Arūnas Spraunius. Rietenų geopolitika, barnio kultūra...

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Rojus – mandagiųjų buveinė, taip XIII a. skelbė šventasis Tomas Akvinietis, neabejotinai nenujausdamas, kokių entuziazmo aukštumų pasieks žmonija vos po 750 metų. Regis, dabar retorikos lygyje globaliu mastu liudijame viešosios laikysenos slinktį į priešingą pusę. Lapkričio 17-osios „The Guardian“ numeryje rusų žurnalistas Leonidas Ragozinas kreipėsi į draugus Amerikoje bei Europoje kaip žmogus iš valstybės, kurią 17 metų valdo autokratinis režimas, perspėdamas, jog tokiems žmonėms kaip Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas ksenofobija nėra tikslas, o tik priemonė mobilizuoti visuomenę. Putiniškas nacionalizmas toks pat siaubingas kaip ir nacionalsocializmas, praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje užkrėtęs nemažą dalį Europos, vis dėlto jo misija –­ burti gaujas pagal kriterijų „su mumis“ arba „prieš mus“.

„Gaujų“ privalumas tas, kad jų narių nesaisto nei loginiai argumentai, nei intelektualinis padorumas, „gaujų“ šalininkai nesivargina koncentruoti dėmesio bent kiek ilgesniam laikui ir pražiūri, kai jų garbinami lyderiai prieštarauja patys sau. Veikimo scenarijai projektuojami ar sąjungos sudaromos tik taktinei perspektyvai pagal principą „tinka viskas“. Tokiame kontekste pasenusi yra Friedricho Nietzsche’s įžvalga, jog ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų. Ne iki kilnumo nūnai – reikalai nelaukia.

Atsakingą turinį patraukus į kokį šeštą planą, būtent Vladimiro Žirinovs­kio mentalinio tipo personažai pagrįstai didžiuojasi pasiekę tikslą, kai užvaldo publikos dėmesį ištransliavę net visiškai apgailėtinus dalykus ir išpešę sau naudos iš viešąją erdvę „moderuojančių“ vertelgų, kurie irgi mano pasiekę tikslą, mat arba sėkmingai „paėmė transliavusiojo pinigus“, arba sėkmingai uždirbo išmesdami į viešumą bet kokią informaciją. Visi kaip ir laimingi.

Panašu, kad Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose atpalaidavo panieką ir elitams, ir demokratinėms vertybėms pačiose įvairiausiose planetos vietose. Neapykantos ir įniršio žodynas turi galimybių sklisti pagal stilistinį algoritmą, kurį seniausiai nubrėžė Čečėnijos lyderis-oratorius Ramzanas Kadyrovas, į savo retorikos apyvartą įtraukęs tokius posakius kaip „būrelis niekšingų liberalų“, „puspročiai padug­nės“, „bailių šunų smarvė“, „šakalai bus nubausti“ ir taip toliau. Feodalams išminčiais prisiduoti nėra jokio reikalo.

Kaip ironišką parabolę tenka skaityti žinutę apie maždaug 60 Čekijos parlamento narių iniciatyvą įstatymu įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už viešą valstybės vadovo įžeidimą. Čekijos prezidentas Milošas Zemanas šiaip jau žinomas kaip ne ypač besirenkantis žodžius, kai pasisako apie jam nepatinkančius žmones. Būdamas ministru pirmininku, jis neįtikusius žurnalistus viešai išvadino padugnėmis ir mėšlu, jau prezidentaudamas grubiai arba nepadoriai atsiliepė apie politinius oponentus ir rusių feminisčių grupę „Pussy Riot“. Zemanas buvo vienas Europos politinių lyderių, nuo pat rinkimų kampanijos pradžios reiškęs simpatiją Trumpui, jis, kaip, beje, ir dauguma įstatymo projekto iniciatorių, karštai palaiko Rusijos prezidento politiką.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypač nauja, viskas kartojasi mūsų puikioje tikrovėje, tiesa, šįkart dar sunkoka pasakyti, kokio masto pasekmių galima tikėtis. Dėl parodijos savo atžvilgiu satyriniame šou „Šeštadienio vakaras“ milijardierius JAV prezidentas tviteryje pareikalavo „atkirčiui“ tiek pat eterio laiko, kiek truko parodija. Bet negavo, ir dabar sunku pasakyti, ar tai teikia vilties. Vienas mėgstamiausių Rusijos prezidento siužetų yra tas, kad JAV nė kiek ne mažiau korumpuotos ir agresyvios nei jo režimas, todėl „važiuoti“ ant jų tiesiog privalu be jokių stabdžių. Be, vadinas, be: Rusijos Federacijos tarybos narys, senatorius Francas Klinicevičius lapkričio 24-ąją paskui „atominių pelenų nuklotos Amerikos temos“ specialistą, televizijos laidų vedėją Dmitrijų Kiseliovą pareiškė, esą Rusija nutaikys savo branduolinius ginklus į bet kokius NATO objektus, jei nuspręs, kad šie kelia jai grėsmę. Beje, šiaip, – ir lietuviškai „Google“ surinkę „Rusija grasina Baltijos valstybėms“, gausite 55 700 nuorodų.

Per paskutinę užsienio kelionę Peru susitikime su pilietiniais aktyvistais Barackas Obama sakė, kad kandidato vykdyta rinkimų kampanija nereiškia, jog jis tokiu pat stiliumi valdys šalį. Būtent, tik ką daryti dėl kognityvinio disonanso jau globaliu mastu, juk globalios pub­likos nervai nebūtinai plieniniai. Bet gal tai toks – kažkiek valingas, kažkiek spontaniškas – retorinis „prekės ženk­las“, elektoratui signalizuojantis maždaug taip: vartokite ir dėl nieko nekvaršinkite sau galvos.

Didžiausią kainą šioje tvankokoje socialinio darvinizmo atmosferoje eilinį kartą gali tekti mokėti pažeidžiamiausiems. Jau po milijardieriaus išrinkimo jo šalininkai kelis kartus užpuolė juodaodžius demonstrantus per naujojo prezidento palaikymo mitingus. Lapkričio 27-ąją trys Kalifornijos valstijos mečetės gavo laiškus su grasinimais, kad JAV turi „naują šerifą“, kuris išvalys iš Amerikos „šėtono vaikus“. Ar reikia išminčiaus regalijų, norint atsekti ryšį tarp ypač agresyvios prezidento rinkimų kampanijos ir panašių „precedentų“?

Kalba, kaip bežiūrėsi, civilizacijos istorijoje irgi buvo vienas iš pasaulio tvarkos garantų. Pašalinus iš jos vertybinę prasmę, gyvenimas ima priminti ne ypač nuspėjamą egzistencinę savaną. Maskvos Meščiansko teisme nagrinėjant Ukrainos literatūros bibliotekos direktorės Natalijos Šarinos bylą, viena kaltinimo liudininkių Valentina Slesarčiuk „dėl visa ko“, o gal mėgindama nukreipti „teisingumo strėles“ nuo savęs „parodė“, jog bibliotekos steigėjas Jurijus Kononenko neva buvo vakarietiškų pažiūrų ir – baisu net pagalvot –­ tylomis palaikė Ukrainos suartėjimą su NATO šalimis. Šįkart kaip kraštinę rusų tyrėjams pavyko nugriebti Slesarčiuk, kitąkart – kažką kitą...

Kol kas niekas negali būti tikras, kad Amerikos prezidento rinkimuose „apačios“ išlošė prieš „elitus“. Ilgainiui gali išryškėti, kad laimėtojas kaip tik yra milijardierius ir išlošė jis žinia prieš ką. Kaip po ypač „dramatiškai“ rengto, bet vis dėlto įvykusio Trumpo susitikimo su „The New York Times“ redaktoriais (milijardierius niekaip negali atleisti dienraščiui jo pozicijos per rinkimų kampaniją) pastebėjo apžvalgininkas Rossas Dauthatas, sunku pasakyti, pavyks Trumpui ar kaip prezidentas jis patirs fiasko, bet nė viena Baltųjų rūmų administracija Amerikos istorijoje nepanėšėjo į karaliaus dvarą tokiu mastu kaip prezidento milijardieriaus.

Todėl gali būti, kad visos dabartinės retorinės batalijos – nieko asmeniška, tik patys žinome kas. Pinigai mėgsta tylą, kuri ypač gerai tarpsta visuotiniame ir – geriausia – isteriškame triukšme. Toks ir moralas: turime reikalą su turčių ir pasaulio galingųjų pasipūtimu, dabar jau transliuojamu skaitmeninių technologijų greičiais, ir čia barnio žanro kompozicija užsisklendžia.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai