisant politinio dėmesio ir finansinės paramos stokos, turime labai stiprių meno ir kultūros renginių: KAF’e, Kauno bienalė, „Kaunas Photo“, „Kaunas Jazz“, „Auros“ festivalis, „Nepatogus kinas“... Tai tik dalis profesionalių iniciatyvų, kuriomis pulsuoja Kaunas. Kultūrą čia itin palaiko ir VDU – be šio universiteto man būtų sunku įsivaizduoti Kauną. Labai mėgstu architektų rengiamas ekskursijas po modernistinės architektūros pastatus, neaplenkiu Fotografijos galerijos, lankausi Romuvos kino teatre, Paveikslų galerijoje, kur yra ne tik šaunusis Mačiūno kambarys, bet ir gyvybinga kavinė „Kultūra“. Dažniausiai su draugais savaitgalio vakarus leidžiame buvusiuose Architektų namuose – senamiesčio kavinėje „Galeria Urbana“, kuri jaukina ne tik linksmu meniu, draugišku aptarnavimu, bet ir kultūriškai, istoriškai įkrauta erdve.

Koks Kauno istorijos laikotarpis tau atrodo labiausiai įkvepiantis?

Turbūt būsiu banali sakydama – tarpukaris. Nenuginčijamai fenomenalus miesto gyvavimo laikotarpis, kai vos per dvidešimtmetį, užsimaukšlinęs katiliuką ir „girtutėlis nuo savo svajonių“ (Zingeris), Kaunas ėmė panašėti į Pary­žių. Kita vertus, šiandien Kaunas yra visai kitas miestas, o nuolatinis gręžiojimasis į praeitį, lyginant tarpukarį su dabartimi – deja, pastarosios nenaudai, mano manymu, yra ydingas. Tai siurbia deguonį – panašiai esė „Kauno ratas“ yra rašęs Beresnevičius. Man apmaudu, kai kasdienės žinios iš Kauno pradedamos žodžiais: „Šiandien laikinojoje sostinėje...“ Koks „šiandien“, jei laikinoji gyvavo prieš beveik 100 metų?

Dabar viešajame diskurse laikinosios sostinės etiketės žala nušviečiama vis ryškiau (aplikuojant į Europos kultūros sostinės konkursą, žaidžiama angliškomis sąvokomis „temporary capital“ ir „contemporary capital“, prieš keletą metų vykę šauniųjų Kauno architektų protestai prieš draudimą vystyti miesto centrą, apskritai jų mintys ir darbai, o kur dar šviesaus atminimo profesoriaus Leonido Donskio įžvalgos...). Tačiau VDU Lietuvių literatūros katedroje apie tai kalbėjome dar 2013-aisiais, per konferenciją „Antrojo miesto fenomenas“. Pamenu vykusią gan karštą diskusiją su monografijos apie laikinosios sostinės mitą lietuvių literatūroje autore. Taip, laikinosios sostinės mitas egzistuoja ir nekvestionuoju jo poreikio kultūrinei atminčiai. Tačiau yra ir kita šio mito pusė – keisti „laikinųjų sostinių likimai“, šių įvykių pasekmės – kas nutinka miestui, kuriame klojami valstybės pamatai, tačiau viskas perkeliama į Vilnių? Prireikus Kaunas ir vėl „atlaikytų“ už visą Lietuvą, kaip sakė Beresnevičius, tačiau Kaunui jau seniai laikas būti savimi ir sau, o ne kažkuo kitu ir dėl kažko kito. Sakyčiau, Kauno dabartis ir jo žmonės mane įkvepia lygiai taip pat kaip ir tarpukario.

„The Lake Twins“ darbas iš parodos „Šilainių projektas“
„The Lake Twins“ darbas iš parodos „Šilainių projektas“

Kaip apibūdintum rašytojų kuriamą Kauno mitologiją?

Miesto vaizdiniai lietuvių literatūroje įkrauti panašių ženklų, kaip ir Vakaruose, kur miesto vaizdavimo tradicija žymiai gilesnė. Pavyzdžiui, tarpukariu rašyti romanai atitinka klasikinį miesto romano scenarijų, kuriame personažas (dažniausiai – atvykėlis iš kaimo ar miestelio) kovoja su jam iki tol neįprastu industriniu, komerciniu ir moderniu pasauliu. Literatūriniuose tekstuose apie Kauną sprendžiamos ne tik universalios, bet ir išskirtinai mažiesiems, „antriesiems“ miestams būdingos prob­lemos. Pastebėjau, kad pastarųjų dešimtmečių literatūroje Kaunas pažymėtas galingos miesto-organinio padaro metaforos, kuri kalba apie miestų gimimą, augimą ir galimą pražūtį. Tarkim, vieni tekstai manifestuoja Kauno ryšius su nepriklausomos XX a. Lietuvos valstybės pradžia siūlydami miesto-amžino paauglio, miesto-moters vaizdinius, kiti konstruoja Kauno-(ne)laimingos meilės chronotopą, miesto-miglose nuskendusio laivo, miesto-vaiduoklio vaizdinį arba pasitelkia miesto apokalipsę kaip galingą priemonę kritikuoti dabartį.

Papasakok, kodėl ėmeisi tyrinėti Kauno miesto reprezentacijas lietuvių literatūroje?

Į miesto fenomeną ir miesto vietą lietuvių literatūroje pažvelgti atidžiau paragino mano šauni doktorantūros vadovė. Disertacijoje remiuosi ne tik naratyvo teorija, bet ir kultūros sociologija, kuri pabrėžia socialinės kilmės, išsilavinimo ir veiklos aplinkybių svarbą kultūros lauke. Miesto aplinka supo jau kelias mano šeimos kartas – nors seneliai ir buvo kilę iš kaimo, į miestus išvažiavo anksti. Tėvai ir mudvi su seserimi užaugome ant asfalto – kaimo ar sodybos, į kurią būtume galėję nuvažiuoti, niekuomet neturėjome. Galbūt todėl man „rasa par veidą ašarėlėmis krenta“ ne nuo miško žalumos, o pirmiausia nuo miesto paslapčių. Studijuojant lietuvių rašytojų ir literatūrologų tekstus susidarė įspūdis, kad miestas lietuvių literatūroje vis dar „pritildytas“ kaimo, miško ar gamtos stebuklų. Panorau tai patikrinti.

Na, o konkrečiai Kauną tyrinėti skatino dar kelios priežastys. Pirmiausia, išskirtinė jo biografija (ir sostinė, ir mažas, antras(is) miestas). Antra, Kaunas susijęs su modernios XX a. Lietuvos ir urbanistinės kultūros pradžia, su XX a. lietuvių literatūros pamatais. Be to, pasak kultūrologų, miesto vaizdiniai yra svarbus nacionalinės vaizduotės komponentas. Šie ryšiai fiksuojami lietuvių literatūroje, tačiau kritiniame ir istoriniame literatūros diskurse, mano supratimu, jiems skiriamas per menkas dėmesys.

Raymondas Williamsas (kultūrinio materializmo pradininkas, į akademinį pasaulį atkeliavęs iš bažnytkaimio darbininkų klasės) knygą „The Country and the City“ parašė vedamas asmeninės patirties ir įsipareigojimo. Labai panašiai miesto ir konkrečiai Kauno vieta lietuvių literatūroje man tapo asmeniniu klausimu: perskaičius daugybę lietuvių rašytojų ir literatūrologų tekstų –­ fikcinių ir mokslinių, kategoriškų ir liberalių, prakalbinant lietuvių rašytojus ar dar dažniau – jų neprakalbinant.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Komentarai  

 
-1 #1 JPN 2016-12-01 14:20
Manau,Kaunas tik mokosi iš Vilniaus viešųjų ryšių meno (ir verslo).
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai