Edward Estlin Cummings

Edwardas Estlinas Cummingsas (1894 10 14 – 1962 09 03) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Pirmąją šio poeto eilėraščių vertimų publikaciją paskelbiau 1985-06-14 „Literatūroje ir mene“, tačiau išvertęs buvau daug daugiau, tačiau tada nebesuradau kito leidinio, kuris tokią poeziją norėtų spausdinti. Dabar, peržiūrėjęs anuos vertimus, dalį jų neseniai paskelbiau „Metuose“, o dalį siūlau „Literatūros ir meno“ skaitytojams. Taip pat LM tinklalapyje siūlysiu pakartoti kiek pataisytą 1985 m. publikaciją.

Kodėl Cummingsas? Mes (Vytautas Bložė, Sigitas Geda, kai kurie mano kartos poetai) gana sąmoningai stengėmės versti Vakarų modernistus, siekdami praturtinti mūsų poetinių priemonių arsenalą, cenzūros akivaizdoje įteisinti naujas stilistikas, susikurti palankesnę aplinką savo kūrybai. Mūsų cenzūra nebuvo (ar nesistengė būti) labai išprususi. Kai 1985 m. „Kultūros baruose“ paskelbiau Ezros Poundo „Canto I“, atvykęs vienas vengrų poetas stebėjosi, kad Lietuvoje nesilaikoma „Indekso“, t. y. draudžiamų knygų sąrašo. O mane tas sąrašas visada traukė. Cummingsas buvo vienas jo herojų.

Jaučiu pareigą priminti skaitytojams, kad vertime bandau perteikti originalo skyrybą. Tai nėra redaktorių ar korektorių darbo brokas.

Vertėjas

 

Autoportretas, 1944
Autoportretas, 1944

&

 

tiesaiešky

taką palik
ten jo tąsa

čia juk tiesa

 

&

 

žmogus kurį nakčia užpuolė vagys
ant nugaros štai guli pakelėj
ano pasaulio mintimis aptekęs
su pašaipa veide be skrybėlės

likimas laisvą vakarą pavertęs
jo budeliu nusprendė prie žmonių
atlygindamas sąmonei už smurtą
aprūpinti jį amžinu šypsniu

o štai būrys dorų miestiečių kojom
nedrąsiai jį pabadė ir aistra
superpilietine užsiliepsnojęs
kitur ganytis nužengė vora

o jis pro rausvą ašarų upelį
iš drumzlinų nematančių akių
spoksojo ir atrodė kad negali
arba nenori keltis nuo sniegų

viena ranka ilsėjos ant krūtinės
jos draugė gniaužė purvą atmesta
o atsainiai atvipęs kelnių klynas
jausmus praeivių piktino. Tada

ledokšnius vėmalų švariai nurinkęs
pakėliau jį ir nuėjau klaidžiu
dangum iš baimės kliūdamas triukšmingai
už trilijonų mirksinčių žvaigždžių

 

&

 

norėčiau aš

kaip vieversys
gyvybę nuo

tamsos nugyst

kodėl kurs neš

sparnais už nes
ir jei dienos

giedos link taip

 

&

 

„sakyk kodėl
                    žvitrus paukštuk
pasaulis žalias(aš ir tu
mėgstą gyventi)mirti tu-

rim“ „jei
               aš apie tai kalbėčiau“
(guvus čiulbuonis man atrėžė
oriai)
         „suokt nebegalėčiau“

 

&

 

Toks bailus bailus bailus(nors
iš pažiūros pats drąsiausias vyras
vargu ar priešintis jis išdrįs nesvarbu

kaip mėginti bandys)

Toks blogas(blogas blogas)nors
taip šypsos jog ir teisiausias vyras
prisimena kad esama dalyko kaip

pavasaris ir stebisi jis

Toks linksmas linksmas linksmas nors
išmintingas toks kad ne pats protingiausias vyras
bent iš dalies supras(jog tai aš

esu iš visų protingiausias)

toks jaunas jaunas jaunas nors
kažkas padaro šį vyrą seniausią
(kad ir kas jis būtų)vieninteliu

vyru kuris niekada nemirs

 

&

 

pelė)Laimėjęs
kvailai yra
kažkas kitas kuris visai ne
juda(Judėjo staigiau nei)kurio

smulkiausias šypsnys?gal Būt
didesnis už baimę visų
širdžių kurios ne
(Tik

riausiai)mylėjo(ar už ką nors
kas kada Nors mylės)mes

paslėpėme A lape

ir,
Atidarydami
nuostabią žemę
įdėjome Lapą(tik)tarp tamsu

mos.į saulės šviesą
tadapanašios?dabar
Išnyksta
kažin

kas(tylus:
tikįsivaizduojamas
;neįtikėtinas minkštu)mas
(ausų jo(akių

 

&

 

įspūdžiai: aš

sidabrinis dangaus
disonansas tikslių
Balandžio pirštų
sudėstomas

            į banalių
brangakmenių maišalynę

dabar lyg naktinis drugys kliuvinėjančiais

sparneliais plasnoja plekšnoja
žolę susiduria su
medžiais namais ir galiausiai
pūkšteli upėn

 

&

 

dangus
            buvo
ledi nuko švie
sumo
         valgomas
guvus
          gavzdikraudonis drovus
citringeltonis
žalumynai vėsu s šok
olada
s.

     po  lo
     ko  mo
ty
vu
     lai s tan
                  čiu
                      žib
                         uok
                        les

 

&

 

šis jauniklis klaustukas

klaustukas kurio kenčia nuo
nevirškinimo skrandukas
taigi šitas klaustukas
yra stebėtinai
nuostabus asmuo

jie sako asmeniškai

man jei apie mane
aš težino kad
kad ir ką šis
paveikslas reikštų

jis girtas sapnas

Cézanneʼo tėra

 

&

 

pro meilės lemtį žengė mano tėvas
pro taip esu pro pat turiu ką gavęs,
giedąs kiekvieną rytą iš nakties
jis brovėsi pro aukštumų gelmes

šis užmaršus sustingęs kur slapčia
pavirto žvilgsny jo į šviesų čia;
jei taip(drovusis oras toks stiprus)
nuo šito žvilgsnio tuoj sukunkuliuos

naujai lyg iš nelaidotų kurie
su pirmu plaukia kas,balandis lies
mieguistas sielas kaupti likimus
lieps šmėkliškos jų šaknys kol pabus

ar ištisai kokia kodėl raudos
ją tėvo pirštai migdė nuolatos:
tuščiai neverks menkiausias balsas jau
nes kalnus augančius aplinkui jaus.

Iš jūros dugno keldamas salas
judėjo jis pro džiaugsmo širdgėlas;
kaktos mėnulį liaupsindamas gražų
ir geismą vėl giedodamas į pradžią

daina jo džiaugsmas buvo toks skaistus
galėjo žvaigždę juo valdyti bus
skaistus dabar toks ir dabar toks taip
virpės iš džiaugsmo prieblandos skliautai

aistringai tartum vasara aistri
stovės ten saulės išmintis kaitri
tiksliai taip(virš didybės jos aukštai)
stovėjo tėvo sapnas jis tiktai

jo kūnas buvo kūnas kraujas kraujas:
tik sotūs žmonės maistą atnašauja;
luošys nelips į kalną niekada
vien šypseną išvysti jo veide.

Įvertinęs turiu ir būsiu svarbą
pro jausmo lemtį mano tėvas skverbės
teisus jo pyktis kaip lietaus lašai
gailestingumas žalias kaip javai

rugsėjiškos jau metų rankos tiesia
vertesnį lobį draugui arba priešui
nei tas kuris protingiems ir kvailiems
yra be galo suteiktas visiems

didingai(spališkai pamojus liepsnai)
žemyn jau ima mūsų žemė lipti,
nemirtingumo darbui jo pečiai
nuogi prieš tamsą žengė išdidžiai

kaip duona tikras tėvo liūdesys:
melagis jo veidan pažvelgt nedrįs;
jei priešais taps draugai visi dėl juoko
jis nulipdys pasaulį jiems iš sniego.

Pro mūsų juos judėjo mano tėvas
lapus dainuodamas iš medžių gyvus
(pavasaris – kiekvienas vaikas žino
jo dainai tik suskambus šokti ima)

tegu kas jo priimt neleidžia žus,
lai kūnas kraujas purvas bus klampus,
valia aistringa ir paini vaizduotė,
o laisvė morfijus kurį parduoda

ir perka, vagia padermė rūsti,
dvejonėms protas,įšgąsčiui širdis,
skirtybėms mūsų ligos tapatybės,
nulenki galvą tad esu aukštybėms

nors buka tai ką laikėme šviesiu,
saldžiausius kas apkartina visus,
tik minusai sliekų,mirtis kurčia
tai ką paveldim ir paliekam čia

ir tokį menką nieką kaip tiesa
– nors vien pykčiu alsuoja žmonija –
gyvybe mano tėvo siela tviska,
o meilė – visa ir daugiau nei viskas

 

&

 

Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai