Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Želė pavadinimu tevyne

Šį sezoną jau ir mūsų dramos scenose prakuto spektakliai be tradicinės dramaturgijos. Pirmyn ant podiumo be drabužių – virpantys, gundantys, gėdingi ir patrauklūs! Nuogi ir nuoširdūs. Komunikuojantys. Eseistiniai.

„#tevyne“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„#tevyne“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Štai į kokią sieną bumbtelėjo režisūrinis teatras, kelis dešimtmečius malęs į miltus ir kepęs bandeles iš Šekspyro, Čechovo ir visų likusių metrų. Nors gal tai ir ne siena, gal kosmosas, ir tuoj ims veikti laisvės, lygybės, brolybės motoras, ankstesnę dramaturginę vergovę regėsim tik retuose muziejiniuose kūriniuose. Apeironiškojo (gr. neapibrėžto) teatro demokratija itin patraukli, visos menų spaustuvės proletariškos, užkrečiančios ir vaisingos.

Gabrielė Labanauskaitė (g. 1980), drą­si, įvairius literatūros ir meno įrankius po truputį įvaldanti menininkė, Rusų dramos teatre pristato spektaklį „#tevyne“. Dėl visa ko, nedrąsiai dar pavadina jį spektakliu-diskusija, laboratoriniu, ne visai užbaigtu, taigi beginkliu, nuogu, virpančiu drebučiu. Tačiau pilnametražis, daugiafigūris, ideologiškai itin svarus kūrinys, akivaizdu, formaliai taiko į savarankišką meninę egzistenciją. Tiesa, žiūrovai, per premjerą susimovę ir kartu su aktoriais įžangoje negiedoję tautinės giesmės, vėliau po patikusių „gabalų“ dažnai be baimės ploja – tarsi įsijungia į lengvabūdišką diskusiją.

Taip, lietuviškos literatūrinės esė irgi dygo nedrąsiai, ak, ne, mes nepretenduojam tapti literatūra, – tačiau netrukus jos suvešėjo, net sugulė į rinktines, okupavo rinką ir sąmonę.

Naująją ne pjesę, o, sakykim, dramaturginius skaitymus pradeda 13 aktorių (sakykim, ne visai čia vaidinančių aktorių, gal atlikėjų), kurie išsirikiavę greitu tempu skanduoja žodžio „namai“ („dom“) asmenines reikšmes. Jos, patikiu ir tikiu, autentiškos, siauros ir plačios, humoristinės ir dramatiškos. Jaudinanti dokumentika! Ir vėliau, kai tik tankiame žodžių audinyje, pamažu užklojančiame sceną ir visas jos sienas, užkamšančiame visas skyles ir išėjimus (latvių dailininkių plonos sienelės ir vaizdo projekcijų po žodžių lavina nė nesimato), – visuomet, vos tik užčiuopi tą dokumentinį siūlą, ir menas, ir komunikacija įvyksta.

Manau, pirmiausia dėl atlikėjų, nes jie – unikalūs. Juos „jungia nežinojimas, kuriai tautybei priklauso“. 13 rusdramio aktorių kaip mokinukai vasarą atliko namų darbus ir pristatė juos dramaturgei Labanauskaitei. Ir visais 13 atvejų tos nepagražintos formuluotės tampa gyvu nervu. Netgi buitinis, atsitiktinai iš atminties iššokęs leptelėjimas gali pasitarnauti kaip plyta statant namą-pjesę apie rodiną, kurios nėra, bet ji yra.

Kitas dalykas – vaidybiniai dokumentinio srauto permušimai. Taip sakant, sausą dokumentiką paįvairinantis šlapias cementas. Deja, su jo konsistencija nei dramaturgė, nei tuo labiau režisierius Georgijus Surkovas nesusitvarko. Ir tada aktorių užčiuoptas gyvas nervas kažkur nunyra, virsta nemokšiška vaidyba, teksto skaitymu.

Sena pasaka apie bjaurųjį ančiuką, sutrumpintai perrašyta pagal temą „Tėvynė ir mano kiemas su antim, kiaulėm, gulbėm“, naujame kontekste skamba šviežiai (nors demonst­ruojamas video­multikas itin plokščias). Nieko ir dar vienas kitas „prikurtas momentas“, jei vertinsime jį kaip etiudą ar koncertinį numerį. Tačiau jei į scenos dėžutę žiūrėsime ne taip, kaip žiūrime į kompiuterio ekraną, tai vaizdo ir teksto mirgėjimo neužteks. Gruzinų šokiai ir rusų romansai, 1940 m. Lietuvos žemėlapis ir Kalnų Karabachas (tiesą sakant, iškart užmiršau, kaip ir kodėl jie čia minimi), bomžai ir Palanga aplink raktinį žodį „Tėvynė“ tik veliasi. Ir jį diskredituoja, nes kartelė keliama lyg ir į viršų.

O gal ne? Juk nepjesės ir nespektak­lio pavadinimas „#tevyne“ – naujaraštinis, kompiuterinis. Kablelių, švarraščio, redagavimo čia nesitikėk.

Tačiau spektaklio prologas su tautine vėliava, kažkaip nedrąsiai išvyniota scenoje tų trylikos, o paskui jų balsai, su kažkokiu keistu gumulu gerklėje, kurio tu, lietuvė, neįtarei esant, užkando žadą.

Tie trylika, be abejo, galėtų suvaidinti ir tikrą dramą „Tėvynė“.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai